Kodėl taip ilgai nedalijai interviu? Kam kaupeisi?
Pati sau ne kartą uždaviau šitą klausimą. Žurnalistai vis nesiliovė prašyti interviu, o aš vis sakiau: „Ne, palaukite... palaukite...“ Nenorėjau duoti interviu apie nieką, ir štai atėjo laikas, kai galiu kalbėti. Kai reikia kalbėti! Nenorėjau būti dėmesio centre, nes neturėjau ką esminio, svarbaus pasakyti. Dabar – laikas, kai galiu duoti sąmoningą interviu, papasakoti, kas man rūpi, o ne tiesiog „atsižymėti“ kokiame žurnale.
Ir interviu duodavai iš inercijos?
Būtent! Dainavau, šokau, kalbėjau... Bet atėjo laikas ir supratau: jeigu nėra apie ką kalbėti, tuščiai – neverta.
Kodėl gi? Tavo gyvenime įvyko tokių permainų, apie kurias visiems dar labiau rūpėjo išgirsti: ištekėjo ar ne? Išvažiavo į Gruziją gyventi ar grįš į Lietuvą? Gal laukiasi?..
Apie tai mažiausiai norėjau svetimiems pasakoti. Tai – temos, kuriomis ir toliau neketinu per daug atvirauti. Asmeninis mano gyvenimas įdomus tik man ir rūpėti turėtų tik man. Jeigu žmonėms įdomu tai, kuo aš gyvenu, papasakosiu apie savo kūrybą, o ne tuščiai taukšiu apie buitį.
Vis tiek neišvengsi: tokių klausimų bus.
Tačiau ne į visus klausimus turi būti atsakymai...
Tai kas svarbaus atsitiko tavo gyvenime?
Tie keleri metai, kai gyvenau Lietuvoje, buvo tikras chaosas: ir muzika, ir šokiai, ir realybės šou... Tik kai viskas baigėsi, pradėjau pamažu liestis prie to, nuo ko buvau atitolusi, ką iš tikrųjų galima vadinti savo širdies muzika. Pradėjau lankyti vokalo pamokas. Seniai žinojau, kad noriu dainuoti, bet tik bandžiau jėgas rinkdamasi įvairius muzikos žanrus, stilius. Tai buvo periodas, kai nori ką nors daryti, bet nesupranti ką. Bandai bandai bandai... Ačiū Dievui, užteko kantrybės ir jėgų ieškoti. Pagaliau radau muziką, per kurią galiu suskambėti. Tai – mano tautos muzika. Dainuosiu gruziniškai su profesionaliais Lietuvos muzikantais, grojančiais gitara, kontrabosu, fleita, fortepijonu ir būgnais.
Pagaliau radau muziką, per kurią galiu suskambėti. Tai – mano tautos muzika.
Tai bus gruzinų liaudies dainos ar vadinamasis šiuolaikinis popsas?
Nei viena, nei kita. Šitos dainos jau seniai parašytos: būdama maža, dainuodavau jas su tėčiu, susitikusi su draugais Tbilisyje, dainuoju ir dabar. Jos buvo atliekamos ištisus amžius ir gyvuos amžinai. Lietuvoje šios dainos suskambės pirmą kartą, naujai. Dainuosiu taip, kaip jaučiu. Man jos – ne tiesiog dainos, o trumpi pasakojimai, istorijos, kuriomis noriu pasidalyti su Lietuvos žmonėmis.
Į svetimą šalį gyventi atvažiavęs žmogus paprastai prie naujos kultūros stengiasi prisitaikyti išmokdamas kalbą. Lietuviškai dainuojanti gruzinė, aišku, paglostytų širdį ne vienam lietuviui. Buvo etapas, kai bandei prisitaikyti prie lietuviškos dainavimo manieros, lietuviškos muzikos?
Pirmiausia pasakysiu apie lietuvių kalbą: jau visai neblogai kalbu lietuviškai. Daugiau nei mėnesį lankau kalbos kursus Vilniaus universitete. Pati jaučiu nemažą pažangą. Kartais kam nors apibūdinti net lengviau rasti lietuvišką, o ne rusišką žodį. Tiesa, lietuvių kalba nelengva... Bet jeigu yra norų, siekių, vadinasi, bus ir rezultatas.
Su muzika – kas kita. Aš per daug stengiausi atitolti nuo savęs: dar nemokėdama lietuvių kalbos, bandžiau dainuoti lietuviškai. Tačiau kai pasiklausiau naujausių savo dainų, supratau, kad man nereikia dainuoti lietuviškai. Bent jau laikinai (juokiasi)... Dainuodama gruziniškai, girdžiu savo balsą, savo jausmus, visa tai, kas yra tikra.
Dainavai lietuviškai, nes norėjai čia jaustis sava?
Man ir dabar norisi būti savai. Visą gyvenimą to sieksiu, bet manyje plaka gruzinės širdis ir kitaip niekada nebus. Kai prieš dvejus su puse metų atvažiavau į Lietuvą, buvau svečias. Dabar čia – mano namai. Čia radau savo antrąją pusę. Čia aš gyvenu.
Bet jeigu nori būti sava Lietuvoje, nereiškia, kad turi trauktis nuo to, nuo ko niekada nepabėgsi, – savo autentikos. Tai – mano kraujyje, genuose. Tuo aš kvėpuoju, gyvenu. Dabar suvokiu, kad tos melodijos visada skambėjo manyje. Kad ir ką daryčiau – eičiau gatve, galvočiau, džiaugčiausi, imu niūniuoti būtent tą – gruzinišką – muziką. Nes ji ne sugalvota, ne išmokta, ne primesta kieno nors. Ji natūraliai gyvena manyje. Tai įgimta. Tai – mano širdies muzika. Būtent taip pavadinau ir pirmąją savo programą – „Mano širdies muzika“.
Kada pirmas koncertas?
Sausio 21dieną. Norisi gerai pasirengti ir niekur neskubėti.
Patyrę muzikantai pasakytų, kad geriausias, darbingiausias laikas – gruodis, prieš Kalėdas...
O man norisi susikaupti, neskubėti ir profesionaliai pasirengti. Tiems, kas norės manęs pasiklausyti, susipažinti su kita kultūra ir nauju skambesiu, bus visai nesvarbu – gruodis, sausis ar vasaris. Beje, pirmam koncertui neatsitiktinai pasirinkome „gyvos“ muzikos klubą „Tamsta“. Pastaruoju metu ten dažnai klausydavausi koncertų, man be galo patiko, kad scena arti žiūrovų. Ten nieko nenuslėpsi. Tokios pradžios ir norėjau – arti žmonių. Be fonogramų, be specialiųjų efektų. Svarbiausia – kad išgirstų iš mano širdies sklindančią muziką. Tai bus pirmas žingsnis, o vasario mėnesį koncertuosime Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje, kituose Lietuvos miestuose.
Ar tai nėra žingsnis atgal: juk turėjai dideles auditorijas, pilnas sales, visą televiziją... O dabar dainuosi mažame klube.
Aš nežengiu žingsnio atgal. Aš pradedu iš naujo. Iš tiesų buvo daug padaryta, pasiektas žinomumas, klausytojų dėmesys. Tai – ne žingsnis atgal, o milžiniškas žingsnis į priekį, nes dirbsiu su „gyvai“ grojančiais muzikantais. Turiu didelių siekių, mokausi vokalo, domiuosi muzika, lankau koncertus ir su visu šituo bagažu man būtų labai apmaudu dainuoti pagal fonogramą. Turiu televizinės „popscenos“ patirties, bet noriu pajusti, kaip viską pradeda tikras atlikėjas, muzikantas. Juk, atvirai kalbant, muzikos pasaulyje aš dar esu niekas. Man reikia pradėti nuo nulio ir stiebtis aukštyn, jeigu noriu tapti profesionale.
Turiu didelių siekių, mokausi vokalo, domiuosi muzika, lankau koncertus ir su visu šituo bagažu man būtų labai apmaudu dainuoti pagal fonogramą.
Žinai, tau vaikus gimdyti reikėtų, o ne muzikai atsiduoti! Juk sklido kalbų, kad po pusantrų draugystės metų šią vasarą ištekėjai už aktoriaus Audriaus Bružo...
Taip, ištekėjau, bet tai man visiškai netrukdo atsiduoti muzikai. Mano vaikas dabar – muzika. Auginu jį savyje ir greitai parodysiu žmonėms.
Bet ant rankos nematau vestuvinio žiedo...
Palikau žiedą namuose, kad tavo dėmesio netrauktų (juokiasi)...
Tau – vos dvidešimt dveji. Ar ne per anksti tekėjai? Dabar madinga pirma galvoti apie karjerą, o tik paskui – apie šeimą.
Nemanau, kad dvidešimt dvejų metų – anksti. Niekada neturėjau banalių svajonių: ištekėti anksti ar vėlai, už to ar kito... Tai įvyko ir esu laiminga.
O gal griežtas tėtis gruzinas pareiškė: „Gana čia tų draugysčių – arba teki, arba baigta...“
Ne, tėtis po mūsų priimto sprendimo tik palaimino. Tai – mūsų sprendimas ir, manau, teisingas.
Viskas dėliojasi taip, kaip norėjau, kaip įsivaizdavau. Galų gale radau save. Radau tą muziką, kurią noriu „daryti“. Radau būdą, kaip perduoti ją žmonėms. Radau savo antrąją pusę. Aišku, esu laiminga. Ko dar galėčiau norėti? Bent jau šiuo etapu visko turiu užtektinai.
Audrius tave palaiko šituose darbuose?
Kaip gali nepalaikyti mylimo žmogaus? Jis, aišku, užsiėmęs savo reikalais, turi nemažai darbų, bet tikrai nuoširdžiai palaiko.
Nebijai, kad ištekėjusi praradai pusę gerbėjų? Kad priklausymas vienam žmogui trukdys muzikinei karjerai?
Aš tik džiaugsiuosi, kad į mane nežiūrės kaip į kokį sekso objektą ir ne tokių minčių vedami eis į mano koncertus. Niekada nesiekiau tokio populiarumo. Ne tokiomis nesąmonėmis aš dabar gyvenu ir ne tai noriu demonstruoti. Dainos, kurias atliksiu, spinduliuos mano sielos ramybę. Nenoriu „plastmasinių“ jausmų ir nenatūralių santykių, elgesio. Net jeigu nebūčiau ištekėjusi, nenorėčiau, kad į mane žiūrėtų kaip į prodiuserių sukurtą scenos lėlę. Gal dėl to taip ilgai ir negalėjau savęs atrasti, kad leidau kitiems rūpintis mano karjera, gyvenimu. Man reikėjo nemažai pereiti ir suvokti, kad pro tą nenatūralumo sluoksnį prasikaltų tikrumo daigai.
O kaip flirtuosi su savo klausytoju, žiūrovu? Juk aišku, kad dainuosi apie meilę. Kad tokios dainos sujaudintų, ir atlikti turėsi atitinkamai: spinduliuoti meilę, flirtą, seksualumą...
Kaip tą akimirką jausiu, taip ir elgsiuosi. Negali sugalvoti: dabar aš flirtuosiu, o dabar jau – ne. Jeigu norėsiu verkti – verksiu. Norėsiu juoktis – juoksiuosi. Norėsiu rėkti – rėksiu!
Atrodai pasikeitusi... Pasakoji apie savo planus užsidegusi, emocingai, bet kartu skleidi ramybę, užtikrintumą.
Gal suaugau? Daug ką daryti ėmiau sąmoningai. Jeigu būtume susitikusios anksčiau, tikrai nebūtum pajutusi šitos ramybės. Dabar esu rami, nes radau savo kelią, žinau, ką noriu daryti. Dabar tik laukiu pirmo tikro savo koncerto.
