Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tiesiog Julija... (papildyta lapkričio 3 d.)

Dizainerė Julija
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Dizainerė Julija
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Dizainerė Julija (41). Būtent taip dabar ji nori būti vadinama. „Daugiau dizainerių Julijų Lietuvoje nėra“, – šypteli kūrėja, kurią anuomet visi žinojo kaip Žilėnienę, vėliau – kaip Janulaitytę. Dėl savo pseudonimo ji sakosi tvirtai apsisprendusi. Tiesiog tam atėjęs laikas.

Julija, reikia vieną kartą kaip nors išsiaiškinti tavo pavardes ir vardus. Julija? Julia Janus? Janulaitytė? Žilėnienė, o gal dabar, po vestuvių, jau – Baltakienė? Daug vardų – daug veidų? 

Aš esu „du viename“ (šypsosi). Manyje gyvena dvi asmenybes: pilkoji, rūke skendinti Julija ir Julija ryškioji, spalvingoji. Kartais dominuoja viena, kartais kita. Tai sunkina apsisprendimus dėl to, kokia norėčiau būti. Gal iki šiol apsunkindavo... Daugybę metų buvau Žilėnienė, netgi tada, kai pase jau buvo parašyta Janulaitytė, mane taip šaukdavo. Nedariau nieko, kad būtų buvę kitaip, – tingėjau, nemačiau reikalo. Prieš metus apsisprendžiau: atėjo laikas, juk visi mes ieškome savęs...

Kūrybinis pseudonimas labai svarbus, matyt, kaip tik dėl jo, dėl Janus, įsikišimo viskas taip susipainiojo. Janus – romėnų dievas. Dviveidis, iš senojo panteono. Jis atsakingas už permainas, už pradžią ir pabaigą. Durų, išėjimų ir įėjimų dievas. Jis – ir mano transformacijų, mano pasikeitimų simbolis.

Vieną dieną sau pasakiau, kad nebenoriu būti nei „-ytė“, nei „-ienė“. Toks yra mano požiūris, toks noras. Panašu, jis jau nebesikeis, juk esu brandaus amžiaus moteris. Labai tikiuosi (šypsosi). Bet kuri pavardė mane sieja su kokiu nors vyru, o man šito visai nereikia. 

Nori pasakyti, kad nepatinka netgi ta pavardė, kurią tau davė tėvai?

Nesvarbu, tėvas, vyras – jie man davė pavardę ir manęs neklausė, ar noriu būti taip vadinama. Tiesiog – Julija. Ir taškas (juokiasi).
Priimta, kad kūrybinis pseudonimas visuomet yra trumpesnis, o Julia Janus – jokia pavardė, tai prekės ženklo pavadinimas. „Julia Janus“ yra mano gatavų drabužių kolekcijos ir parduotuvės pavadinimas.

Reakcija, kai pamėginai įteisinti savo pseudonimą, nebuvo vienareikšmiška. Teko pakovoti už Juliją?

Kova tebevyksta. Net ne kova, o švelnus įkalbinėjimas. Tyrimai rodo, kad pavardę pakeitęs viešas asmuo turi laukti ketverius metus, kol žmonės įpranta prie naujo. Kol kas praėjo vieni... Vos pirmas trečdalis, taigi nepykstu, kai spaudoje dar randu visokių savo pavardžių. Imu ir parašau žurnalistams gražius laiškus.

Julija – tai asmeninė ambicija?

Jokiu būdu! Kad ir kaip gerai skamba pianinai, juos kartais reikia suderinti. Tas mano pseudonimas, išsiaiškinimas su savo vardais ir yra mano pačios vidaus susiderinimas. Man svarbu, kad viskas harmoningai skambėtų.

Ir kokia gi toji harmonija tavo gyvenime?

Harmonija – jaustis laimingai. Kad pliusai atsvertų minusus, minusai – pliusus. Juk vien tik minusai kelia liūdesį, o pliusai yra pavojingi. Jie išlepina žmogų, pašlyja jo disciplina, jis tampa malonumų vergu, jų norisi vis daugiau ir daugiau, juk žmogus – besotis.

Ar pati esi atsidūrusi tokioje situacijoje?

Man buvo trisdešimt, bet metai tam neturi jokios įtakos. Tai buvo laikas, kai atrodė, kad viskas puikiausiai sekasi, kad skrydis aukštyn užtikrintas. Kad galiu sau leisti tiek, jog net nebežinau, ko norėčiau... Tik šitai labai greitai praeina. Suvoki, kad nuo tos begalybės juk nesi laimingesnė. Kad kažkur dingo draugai, nes užrietei nosį, pasidarei įžeidi dėl menkiausios kritikos. Malonumas turėti tikrai nėra laimė ir nėra harmonija.
Yra gera nesilaikyti įsitvėrus šios dienos sėkmės, svajoti ne vien apie ją, apie ką nors daugiau, svarbiau.

Žmogus, dabar einantis Vilniaus senamiesčio gatvele, kur įsikūrusi tavo studija, pažiūrėtų į gražius, šviečiančius langus ir pasakytų: lengva jai kalbėti, kai turi parduotuvę Senamiestyje, kai į jos studiją siūtis drabužių užsuka garsios moterys, netgi pati Prezidentė, kai ji turi pasiūlymų dirbti užsienyje, kai gyvena nuostabiame bute ant Tauro kalno... Ji gali užsiimti sielos švarinimu, nes nereikia galvoti, kaip nupirkti vaikams dešros.

Kaip ir visi, aš turiu uždirbti duonai kasdieninei, mano sąskaitos nėra prikimštos pinigų – kiek turiu, tiek išleidžiu ir dar padedu kitiems. Norėčiau padėti daugiau... Tai – dar viena mano svajonė.
Kas atrodo prabangu iš šalies, iš tikrųjų yra kasdieninis, labai sunkus ir daug jėgų reikalaujantis darbas. Kadangi apie jį galvoju ir dieną, ir naktį, tai gal aš visai ir nedirbu (juokiasi)?

Kiek tau metų prireikė, kad turėtum viską, ko nori?

Aš neturiu visko, ko noriu. Mes dabar juk ne apie daiktus kalbame... Svajones ištarti garsiai bijau, nes jos – labai ambicingos. Jei man pavyks, tada galėsiu įgyvendinti dar vieną – padėti gabiems žmonėms mokytis ir siekti savo pradžios.

Tavyje nėra jausmo, tokio būdingo kai kuriems menininkams: jis padarė geriau, gražiau, įdomiau už mane?

Jauni kūrėjai yra energijos šaltinis. Nesirengiu jų vampyrizuoti, bet tai jie maitina pasaulį. Aš važiuoju pirmyn savo profesionalumu, o jie – dar be rėmų, gali daryti viską, ką nori. Tai – nuostabu.

Kokia tu buvai jų amžiaus?

Dariau, ką noriu, svajojau aprengti visą Lietuvą ir netgi visą pasaulį. Norėjau lygiai to paties, ko noriu dabar. Kokiai naiviai reikia būti, kad per pačią krizę pradėtum naują projektą – gatavų drabužių kolekciją?!

O gal – atvirkščiai, gal tu labai gera verslininkė? Juk sakoma, kad krizė – kaip tik tas laikas, kai verta pradėti nauja? 

Ak, pakalbėsime po dešimties metų. Tuomet pažiūrėsime, kur būsiu – dugne ar ko nors pasiekusi. Nesvarbu, kad tikiu tuo, ką darau, kad ieškojimai man – didžiausias kaifas, bet pasaulis eina savo keliu, esama jėgų, kurios nepriklauso nuo mūsų. Ir vis dėlto rizikuoju... Nes tikiu, kad gyvensime gerai, kad viskas taip paprastai nesibaigs, kaip kad visi kalba.

Na, būtų keista, jei dabar visi imtume gyventi laukdami neva tos paskutinės pasaulio dienos...

Aš manau, kad pasaulį laiko ne tie, kurie mano gyvenantys paskutines dienas, o tie, kurie galvoja, kad dar turi daug ką nuveikti.
Ir aš turiu. Galvoju apie moteris, kurios negali ateiti į mano studiją, išgerti su manimi kavos, užsisakyti išskirtinį drabužį, jį matuotis. Tam reikia laiko ir pinigų. Kodėl nesukūrus demokratiškesnės aplinkos – ateini, pasimatuoji, nusiperki? Ypač jei tavo matmenys – ne devyniasdešimt–šešiasdešimt– devyniasdešimt, jei tu užauginai vaikus, jei mėgsti savo virtuvę, keliones, savo darbą ir kabini gyvenimą šaukštais. Ir jei nori ne pademonstruoti savo drabužius, o gerai su jais jaustis. Aš nenoriu maitinti moterų kančia, nenoriu ugdyti jų kompleksų. Man atrodo, kad svarbiausia būti laimingai. Mada yra niekas, stilius yra viskas – kaip gerai pasakyta!

O tau pačiai kada nors buvo svarbu: devyniasdešimt–šešiasdešimt–devyniasdešimt?

Toli gražu! Niekuomet tokia nebuvau – esu tokia, kokie buvo mano seneliai, tėvai. Nė nesistengiu nuo to bėgti. Nesu jauna mergaitė, patyriau gyvenimo saldumą ir kartumą, žinau, ką noriu paslėpti, žinau, ką noriu parodyti, kad jausčiausi graži. Kai siuvame drabužius, visuomet prašau, kad pirmasis modelis būtų mano dydžio, noriu jį pajausti. Mėgstu besitempiančius audinius, trikotažą, tai, kas priglunda prie kūno. Dideli daiktai atrodo puikiai tik ant liesų moterų, apvalesnės turėtų rinktis labiau prigludusius. Kur nors turi atsirasti liemuo (juokiasi)!

Blizgesys, bet kokių formų drabužiai, spalvoti daiktai, žinoma, yra mada. Tačiau propaguojamas jaunystės kultas darosi senamadiškas: atsiranda nuotraukų, kuriose manekenės su žilais plaukais, paaiškėja, kad branda yra gražu, samdomi septyniasdešimties metų modeliai. Kitur mes einame, į kitą amžių.

Niekada negalvojai, kad mada išvis gali išnykti?

Neįmanoma! Nes egzistuoja vyras ir moteris, dvi lytys, seksas. Neįmanoma, nes niekas negyvena komunistinėje visuomenėje, socialinės pakopos visuomenėje labai ryškios. 

Ar tu nešioji tik savo siūtus drabužius?

Kadangi jie visi siuvami mano dydžio... Tai patogu.

Kartu su tavimi anuomet Dailės akademiją baigė grupė dizainerių, vis tapote gerai žinomi. Ar dabar bendraujate? Siuvate vieni kitiems?

Labai gaila, kad mūsų ryšiai nutrūko. Turime ambicijų dirbti už Lietuvos ribų – jei visi susijungtume, būtų gerokai lengviau. Man patinka kūrybingi žmonės ir juk visai nebūtina dalytis visomis paslaptimis (šypsosi). Toks užsispyręs individualizmas man atrodo labai provincialus.

Manai, Paryžiuje taip nėra?

Manau, pasaulyje menininkai draugauja tarpusavyje. Kartu kuria, nebūtinai bendrą produktą, bet – ryšius, santykius. Su šiluma galvoju apie tuos, kurie kuria nesižvalgydami į šonus, kurie iš to sugeba gyventi, kurie išsilaiko, bet argi ne patraukliau Vilniuje atrodytų dizainerių gatvė, bendras leidinys turizmo centre ar stendas kokioje nors užsienio parodoje?

Visai neseniai tau teko užduotis pasisiūti vestuvinę suknelę. Naujas potyris?

Mano vestuvinė suknelė nebuvo sukurta tik tai išskirtinei progai. Ji – iš „Julia Janus“ pavasario ir vasaros kolekcijos. Kadangi visada pirmoji matuojuosi kolekcijos drabužius, nusprendžiau, kad šitoji man tiks.
Ceremonija buvo labai šeimyniška, labai rami, tik su artimiausiais žmonėmis. Mano darbas yra viešas, o asmeninis gyvenimas – ne, tad kuo mažiau apie tai norėčiau kalbėti.

Iškart po vestuvių, pasakojama, išvykote į kelionę?

Tikrai, beveik iškart po ceremonijos. Sėdom į gėlėtą mano mini kuperį ir išdūmėm. Pro Krokuvą, Varšuvą, į Budapeštą. Jau nebe pirmą kartą keičiamės namais su kitose šalyse gyvenančiais žmonėmis. Laisvas butas buvo Budapešte, aš šiame mieste nebuvau buvusi, taigi apsisprendėme.

Važiuoti buvo smagu, jau ne pirmą kartą mažu savo automobiliuku keliaujame. Gėlėtas jis kelia žmonėms šypsenas. Tiesa, kartais pagyvenusios damos įdėmiau pažiūri į prie vairo sėdintį Stasį, suraukia nosį, bet kai pamato mane šalia, ima šypsotis. Grįždami dar dvi dienas praleidome Varšuvoje, pažiūrėjome dvi puikias Tadeuszo Słobodzianeko pjeses.

Niekuomet nesi pasakiusi, kiek laiko esate kartu su aktoriumi, režisieriumi Stasiu Baltakiu? 

Pažįstami esame labai seniai, nuo to laiko, kai Stasys gyveno Vilniuje. Kartu – treji metai. Tiesa, vienus gyvenome skirtingose šalyse: aš Vilniuje, jis – Kanadoje. Daugiau nieko nenorėčiau pasakoti.

Na, tau jau ne dvidešimt, Stasiui – irgi, abiem tai ne pirmoji santuoka. Kam išvis tuoktis? Ypač – šiais laikais?

Kiekviena moteris, vos pamačiusi vyrą, per trisdešimt sekundžių nusprendžia, ar tai TAS vyras. Per artimiausią pusvalandį sugalvoja, norėtų turėti su juo vaikų ar ne. Apie tai pagalvoja net ir ta, kuri jų turėti nesirengia. Du kartus pasakei „taip“, vadinasi, gali kurti šeimą. Ir kodėl jos nekurti? Ką geresnio už šeimą žmonija sugalvojo per visą laiką? Santuoka – ne tik bendras ūkis, bet ir apsisprendimas: aš neapsisuksiu, neišeisiu taip paprastai. Priimi sprendimą, kad neliktų dviprasmybių. Gyventi „susimetus“ juk dviprasmiška ir labai patogu. Ypač – vyrui, juk čia gali būti, gali nebūti, gali pareiti, gali išeiti, gali turėti kitus namus, kitą „susimetimą“.

Tos, kurios sako, kad santuoka – sudėtinga kvailystė, tikriausiai niekuomet nesutiko žmogaus, už kurio iš tiesų norėtų ištekėti. Kai tokį sutinki, abejonių nelieka. Man labai patinka šeima, aš manau, kad tai – visa kultūra, begalinė vertybė, kurią reikia saugoti.

„Žmonės“
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt