Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ruslanas Kirilkinas: melavau sau, kad Lietuva – tolerantiška šalis (papildyta spalio 28 d.)

Ruslanas Kirilkinas
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Ruslanas Kirilkinas
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vedęs – nevedęs? Išsiskyręs – neišsiskyręs? Šeimos žmogus – nepailstantis plevėsa? Kai kalbame apie dainininką Ruslaną Kirilkiną (27), tikėtis vienareikšmių atsakymų sunku. Juolab kad ir pačiam Ruslanui tiesiai šviesiai atsakyti į šiuos klausimus gana sudėtinga.

Prieš keletą metų su suomių režisieriumi Jarmo Skono (28) susituokęs atlikėjas parodo dokumentą: jų santuoka – tikra. Tik štai skyrybas patvirtinančio popieriaus dar nėra. O gal ir nebus? Metus nekalbėję apie savo santykius, jiedu vėl susitiko Vilniuje...

Apie tavo gyvenimą neužtektų pasakyti „banguotas“, jis – lyg šėlstanti jūra. Vieną dieną atvirai pasakoji kone visas savo gyvenimo smulkmenas, kitą tavęs neįmanoma prakalbinti. Kurį laiką tavęs pilna visur, o paskui dingsti lyg skradžiai žemės...

Pusę metų ignoravau ir žiniasklaidą, ir save. Kartais žmonės pasimeta, nusivilia gyvenimu ir savimi – taip nutiko ir man. Būsiu atviras: alkoholis buvo mano brolis, jį skiesdavau šlakeliu depresijos, ir išeidavo neblogas kokteiliukas, kuris priversdavo savęs gailėti ir nekęsti. Ačiū draugams, kurių dėka neseniai iš šio košmaro pabudau...

Atsisakydamas viešumos turbūt bandžiau save nubausti. Juk kas svarbu atlikėjui? Žinoma, dėmesys ir adrenalinas, kurio gauni, o aš sąmoningai atsisakiau to, kas man teikia didžiausią malonumą. Esu šiek tiek mazochistas, kartais mėgstu save bausti. Galiu mesti valgyti ir per dienas gerti vien tik arbatą. Arba savaitę nekelti telefono ragelio, net jei geriausi draugai sunerimę puola rašyti: „Psiche, išlaušime duris!“ Beje, kartą taip net buvo nutikę... Na, esu ne viso proto žmogus ir nebijau to pripažinti (juokiasi). Tiesą sakant, stebiuosi, kad dar yra žmonių, kurie sugeba mane priimti tokį, koks esu. O jei vieną dieną jie su manimi nebesusišnekės, nenustebsiu, jei į duris pasibels žmonės baltais chalatais...

Ką veikei visą tą laiką, kol slėpeisi nuo žmonių?

Turėjau apsvarstyti, ką daryti toliau. Nesu tobulas, vienu metu galintis daryti daug dalykų, todėl reikėjo pertraukos, kad suvokčiau, ko man reikia ir ko visiškai nenoriu. Po kojos traumos daug laiko skyriau reabilitacijai, privalėjau save suimti į rankas ir išmokti normaliai judėti. Taip pat turėjau laiko „pratrinti“ vadinamųjų draugų sąrašą. Po šios procedūros man išties palengvėjo, o ir piniginės turinys tapo stabilesnis.

Kad ir kokie žmonės būna tikri, teisingi, vieną dieną jie gali visiškai nepastebimai pradėti sau meluoti. Labai pykstu, kai suprantu, kad pats save apgaudinėju. Melavau sau, kad esu labai laimingas, kad viskas aplinkui gražu. Melavau sau, artimiesiems ir gerbėjams, kad Lietuva – tolerantiška šalis ir kad čia esu visiškai saugus. O gal tiesiog norėjau tuo tikėti ir pasidaviau savitaigai? Po kiek laiko pamačiau, kad anaiptol taip nėra. Kai laimėjau „Muzikos akademiją“, visiškai nepažįstami žmonės man šypsodavosi į akis, sakydavo, kad myli, bučiuodavo, dažnai netgi tapdavo geriausiais vakaro draugais. Bet kitą dieną netyčia sutikti gatvėje tie patys žmonės bijodavo į mane net pakelti akis – juk kas nors gali pastebėti, pamatyti, kad bendrauja su gėjumi.

Prieš pat gėjų paradą gavau ne vieną grasinamą žinutę, nors tose eitynėse net neketinau dalyvauti. Tačiau kažkam užkliuvau, nes buvau „blogis“, nuo kurio viskas ir prasidėjo, kuris pabandė atverti kelius, paragino nebijoti kalbėti ir eiti toliau. Žinau, kad mane sekė... Eidamas gatve gaudavau žinučių, kuriose būdavo rašoma, kaip atrodau, ir grasinama, kad už tokio ar anokio kampo man bus „šakės“. Aišku, buvo baisu: kurį laiką nevaikščiojau pėsčiomis, atvažiavęs į miestą ilgai negalėdavau išlipti iš automobilio. Apėmė baimė, nesaugumo jausmas, buvo net šovusi mintis įsigyti ginklą, nors ir nebūčiau mokėjęs juo pasinaudoti. Tačiau po kurio laiko pamaniau, kad jei kas nors turėtų rimtų kėslų, juos ir įvykdytų. Pradėjau tikėti, kad tai – tik žaidimas, kad taip esu tik tikrinamas. Kai pagrasinau kreiptis į teisėsaugą, netrukus viskas baigėsi.

Tiesą sakant, stebiuosi, kad dar yra žmonių, kurie sugeba mane priimti tokį, koks esu. O jei vieną dieną jie su manimi nebesusišnekės, nenustebsiu, jei į duris pasibels žmonės baltais chalatais...

Pastarąjį kartą spindėjai per atranką į „Euroviziją“, paskui ir vėl dingai. Slėpeisi iki pat naujojo televizijos projekto „Lietuvos daina“...

„Lietuvos daina“ grąžino pasitikėjimą savimi. Ir „Eurovizija“ niekuo dėta – juk net neturėjau jos laimėti, ir sau, ir visiems tik melavau, kad išeisiu iš jos nugalėtojas (kvatojasi).
Suklupau, nes niekaip negalėjau susitaikyti su savo negalia, – kitaip to negaliu pavadinti. Kiekvienas sportininkas pasakytų tą patį: Achilo sausgyslės trauma yra negalia. Dabar esu neįgalus žmogus. Su tuo taikausi šiandien, taikysiuosi rytoj ir taip – iki pat senatvės. Nesu šokėjas, bet judėjau tikrai daug, o dabar nebegaliu būti toks, koks anksčiau. Koncertų organizatoriai, klubų savininkai kartais atvirai pasako, kad nors ir dainuoju taip pat gerai, kažkas yra ne taip, ir dėl to tikrai liūdna.

Pirmą kartą girdžiu, kad atlikėjas dėl Achilo sausgyslės graužtųsi lyg dėl balso stygų!

Mano bėda, kad negaliu su tuo susitaikyti. Suprantu, kad greičiausiai problemą įsikalbėjau, užtat dabar ir nebeverkiu, nesigėdiju kaip anksčiau.

Negi galima gėdytis traumos?!

Žinoma! Buvo gėda pusę metų gulėti lovoje ir prašyti kitų pagalbos, gėda kaskart klibikščiuoti į filmavimus su ramentais... Neturėdavau ką pasakyti žmonėms, kai mane kviesdavo koncertuoti ir klausdavo, ar aš vis dar vaikštau pasiremdamas ramentais. Puikiai supratau, kad žmonėms nusibodo matyti scenoje sugipsuotą invalidą, jiems norėjosi ko nors naujo, jiems smalsu buvo pamatyti mane pagaliau sveiką. Po panašių skambučių nieko kito nedarydavau, kaip tik pusdienį bliaudavau ir savęs gailėdavau. Kaip matai, įsitaisiau lengvą nevisavertiškumo kompleksą (šypsosi)... Visada maniau, kad esu stiprus žmogus, – juk tiek visko mano gyvenime nutikę, bet, pasirodo, klydau.

