Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Robertas Petrauskas: buvau išėjęs iš šio gyvenimo

Robertas Petrauskas
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Robertas Petrauskas
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Taip linksmai būseną, kurią patyrė rašydamas knygą „Trečiojo Reicho triumfas“, apibūdina sporto komentatorius Robertas Petrauskas (34). Mintį išleisti tokią – apie svarbiausią praėjusio amžiaus įvykį, Antrąjį pasaulinį karą, pasakojančią – knygą Klaipėdos universitete istorijos studijas baigęs žurnalistas nešiojosi kone dešimt metų, tačiau įgyvendinti ryžosi tik dabar.

Kada baigėsi kūrybinės kančios?

Paskutinį lapą užverčiau vasarą, prieš pat futbolo čempionatą, nes žinojau, kad nei per jį, nei per vėliau prasidėjusį krepšinio rašyti negalėsiu – turėjau savotišką terminą. Dabar renkame nuotraukas, kapstomės archyvuose, sudarome spalvotus žemėlapius. Projektas plečiasi, darbai nesibaigia, bet turime tikslą, kurį, tikiu, visi bendromis jėgomis pasieksime – knygą išleisti iki Kalėdų.

Knyga gali būti pirma ir paskutinė, o gali būti pirma iš daugelio (juokiasi)... Rašymas man buvo didelis iššūkis: negalėjau mesti rūkyti, atsisakyti šešių kavos puodų per dieną, negalėjau ramiai miegoti, bet galėjau nevalgyti, o vietoj fantastiškų sapnų sapnuodavau tolesnę knygos eigą arba būsimus sakinius, kuriuos ryte užsirašydavau, o kitą dieną taisydavau. Nuolat buvau išėjęs iš šio gyvenimo. Nežinau, kaip tai vadinasi: susigyvenimas su vaidmeniu ar menininko kančios (šypsosi)? Tuo metu atrodė, kad nieko sudėtingesnio gyvenime nėra. Prabėgus šiek tiek laiko suprantu, kad patyrimas buvo tikrai įdomus, vertas išgyventi.

Kai darbą buvau tik įpusėjęs, redaktorė pasakė pirmąjį komplimentą: „Niekada nemaniau, kad istorinę knygą galima skaityti kaip detektyvą. Kad ji taip užkabins ir įtrauks, kad lauksi, kas bus.“

Bet abejonių, kad knyga gali būti įdomi tik tau vienam, turėjai?

Tikrai bus žmonių, kuriems ji nepatiks. Tačiau kad ir ko imčiausi, viską stengiuosi atlikti maksimaliai gerai, o kai žmogus į darbą įdeda daug pastangų, triūso, visą dūšią atiduoda, rezultatas negali būti labai blogas.
Paskaičiau apie Stiegą Larssoną, knygos „Mergina su drakono tatuiruote“ autorių. Žymiąją trilogiją jis rašydavo vakarais, o svarbiausia – sau. Jei būtų gyvas, galbūt papasakotų, kam tai darė, bet, manau, dėl to, kad rašydamas jis galėdavo pabėgti į visiškai kitą pasaulį.

Man galbūt nepavyko visiškai persikelti į septyniasdešimties metų senumo istoriją, tačiau pasiknaisioti po ją labai įdomu. Kuo daugiau dirbi ta linkme, tuo daugiau atspalvių atrandi. Dažnai esame įpratę vertinti praeitį stereotipais: šitas – geras, o anas – blogas, šitas – kaltas, anas – kaltesnis. Laikui bėgant, lieka vis mažiau gyvų liudininkų, todėl įvykius galima papasakoti be nereikalingų emocijų, nebijant ką nors įžeisti, ir tuomet istorija tampa objektyvesnė.

Norėjau parašyti istoriją, kurią būtų galima skaityti su malonumu, o ne todėl, kad kas nors liepė. Kurią būtų galima dovanoti draugui ar draugei ir pasakyti: „Tikrai įdomu.“ Stengiausi, kad knyga nebūtų sausa, netrūktų pikantiškų detalių ir „nepraslystų“ žmonių jausmai. Bet tai tikrai ne istorinis romanas, apipintas autoriaus fantazijomis. Juk rašant apie Versalio sutartį būtų galima išvardyti šimtus jos punktų, bet tai būtų neįdomioji pusė. Tačiau galima parašyti, kad metus, kol didžiųjų valstybių vadovai braižė Europos žemėlapį, kokteilis Paryžiaus kavinėje kainavo dvidešimt kartų daugiau nei anksčiau, o į miestą suvažiavo ir kaip įmanydamos sukosi viso pasaulio prostitutės. Kai konferencija baigėsi, Paryžius iš pasaulio sostinės virto tuščiu depresijos apimtu miestu. Štai čia yra įdomioji pusė, kurią pabandžiau atskleisti.
„Trečiojo Reicho triumfe“ nebus nieko išgalvoto, būtent todėl gale keliolika lapų užims cituojamos literatūros sąrašas. Nesėdėjau metų metus archyvuose, o pasinaudojau tuo, ką kitiems pavyko juose rasti. Tikrai savęs nevadinu ir negaliu vadinti istoriku. Bent jau tol, kol nepakeičiau profesijos ir nedarau to, ką turiu daryti...

Rašymas man buvo didelis iššūkis: negalėjau mesti rūkyti, atsisakyti šešių kavos puodų per dieną, negalėjau ramiai miegoti, bet galėjau nevalgyti, o vietoj fantastiškų sapnų sapnuodavau tolesnę knygos eigą arba būsimus sakinius, kuriuos ryte užsirašydavau, o kitą dieną taisydavau.

Kritiškos specialistų nuomonės nebijai?

Kas žino – galbūt mane sumals į miltus... Mano dėstytojas Vygantas Vareikis, kuriam daviau paskaityti, knygą įvertino gerai, bet ne tai svarbiausia. Jis pasakė: „Bus tokių, kurie los, bet neturi į juos kreipti didelio dėmesio, nes žmogus, kuris tave kritikuos, turės būti pats parašęs bent vieną knygą.“ Jei mane argumentuotai kritikuos tas, kuris bus ką nors parašęs apie tą laikotarpį, išklausysiu. Bet kritikai „ai, man nepatinka“ ar „pasaulio pabaiga – sporto komentatorius rašo knygą“, manau, liksiu abejingas. Stengsiuosi išgirsti visus įvertinimus, kad žinočiau, kaip man rašyti toliau, jei apskritai dar rašysiu...

Nesi apsisprendęs?

Lauksiu pažymio. Jei gausiu dvejetą, antriems metams tikrai nepasiliksiu. Bet jei pažymys bus normalus, greičiausiai bus ir antra knyga.

Koks įvertinimas prilygtų geram pažymiui?

Sakyčiau, kad tikslą pasiekiau, jei knyga pagal perkamumą Lietuvoje pirmautų ne vien tarp mokslinių ar vien tarp grožinių knygų, bet apskritai tarp visų. Leidykloje dirbantys žmonės sako, kad viskas bus gerai.
Rašyti man patiko. Patiko ir „išeiti“, pabūti kitame pasaulyje.

O kaip tie „išėjimai“ patiko šalia esantiems žmonėms, ypač – draugei ir dukrelės Kotrynos mamai Vaidai, ant kurios pečių, matyt, ir griuvo visi šio, o ne kito pasaulio rūpesčiai?

Visada sunku būti su žmogumi, kuris yra tau artimas, sėdi šalia, bet tuo pat metu nėra su tavimi.
Rašydamas knygą, vien tik jai galėjau atsidėti vos tris mėnesius, visą kitą laiką dirbau tai, ką ir iki tol. Dirbdavau po šešiolika valandų per parą ir taip nuo visko įsielektrindavau, kad sunku būdavo ne tik man, bet ir šalia esantiems. Bet nieko negalėjau mesti. Gyvenimas tave įvaro į narvelį, iš kurio negali ištrūkti: negali nemokėti mokesčių, nors vieną mėnesį negauti atlyginimo.
Vaidai buvo sunku. Bet ji suprato, kaip man tai svarbu ir kad nieko nebus, jei mylimam žmogui uždrausi daryti tai, nuo ko užsidega jo akys. Pripažįstu, kad perlenkiau lazdą: išskridau į kosmosą net nepasakęs, kada grįšiu, nes pats to nežinojau. Antrą kartą elgčiausi kitaip – pirmiausia apsiimčiau mažiau darbų.

Beje, Vaida knygą jau skaitė?

Šiek tiek. Jai labiausiai patiko „gyvenimiškos“ vietos, kur pasakojama šiek tiek apie meilę, šiek tiek apie gėjus (juokiasi). Tikrai ne tos, kur pateikiamos tankų ir šarvuočių ar žuvusių karių statistikos. 
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt