Pusmetį jame studijuojanti dainininkė Simona Jakubėnaitė (25), prieš šešetą metų išgarsėjusi duetu scenoje ir gyvenime su kolega Linu Adomaičiu, savo ateitį mato ne Lietuvoje. Kur? Galbūt Amerikoje. O gal dar kur nors. „Turiu dar daug ko išmokti, nebenoriu būti vien tik dainininkė – nebeįdomu. Džiaugiuosi, kad kuriu muziką, kad šauna į galvą tokių idėjų, kad net nesuprasi, iš kur jos. Per kūrybą atrandu save kitokią. Neriu į muziką visa“, – atradimais dalijasi Simona.
Kaip atsidūrei vienoje elitiškiausių muzikos mokyklų?
Dar būdama paauglė žinojau, kad yra Berklio muzikos koledžas ir kad tai – geriausia vieta studijuoti džiazą. Sakiau, kad tikrai ten mokysiuos.
O pati pradžia buvo 2007–ųjų liepą, kai dalyvavau „Umbria Jazz“ festivalyje Italijoje. Sykiu ten surengta Berklio vasaros mokykla. Pasibaigus jai buvau atrinkta į koncertą, nors pretendentų iš visos Europos buvo apie keturis šimtus. Po jo paskelbta, kas laimėjo stipendijas mokytis Berklyje. Pamenu, skelbia rezultatus, o aš galvoju: „Dievuliau, vargšeliai mes, lietuviai, tikrai nieko negausime.“ Tada išgirdau Liutauro Janušaičio pavardę. Labai apsidžiaugiau, nes jis – be galo talentingas saksofoninkas. Pačioje sąrašo pabaigoje išgirdau, jog Simonai Jakubėnaitei skirta dvylikos tūkstančių dolerių stipendija. Tą sekundę nesupratau, kas įvyko. Kartais ir dabar pažiūriu filmuotą medžiagą, kad prisiminčiau, kaip tąsyk iš džiaugsmo ant scenos šokinėjau.
Laimėjus atranką svarbiausia buvo surinkti dar pinigų, mat iki visos sumos nemažai trūko – juk reikėjo ne tik už mokslus sumokėti, bet ir pragyventi. Netgi buvau pradėjusi dvejoti: gal visgi studijuoti Europoje – arčiau namų ir pigiau? Bet tada gavau iš Berklio laišką, kad jeigu nepradėsiu mokslų 2010–ųjų sausį, mano stipendija dings. Tai buvo paskutinis taškas, privertęs apsispręsti.
Manau, tęsiu savo gyvenimo kelionę čia, Amerikoje, ar kitur, kur tik Dievas mane nuves...
Sakei, kad Berklis – vieta, kurioje jau seniai turėjai būti...
Tai nuostabi vieta mokytis ir būti tikru muzikantu. Visomis prasmėmis. Būtent – ne tik vokalistu, bet ir muzikantu.
Dabar į galvą šauna daug idėjų. Bet kodėl tik dabar?! Dažnai susiduriu su studentais, kurie Berklį baigia būdami dvidešimt vienų, ir tada pagalvoju: „Hmmm, gaila...“ Kita vertus, sutinku ir tokių, kuriems jau trisdešimt penkeri ar penkiasdešimt, tada ne taip ir baisu pasidaro. Gal taip turėjo būti? Gal dabar ir yra mano laikas?..
Studijuoti prestižinėje mokykloje turbūt nelengva?
Nenoriu girtis, bet pirmą semestrą buvau pirmūnų sąraše. Čia vertinama raidėmis, tad turiu visas „A“ ir „per klaidą“ gavau vieną „B“. Neslėpsiu, iš pradžių buvo tikrai nelengva: viskas nauja, kita tvarka, mokymosi sistema, kalba. O dabar galiu pasakyti, jog nebuvo taip sunku. Labai stengiausi ir man pavyko!
Daug laiko ir jėgų atidavei, kad būtum tarp geriausių?
Iš pradžių grafikas buvo gana komplikuotas: greta muzikinių dalykų tris kartus per savaitę turėjau mokytis anglų kalbos. O kur dar namų darbai, rašinėlių rašymas! Dėl didelio triūso po kurio laiko man buvo leista nebelankyti tų pamokų. Daugiau laiko galėjau skirti vien muzikai.
Amerikietiška mokymosi sistema labai skiriasi nuo lietuviškos?
Kaip diena nuo nakties. Mokytojus vadinu „easy going“: visi padės, kada tik reikės, jokio streso. Mažai knygų, visą informaciją gauni klasėje. Kiekvienas mokytojas mato, koks yra mokinys, kam išeina, o kam – nelabai. Man patinka, nes mokslas nėra sausas. Kuriu daug muzikos ir pagaliau pradedu suprasti, kas tai yra, imu ją girdėti kitaip.
Sakoma, Amerika – neribotų galimybių šalis.
Manau, taip ir yra, tik viskas pasiekiama ne iš karto. Tikrai dar nepasirašiau kontrakto ir neįrašau naujo albumo. Niekas su braškių desertu ant delno neateis: reikia daug dirbti ir siekti tikslo.
O kokį įspūdį Amerika ir Bostonas padarė vos atvažiavus?
Iš pradžių viskas atrodė pernelyg dirbtina. Amerikiečiai turi absoliučiai viską, rodos, kiekviena smulkmena sukurta dėl jų patogumo. Gyvenimas čia bėga labai greitai, greičiau nei kur kitur. Atvažiavau sausio mėnesį, tad aplinkui – žiema, nykuma. Miestas didelis, viskas nauja... Pamaniau sau: „Kokia nesąmonė! Kur tau, vaikeli, iš kaimelio atvažiavusiai...“
Bet netrukus viskas vertėsi aukštyn kojomis, daug kas pasirodė kur kas paprasčiau nei pradžioje. Laikui bėgant atsirinkau, kur man miela būti, o kur – ne. Kur maistas geresnis, kokybiškesnis, o kur geriau nevalgyti. Įpratau, kad braškės čia didelės, o gervuogių ir mėlynių gali nusipirkti visą sezoną. Susitaikiau ir su tuo, kad nenueisi į turgelį ir nenusipirksi iš bobutės kirmėlėtų obuoliukų ar svogūnų laiškų, salotų, ridikėlių. Na, negaliu turėti visko, ko tik širdis geidžia, – būtų per daug gerai.
Bostonas – gana europietiškas studentų miestas, tad aplink – daug skirtingų rasių ir kultūrų žmonių. Yra daugybė parkų, kur sėdėdamas gali gurkšnoti vyną, grožėtis miesto panorama, vandeniu, įlankomis, uostais, paplūdimiais. Gyvenu pačiame centre, todėl nuolat per langą girdžiu šurmulį.
Būtent šita Amerikos pusė man labai graži – kalnuota ir primena Europą. O kiek gražių vietų dar nemačiau!
Lengvai čia pritapai?
Laimei, problemų dėl kalbos neturėjau: išmokau ją per keliones, bendraudama. Tik buvo spragų kalbant muzikos terminais, nes jų nežinojau, ir, aišku, kilo šiek tiek bėdų dėl „amerikoniško žodynėlio“. Bet dabar jau ausis priprato, liežuviu lengvai malu (juokiasi).
Berklyje mokosi studentai iš visų pasaulio kampelių. Dėl to tik smagiau, kad visi skirtingi, savaip įdomūs, bet mes kalbame viena – muzikos – kalba. Labai greitai pritapau, nes laisvė, kuri tvyro ore, tiesiog įvelia, įsuka.
Turbūt todėl ir muzikinis gyvenimas Bostone virte verda?
Būtent! Čia kasdien galima rasti, kur nueiti: vis kas nors vyksta, kas nors kur nors groja, ir visiškai nesvarbu – penktadienis ar pirmadienis. Į Bostoną atvažiuoja ryškiausios žvaigždės, ir nebūtinai džiazo, tad tik spėk gaudyti informaciją ir dolerius krapštyti (juokiasi).
O pačiai dar neteko kokiame nors klube padainuoti?
Dar ne, bet programa – pakeliui į viešumą. Manau, vasarą įvyks keli koncertai.
Kur ir kaip gyveni?
Gyvenu vienoje gražiausių ir jaukiausių Bostono gatvių – visur butukai, kavinukės, parduotuvėlės. Vos penkios minutės iki koledžo. Norint gyventi tokioje vietoje reikia turėti kosmines sumas, bet kartais tiesiog pasiseka – kaip kad man.
Bute gyvename vien mergaitės. Turiu kambariokę Mari, labai mielą dailininkę. Tik bendrauti laiko turime ne tiek daug: susitinkame vėlai vakare, palinkime viena kitai „labanakt“ ir einame miegoti. Mari mūsų kambarį išdabino meniškais paveikslais, nuotraukomis – jokios prabangos, bet jauku. Svarstau, gal kada nors išsikraustysiu, kad galėčiau gyventi viena, bet kol kas gerai taip.
Neturi mylimo žmogaus, su kuriuo galėtum dalytis buitimi?
Esu vienišė ir dėl to jaučiuosi visiškai rami. Džiaugiuosi, nes galiu eiti vakarienės ar pietų, pasivaikščioti prie vandenyno, su kuo noriu ir kada noriu. Esu laiminga, nes visą save galiu atiduoti muzikai – didžiajai savo meilei.
Jei ne paslaptis, iš ko gyveni?
Be stipendijos nebūčiau galėjusi čia atvažiuoti, nes būtų per brangu. Dabar irgi brangu, bet dar ne taip baisiai... Kol kas gelbėja tėvų santaupos. Bostonas – brangus miestas, reikia labai skaičiuoti, taupyti.
Turbūt pagalvoji, kad metas imtis kokio darbelio?
Mes, Berklio studentai, keletą dienų per savaitę galime dirbti pačiame koledže. Dabar kaip tik tvarkau dokumentus, kad galėčiau vasarą bent truputį užsidirbti.
Palaikai ryšius su Amerikoje gyvenančiais lietuviais?
Bostone yra labai didelė ir šauni lietuvių bendruomenė, su jos nariais draugauju. Turiu ir keletą bendruomenei nepriklausančių bičiulių. Kartais ketvirtadieniais einu padainuoti su lietuvių grupe „Small Farm Animals“.
Yra lietuvių kvartalėlis, bažnyčia, klubas, kur vyksta lietuviški spektakliai ir koncertai. Taip pat – lietuviškų patiekalų kavinukė, tad sekmadieniais einame valgyti cepelinų, sriubos, išgerti alaus.
Jau kuri planus, ką veiksi baigusi studijas?
Studijos truks trejus arba ketverius metus, bet tai gali būti ir ne pabaiga. Turiu minčių tęsti mokslus ir po Berklio. Manau, tęsiu savo gyvenimo kelionę čia, Amerikoje, ar kitur, kur tik Dievas mane nuves...
