Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sandra Daukšaitė-Petrulėnė: kodėl man nuolat tenka vaidinti kales?..

Sandra Daukšaitė-Petrulėnė
Teodoro Biliūno nuotrauka / Sandra Daukšaitė-Petrulėnė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Didžiausias aktorystės pranašumas – ji leidžia žmogui bent trumpam tapti tuo, kuo niekada gyvenime nebūtų tapęs. Televizijos serialų aktorei Sandrai Daukšaitei-Petrulėnei (28) tie žodžiai tinka labiau nei kam kitam: ji pati nepanaši į piktas, valdingas ir savo tikslo bet kokiomis priemonėmis siekiančias intrigantes, kurias tenka vaidinti ekrane.

Anglų kalbos dėstytoja, laimingai ištekėjusi moteris, mažos dukrelės mama. Bet tereikia iš Kauno atvažiuoti į Vilnių, kur vyksta serialo „Nemylimi“ tęsinio „Svetimi“ filmavimas, keliolika minučių praleisti grimuotojos kėdėje, atsistoti prieš kamerą ir... „Vos išgirstu žodį: „Filmuojam!“ – Sandros nebelieka, tampu Inga ir pradedu gyventi jos gyvenimą. Ir tai yra fantastika“, – be apsimestinio artistiškumo tvirtina Sandra.

Vaikystės prisiminimai turbūt panašūs kaip visų aktorių: pradinėse klasėse mokytoja pastatė scenoje, įrišo kaspiną ir liepė deklamuoti „Grybų karą“?

Ne „Grybų karą“, o „Verbų sekmadienį“! Tąkart gimtajame Kėdainių rajone skaitovų konkurse laimėjau pirmąją vietą. Aktorystė labai traukė, bet, lyg tyčia, tais metais buvo renkamas kursas Rusų dramos teatrui. Tad įstojau į anglų filologiją Vytauto Didžiojo universitete. Studijuoti į Kauną išvažiavome kartu su Aurimu, kuris šiandien yra mano vyras: mudu drauge nuo dešimtos klasės. Jis baigė dailės pedagogiką.

Jūsų draugystė atlaikė visus studentavimo pavojus?

Visada laikėmės drauge. Keturias vasaras praleidome Anglijoje: tai buvo parduotos vasaros geriausia prasme, nes dirbome sunkiai, bet gyvenome labai smagiai. Aš dirbau prižiūrėtoja pakavimo firmoje, Aurimas – laukuose. Uždirbtus pinigus iš pradžių leidome, o paskui nutarėme taupyti – nusipirkome butą, ir automobiliui liko.

Kokie pavyzdingi: nuo mokyklos draugavo, studijų metais patys užsidirbo butą ir mašiną, susituokė...

Suprantu, kad galiu pasirodyti visai neįdomi (juokiasi). Baigusi mokslus vedžiau anglų kalbos kursus, o dabar jau ketvirti metai vienoje įmonėje mokau personalą. Įstojau į Europos Sąjungos politikos ir administravimo magistrantūrą Mykolo Romerio universitete – liko tik diplominį parašyti.

Serialai, spėju, į tvarkingą buitį įnešė šlakelį netvarkos?

Iš tiesų... Sykį paskambino draugė, dirbanti režisieriaus asistente „Videometroje“, ir pasiūlė epizodą „Nekviestoje meilėje“. Vaidinau Miroslavo draugę, elitinę laisvo elgesio merginą, už pinigus turėjusią suvilioti kažkokį seimūną.

Pradžia buvo sunki, nes mano personažas, kaip visuomet, – tikra kalė!

Ir kaipgi pirmasis blynas?

Labai nusivyliau savimi – įsivaizdavau, kad sugebu daugiau. Kiti sakė – viskas gerai, bet jaučiausi nekaip. Manau, man visko trūko. Juostoje buvo ir flirto elementų...

O sekso?

Ne, dėkui Dievui! Apsiėjome su paglostymais ir rankų palaikymais. Važiavau namo nusiminusi, galvojau – velniop viską. Bet po mėnesio mane vėl pakvietė: šįkart į serialą „Moterys meluoja geriau“. Papuolė smagi komanda su režisieriumi Sigitu Račkiu priešaky. Vaidmuo – vėl ne iš maloniųjų: teko suvaidinti merginą „vienai nakčiai“, gultis į lovą su Rudoku...

Suprantu, gultis į lovą su Rudoku ne visoms gali būti malonu...

Nesvarbu, su kuo, – tiesiog tas lovos momentas prieš kamerą nemalonus (juokiasi). Perskaičiau scenarijų – o siaube, ir bučiuotis reikės! Mane ištiko lengvas šokas: ir vėl toks pat vaidmuo, kuo žmonės mane laiko?.. Bet režisierius viską gražiai išsprendė. O tada prodiuseris Rolandas Skaisgirys pasiūlė Ingos vaidmenį „Nemylimuose“.

Nustebai? Taip savikritiškai save vertinai, o čia tau siūlo rimtą vaidmenį...

Paaiškėjo, kad aš ne visai beviltiška (šypsosi). Pradžia buvo sunki, nes mano personažas, kaip visuomet, – tikra kalė! Bet dabar jau viskas paprasčiau.

Ko tu niekada nedarytum, ką daro Inga?

Neregzčiau intrigų, neišduočiau savo vyro... Tačiau Inga man savotiškai patraukli: ji žino, ko nori, ir labai ramiu veidu to siekia. Žino, kad jos vyras turi meilužę: na ir kas, palakstys ir sugrįš... Žino, kokias virveles patempti, kad jis sugrįžtų.

Tikrame gyvenime neleistum vyrui „legaliai“ turėti meilužės?

O ne! Tai – tik filmas. Aišku, gyvenime turbūt nutinka dar baisesnių dalykų...

Seriale „Nemylimi“ filmavaisi būdama nėščia, pagimdžiusi vėl stojai prieš kameras. Susidarė įspūdis, kad tavo kūdikio laukė visa filmavimo komanda!

Taip ir buvo! Iš pradžių pasiūlė vaidmenį, o paskui sužinojau, kad laukiuosi. Gerai, kad pilvukas išryškėjo tik septintą mėnesį. Balandžio pradžioje dar filmavausi, o viduryje jau pagimdžiau. Žinoma, aikštelėje jaučiausi sunki ir didelė. Tokį paprastą veiksmą kaip lipimas iš automobilio tekdavo filmuoti kelis kartus: per vieną dublį atsidarau dureles, per kitą – iškeliu koją, o per trečią pagaliau pati išsiridenu...

Nėštumas bent jau buvo lengvas?

Labai – jokių vėmimų, komplikacijų. Nusiteikiau, kad viskas turi būti gerai: juk nėra kada vemti! Net gimdymą buvau tiksliai suplanavusi, sakiau: „Elzyte, susiimk, delsti nėra kada...“ Ir ji gimė laiku. Pagimdžiau greitai – kur kas ilgiau teko pratintis prie pasikeitusio gyvenimo. Sunku, visur skauda, miegoti niekas neleidžia... Bet man labai padėjo vyras. Su jo pagalba išgyvenau, o po dviejų savaičių vėl pradėjau filmuotis. Aišku, nieko gero: sėdėti dar negalėjau, pienas bėgo... Į filmavimus teko važiuoti visiems trims, mums suteikė butą, o aš bėgiojau – pamaitinu, pavaidinu... Iškart norėjau būti liekna – nė velnio, svoris kristi neskubėjo. Per nėštumą buvau priaugusi penkiolika kilogramų, o svoris rimtai mažėti pradėjo tik po keturių mėnesių.

Ar serialas labai pataisė jūsų šeimos finansus?

Na, milijonų tikrai neuždirbu. Bet paspirtis gera: lyg ir antroji alga. Vyras dabar tėvystės atostogose – augina Elzytę, nes svetimam tokios mažos palikti dar nenorėtume. O aš skaitau paskaitas, turiu privačių pamokų, važinėju filmuotis, bet nedirbu kiaurą dieną – stengiuosi kuo daugiau savęs atiduoti vaikui.

Tave jau atpažįsta gatvėje?

Sykį parduotuvėje kažkokia moteris sušuko: „Ponia Ingute! Gal galima jus nufotografuoti?“ Galima, kodėl gi ne. Ir vaikai gražiai reaguoja: prieina, autografų prašo. Man patinka viskas, kas nuoširdu.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt