Pasveikinti poros atvyko artimieji ir draugai ne tik iš Lietuvos, Rusijos, bet ir iš Italijos, Anglijos, Lenkijos, Prancūzijos, Vokietijos. Po oficialios ceremonijos vestuvininkai linksminosi pavasariškai išpuoštoje vyninėje „La Bohème“. Svečiams grojo Vytauto Labučio džiazo kvartetas, širdis jausmingais romansais virpino dainininkė Liubovė Nazarenko. „Vestuvės buvo gražios“, – pavykusia švente džiaugėsi jaunavedžiai ir jų svečiai.
Nuo judviejų pažinties viename sostinės restoranėlyje dar nepraėjo nė metai, o jūs – jau susituokusi pora! Kiek reikia laiko norint pažinti žmogų?
Vaiva: Gal žmogų reikia pirmiausia pajusti?
Aleksandras: Pažinti – viena, pajusti – visai kas kita. Nevykęs pavyzdys – bet kai valgai ką nors skanaus nežinodamas, iš ko pagaminta, tik jauti, kad labai gardu. Bendraujant su žmonėmis gali vykti panašių dalykų. Gali nežinoti apie kokius nors povandeninius akmenis, bet gali tiesiog pajusti, ir to užtenka.
Kone iš karto pasijutome taip, lyg būtume buvę seniai seniai pažįstami. Apie tai labai sunku kalbėti – tai tik žodžiai. Sunku nusakyti, ką pajutome lygiai prieš dešimt mėnesių ir dvi savaites.
Vaiva: Keisčiausia, kad tą vakarą visai neįsidėmėjau Aleksandro išvaizdos, nors aš pasaulį priimu pirmiausia vizualiai. Bendraujant su juo išorinis pasaulis ištirpo. Paskui draugių klausiau, kaip tas vaikinas atrodė. Matyt, kai sutinki tikrą žmogų, pirmiausia matai vidines jo savybes, o išorė tampa nebesvarbi.
Ar tai vadinama meile iš pirmo žvilgsnio?
Aleksandras: Nežinau... Aš ne poetas, ne romantikas. Nežinau, kaip tai vadinama. Esu praktiškas, racionalus žmogus. Nors jautrumo – taip, turiu.
Netrukus Vaiva gavo Rusijos vizą, ir prasidėjo jūsų skraidymai vieno pas kitą?
Aleksandras: Na, ne kitą dieną, bet greitai. Nuo mūsų pažinties praėjus keturiems mėnesiams, ji jau viešėjo Maskvoje.
Vaiva: Kurį laiką mes tik gražiai bendravome žinutėmis, apie orą.
Aleksandras: Praėjusi vasara buvo nuostabi, viską sustatė į vietas, patvirtino visus mūsų impulsus.
Kai sužinojome, jog Vaiva laukiasi, norėjau, kad atžala turėtų mamą ir tėtę, susituokusius žmones. Nežinau, gal tai kokia nors mano fobija, bet aš į tai žiūriu labai rimtai. Bet kuriuo atveju vestuvės buvo pirmiausia mano noras.
Aleksandrai, beveik dvejus metus į Lietuvą važiuoji verslo reikalais. Įsivaizdavai, kad čia gali sutikti antrąją pusę?
Aleksandras: Tokius dalykus už mus sprendžia ten, aukštai. Mes esame tik vykdytojai.
Vaiva: Tai likimo nubrėžta... Matyt, visada svajoji apie gražius dalykus. Kiti sau iškelia tikslą ir deda pastangų – imasi net interneto pažinčių. Aš tuo metu turėjau nuojautą, kad mano gyvenime nutiks kas nors gražaus. Nusiteikimas taip pat yra labai svarbu. Laukiau šilumos ir šviesos. Ir tai visai netikėtai gavau. Gyvenimas labai greitai apvirto aukštyn kojomis. Tačiau tai nei manęs, nei Aleksandro, kaip žmogaus, nekeičia. Jis mane papildo. Jame radau tai, ko man trūko.
Tas žmogus menininkę galbūt prilaikys arčiau žemės?
Vaiva: Mane sunkiai išlaikysi (juokiasi). Gal ir jis kartais su manimi paskrajos? Nors esame lyg ir iš labai skirtingų sričių, pamatinės mūsų vertybės – tos pačios.
Kaip artimieji priėmė tokią greitą jūsų draugystės kulminaciją?
Aleksandras: Jiems tai buvo siurprizas, bet malonus. Man susidarė įspūdis, kad maniškiai labiau džiaugėsi nei aš. Esu jau didelis berniukas, slėpiau savo emocijas, o jie, ypač tėtis, jausmų netramdė.
Vaiva: Mano pasirinkimas labai nudžiugino brolį Andrių. Jis pasijuto sutikęs draugą. Taip pat jaučiasi ir Aleksandras.
Aleksandras: Buvo labai malonu, kad šeima Vaivą priėmė taip širdingai. Mudu – jau suaugę žmonės, bet tėvai visada lieka tėvais. Mums svarbi ne tiek jų nuomonė, kiek jausmai.
Vaiva: Aleksandro mama man verda uogienes. Į Vilnių iš Maskvos važiuojame kaip iš kaimo, su jo tėvų įdėtomis lauktuvėmis. Sužinojusi, kad turėsime mažylį, ji pareiškė, kad reikės parduoti sodybą. Kai paklausėme, kodėl taip nusprendė, paaiškino, kad atsiradus anūkui nebeliks laiko ten būti.
Aleksandras: Nutarėme sodybos neparduoti ir ten statyti didesnį namą (juokiasi).
Kodėl vestuvėms kelti nelaukėte vasaros, kai jau turėsite kūdikį?
Aleksandras: Tai buvo mano idėja. Kai Vaivai pasipiršau, dar nežinojome, kad turėsime mažylį. Vestuves planavome kelti gegužės 7-ąją – praėjus lygiai metams po pažinties. Kai sužinojome, jog Vaiva laukiasi, norėjau, kad atžala turėtų mamą ir tėtę, susituokusius žmones. Nežinau, gal tai kokia nors mano fobija, bet aš į tai žiūriu labai rimtai. Bet kuriuo atveju vestuvės buvo pirmiausia mano noras.
Aleksandras Vilniuje nors ir dažnas, bet vis dar svečias. Rengti šventę teko Vaivai?
Aleksandras: Apsakyti tam, ką Vaivulė padarė, trūksta žodžių! Nors nuolat girdėdavo mano kritiką, ji, menininkė, pasirodė esanti ir supermenendžerė! Kad jai prilygčiau, matyt, atsakydamas į tai turėčiau nupiešti kokį nors nerealų paveikslą, nors esu visai ne prie meno.
Vaiva: Svečiai pripažino, kad vestuvės buvo elegantiškos, skoningos. Joms ruošdamasi kažkuriuo momentu maniau, kad reikia padėjėjo, bet pasvarsčiau, kad tuomet teks su tuo žmogumi susitikinėti ir aiškinti, ko aš noriu, paskui perdaryti...
Kodėl santuokai registruoti pasirinkote rotušę?
Vaiva: Svarbiausia buvo – kad tik tai vyktų ne santuokų rūmuose. Man būtų buvę gražu tuoktis, tarkim, Botanikos sode. Tačiau kur jis yra Vilniuje? Rotušė skamba pompastiškai, bet mes laiptų rožėmis neklojome, raudonais kilimais netiesėme – tuokėmės jaukioje salytėje.
Mudviem šie rūmai kelia gražių asociacijų, nes ant jų laiptų buvo antras mūsų pasimatymas.
Planuodami vestuves galvojame ir apie tuos, kurie susirinks. Manau, kad rotušė tinkama vieta tuoktis atrodė ir mano tėčiui, Aleksandro tėvams, svečiams iš užsienio. Mano idėją dėl Botanikos sodo ne visi būtų supratę (juokiasi).