Kokie šiandien tavo ir Jarmo santykiai?

Viena gera draugė pasakė, kad mes su Jarmo niekada neišsiskirsime. Kuo toliau, tuo labiau pradedu tuo tikėti (juokiasi)... Tačiau kol kas nelabai ką turiu šia tema pasakyti, galbūt bus aiškiau, kai pagaliau su Jarmo rimtai ir atvirai pasikalbėsime – kokius metus apie savo santykius apskritai nesame šnekėjęsi. Kartais susiskambiname, pasikalbame apie tai, kaip sekasi man, kaip jam, bet temos, kaip sekasi mums, kas vienas kitam esame, neliečiame. Tačiau viena tikrai žinau: šio žmogaus iš savo gyvenimo niekada neišbrauksiu.

Pamačius Jarmo oro uoste per kūną perbėgo šiurpuliukas, o tai, manau, daug ką pasako. Myliu jį... Myliu jį, kaip moku... Mūsų santykiai yra tokie, kokie mus ir tenkina, gaila, kad ne visada jie tenkina kitus (šypsosi).

Mūsų statusas man per daug nerūpi. Juolab kad čia, Lietuvoje, mūsų su Jarmo santuoka negalioja, todėl jei tik norėčiau, šiandien kad ir Eveliną Anusauskaitę ar Viliją Matačiūnaitę – bet kurią laisvą ir patinkančią moterį – galėčiau vesti (juokiasi). Lietuvos įstatymai tuoktis man nedraudžia, o pagal Suomijos to daryti negaliu, todėl prasmė išsiskirti būtų tik tada, kai mūsų santuoka pradėtų galioti Lietuvoje, o man kas nors pasipirštų. Kita vertus, vargu ar antrą kartą norėčiau susituokti – pernelyg daug vargo, o ir truputį juokinga... Santuokos liudijimas nei labiau sutvirtina, nei idealizuoja santykių. Tai – tik A4 formato popieriaus lapas, relikvija.

Jei kam įdomu, su Jarmo oficialiai nesame išsiskyrę, bet jau metus gyvename kiekvienas sau. Jei Jarmo ar mano gyvenime atsiranda kitas žmogus, tai yra tik mano ir jo asmeninis reikalas. Tačiau žmonės ateina ir išeina, o mes vis liekam... Liekam kartu... Jokios oro permainos, atstumas ar hormonų audros mūsų neišskiria.

Kartais susiskambiname, pasikalbame apie tai, kaip sekasi man, kaip jam, bet temos, kaip sekasi mums, kas vienas kitam esame, neliečiame. Tačiau viena tikrai žinau: šio žmogaus iš savo gyvenimo niekada neišbrauksiu.

Ir nė lašelio pavydo?! Rodos, pavasarį ar dar anksčiau šalia tavęs lyg ir buvo šmėkštelėjęs kitas žmogus – šįkart lietuvis, Dailės akademijos studentas Marius.

Nėra ko slėpti: išties turėjau žmogų, šalia kurio jaučiausi gerai. Prieš įsitikindamas, ar žmogus tau skirtas, stengiesi jį pažinti. Beveik metai mums buvo išbandymų periodas, o gal tiesiog gražiai praleistas laikas. Tačiau nieko gero ar blogo iš to neišėjo, supratau, kad tai – ne man, ir nusprendžiau šį žmogų paleisti. Liko gražių atsiminimų, apie Marių galiu atsiliepti tik gražiai, jis – be galo talentingas... Tačiau mums nebuvo lemta. O gal tiesiog mudviem sutrukdė amžiaus skirtumas: Marius už mane ketveriais metais jaunesnis, o tai – daug.

Kaskart užmegzdamas santykius kaipmat susimąstai apie šeimą?

Man visiškai nesvarbu, kad kai kuriems atrodau pasileidęs, nesusitupėjęs, bet iš tikrųjų esu šeimos žmogus. Todėl, kad tikros niekada neturėjau, galbūt pernelyg ją idealizuoju, galbūt per anksti į šeimą pažiūrėjau rimtai, bet nieko negaliu padaryti – man tai svarbu. Patikėk, ne per vieną dieną supratau, ko noriu iš gyvenimo.

Daugeliui, matyt, vis tiek sunku įsivaizduoti „šeimą“, kurią kuria du vyrai...

Juk įsimylime ne lytį, o asmenybę, todėl ir mano supratimas apie šeimą niekuo nesiskiria nuo kitų. Šeimą kuria du žmonės, patikrinti laiko, situacijų, išgyvenimų. Žmonės, kurie nors yra „du viename“, tuo pat metu turi ir savo gyvenimus, pomėgių, veiklos. Niekada nenorėčiau gyventi tarp keturių sienų ir vien tik žiūrėti, kaip gražiai kūrenasi šeimos židinys, – neabejoju, vieną dieną tai nusibostų. Todėl ir tatuiruotės nesidarau, nes žinau, kad ji man bet kada galėtų nusibosti, o tada jau tektų ją nagais ir dantimis gramdyti.

Be abejo, savęs aš nepakeisiu, ir jei kitų akimis mano šeima niekada nebus visavertė, dėl to nesijaudinsiu. Neabejoju, kad savo ateitį ir gyvenimą kursiu tik su vyru – negaliu stoti prieš gamtą. Juolab netikiu, kad TAI galima išgydyti, nors daugeliui iki šiol atrodo, jog „gėjus“ – tai diagnozė.
Tobulos šeimos neįsivaizduoju be vaiko, bet šiandien nė nenumanau, kas galėtų jį padovanoti (juokiasi). Bet ateityje, manau, rasiu moterį, kuri sutiktų pagimdyti man vaiką. Neturėtų būti labai sunku, nes ir dabar gaunu nemažai žinučių, kuriose merginos, moterys rašo, jog mielai taptų mano vaiko motinomis. Nepagalvokite, vaikas man nėra kaip šuniukas ar koks gražus daiktas, kurio šiandien noriu, o ryt nebenorėsiu. Kad noriu vaiko, suvokiau visai neseniai, antrą kartą tapęs krikšto tėvu. Vaikas būtų didžiausia mano gyvenimo prasmė ir iššūkis duoti jam viską, kas geriausia, tai,  ko pats neturėjau. Štai apie tokią šeimą svajoju, bet ar taip bus – nežino niekas.

Ko dar nori iš gyvenimo?

Kad būčiau sveikas, laimingas ir kad turėčiau su kuo dalytis savo gyvenimą. Nekenčiu vienatvės! Tačiau desperatiškai nieko neieškau. Supratau: kuo labiau ieškosi, tuo greičiau rasi, bet ne tai, ko iš tikrųjų reikia. Meilė, sėkmė, nelaimės pačios tave suranda, užklumpa netikėtai – jų niekaip neišprovokuosi, nenuspėsi. Bet juk tuo gyvenimas ir įdomus. Mane svaigina adrenalinas, kurio gaunu, kai nežinau, kuo prasidės diena ar kuo baigs... Įtariu, mano gyvenimas būtų labai panašus į ydą turinčio žmogaus širdies kardiogramą...

Manai, kada nors ji galėtų būti stabili?

Baik! Tokiu atveju, matyt, iškart tektų pasitikrinti sveikatą, nes negalėčiau tuo patikėti (juokiasi). Galbūt dėl pakilimų ir skaudžių kritimų žemyn, kurių mano gyvenime netrūksta, aš ir stengiuosi gyventi šia diena, nesigręžioti atgalios. Šiandien džiaugiuosi, kad juodasis periodas pagaliau baigėsi, ir tas tylėjimas, dingimas iš spaudos puslapių, eterio man buvo naudingas. Jaučiuosi atsigavęs, nors dar visai neseniai bijojau rudens ir baiminausi likti vienas...    
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt