Neatrodo, kad tau dar stigtų pokyčių: šiemet baigei mokslus, pasidarei akių operaciją, tapai vegetare...
Didžiausias pokytis yra mano amžius. Dvidešimt penkeri metai – ne juokas... Tai privertė stabtelėti, susimąstyti: kas aš esu, ko pasiekiau, ką iki šiol dariau negerai? Ką norėčiau savyje pakeisti, ko dar neišbandžiau ir ko man daugiau gyvenime nebereikia?..
O ką tu iki šiol darei negerai?
Savo santykiuose su žmonėmis matau daug negerų dalykų. Noriu tai pakeisti, bet nėra taip lengva, kad paukšt – ir staiga imu elgtis tobulai, tampu ideali mylimoji, draugė, kolegė... Taip nebūna.
Na, nesi nuolanki katytė, turi tvirtą nuomonę. Ar tai tikrai blogai?
Bet gal aš per daug reikli?.. Juk turi kažkur slypėti atsakymas į klausimą, kodėl meilėje man vis nepasiseka. Gal per dažnai prašau žmogaus išspausti iš savęs tai, ko jis negali? Kalbu ne tik apie mylimuosius: reikia pripažinti, kad apskritai esu bailė, nemoku bendrauti su žmonėmis. Labai sunkiai leidžiuosi į kontaktą...
O man atrodė, kad dėl to problemų tu iki šiol neturėjai...
Užtat dabar prisidariau (juokiasi)! Mudviem su Ona Kolobovaite šovė į galvą užsiregistruoti interneto puslapyje, kur skelbiasi žmonės, ieškantys naujų bičiulių, pas kuriuos galėtų prisiglausti keliaudami po svečius kraštus. Esu pasiryžusi į savo namus priimti pakeleivius – tai jau didelis asmenybės pokytis, ar ne? Dar birželį užsibrėžiau tikslą: per vasarą privalau išmokti būti ramesnė, santūresnė ir atlaidesnė. Noriu išmokti priimti žmones tokius, kokie yra. Ir žinai ką? Vasarai baigiantis galvoju, kad jau šio to pasiekiau.
Aplinkiniai tavęs taip nebeerzina, kaip anksčiau?
Visi žinome tiesą: dažniausiai kituose žmonėse nervina tie dalykai, kuriuos patys turime... Bet, matyt, tikrai pasikeičiau, nes jie manęs nebeerzina. Geresnė, atviresnė tapau ir kiek nuotykių iškart patyriau! Po baigiamųjų egzaminų su seserimi ir drauge susikrovėme daiktus ir išvažiavome į Rygą, turėdamos planų pasiekti Taliną ir Helsinkį. Visos trys – šiek tiek „neįgalios“: aš mašinoje iškart užmiegu, sesuo prastai mato, o draugė visai neturi orientacijos... Mašina – senas kledaras, net nepatikrintas autoservise prieš ilgą kelionę... Bet, nusprendėme, bus kaip bus. Pačią pirmą dieną Rygoje iš manęs pavogė kompiuterį: iškart nurašiau visą latvių tautą. Bet paskui ten padariau nedidelę avariją ir sulaukiau tokio gražaus dėmesio, kad latviams viską atleidau! Septintą valandą ryto pro šalį važiuojantis žmogus neprašomas sustojo padėti, pakeitė ratus, palydėjo iki meistro... Ir viskas – už ačiū! Visą savaitę keliavome po Baltijos šalis, ir man taip patiko tas čigoniškas gyvenimas, kad nusprendžiau gimtadienio proga pasidovanoti dar vieną kelionę – į Ispaniją. Nusipirkau bilietą, o tada prispyrė reikalas susirasti, kur gyventi.
Negi užsisakysi viešbutį kaip normalus žmogus?..
Tikrai ne (juokiasi). Juk mano tikslas – išmokti bendrauti su žmonėmis ir atsikratyti baimių! Barselonoje susiradau pažįstamą vaikiną, su kuriuo mokėmės mokykloje: „Ar gali mane priimti, neturiu kur dėtis?..“ Jis dvejojo, ir ten nuvažiavusi supratau kodėl: kambarys mažytis, viena lova... Bet pasirodė esąs džentelmenas: man ją užleido, o pats miegojo ant čiužinio. Internete susipažinau su kažkokiu brazilu muzikantu – jis pasiūlė susitikti kavos. Bijau – juk matau tik nuotrauką, bet vis tiek einu su juo susitikti – juk pažadėjau sau būti atvira ir drąsi, ar ne?.. Jis paklausė, kaip mane atpažinti, o aš, lyg romantiško filmo herojė, pareiškiau: „Stovėsiu prie Sagrada familia bažnyčios ir dainuosiu „My Funny Valentine“.
Reikėjo ant žemės padėti skrybėlę – praeiviai būtų pinigų primėtę...
Negadink įspūdžio – buvo taip romantiška! Dainavau, ir jis priėjo: „Hello, my funny Valentine...“ Džiaugiuosi, kad persilaužiau. Sykį ėjau per Barseloną kokią vienuoliktą valandą vakaro: niekas manęs nepažįsta, gyvenimas puikus, kvėpuoju pilna krūtine, šypsausi... Ir du vaikinai nusišypso man atgal. Pasivijo: „Gal norėtum su mumis išgerti?“ Atsakiau turinti planų – norėjau aplankyti Montjuic kalną. „Pavešim“, – pasisiūlė. Svetimas miestas, naktis, automobilis, du visiškai nepažįstami vaikinai... Na, pagalvojau, Matačiūnaite, norėjai nuotykių – turi! Įsėdau. Na, ir ką – nuvežė! Vienas iš jų apsisuko ir išvažiavo, kitas liko su manimi. Labai norėjo bendrauti, bet iškart pareiškiau: „Rankinėje turiu žodyną – jeigu lįsi, gausi su juo per galvą!“ Pabendravome labai draugiškai, iki šiol bendraujame feisbuke. O šiandien su Ona rūpinomės į Vilnių atvažiavusiais italais: nuvežėme į Europos parką, Belmontą, jie pakvietė mus vakarienės... Tikrai malonūs, nepriekabūs – kviečia atvažiuoti pas juos į Italiją, kai tik norėsime. Smagi ta patirtis, tad dabar žinau: jei tik kas nors norės atvažiuoti pamatyti Vilniaus – mielai priimsiu, o jei pačiai svetur reikės pastogės – kažkas priims mane. Tokie savotiški kultūriniai mainai...
Planuoji tik malonias keliones ar turi ir kūrybinių planų?
Kaip tik su Ona ruošiamės į Gruziją – rugsėjį Batumio kurorte vyks atlikėjų konkursas „Auksinis talentas“. Sukūrėme įdomų duetą: džiazas ir opera... Už kelionę teks mokėti pačioms, bet konkursas turi prizinį fondą – gal pavyks ką nors laimėti?
Paklausiu labai buitiškai: iš ko tu gyveni? Vis dar iš muzikos?
Vis dar iš jos. Esu diplomuota popmuzikos atlikėja: diplomą vežiojuosi bagažinėje ir svarstau, kad man reikėtų užsiregistruoti į darbo biržą (šypteli). Gyvenu pas tėvus Vilniuje, tad išlaidų nėra labai daug.
Akių operacija – irgi nemenkos išlaidos, bet dėl to tikriausiai nesigaili?
Mėgaujuosi kiekviena minute! Prieš porą mėnesių draugė nusivedė į konsultaciją. Pataikiau pas Algimantą Gutauską, operavusį jau ne vieną mano kolegą. Jis labai nuramino. Operacija pavyko puikiai, tą pačią dieną vairavau, dabar mano regėjimas – idealus. Keista, kad Lietuvoje žmonės dar bijo tų operacijų... Ilgai nešiojau lęšius, akinius – vargo vakarienė! O dabar vaikštau sau ir švilpauju.
Ir vegetare tapai...
Jau po truputį vėl pradėjau valgyti mėsą... Nevalgiau keturis mėnesius – norėjau įsitikinti, ar vegetarai tikrai ramesni ir geresni. Juk sakoma, kad pjaunamas gyvūnas prisipildo blogos energijos, ji su mėsa atitenka žmonėms. Įsitikinau: dingsta sunkumo jausmas, palengvėja... Bet Ispanijoje, išvydusi paeliją ir tapas su kumpiu, neištvėriau. Dabar sau leidžiu retkarčiais suvalgyti mėsos – stengsiuosi nuo to netapti blogesnė (šypsosi). O ir energijos man tikrai prireiks. Po Gruzijos laukia dar viena kelionė – ketinu vykti į Pietų Ameriką, prieš tai užsukti į JAV pamatyti Holivudo. Visi mane kvailina: „Į Meksiką? Ar išprotėjai, ten tave nušaus!“ Vis tiek noriu...
Žinai, daug kas norėtų pakeliauti, bet sustabdo maži atlyginimai, paskolos, įsipareigojimai...
Aš irgi turiu paskolą, bet kažkaip sukuosi. Neturiu nei vaikų, nei vyro, darbas nevaržo – tai ko man čia sėdėti? Jokių sutarčių, jokių įsipareigojimų...
Tau tarsi atsivėrė antroji jaunystė!
Iš tiesų jaučiuosi kaip penkiolikmetė! Kuprinė ant pečių – ir pirmyn. Savaitgalį su draugais buvau išvažiavusi į muzikos festivalį: visi porom, kai kurie jau ir vedę, o aš jaučiuosi kaip vaikas... Kaip jaunesnioji sesutė, kurios nėra kur palikti, todėl iš pareigos reikia tampytis su savimi. O kažkada juk pati buvau per keletą žingsnių nuo vestuvių, antspaudo pase ir rimto suaugusiųjų gyvenimo. Užsukome pas draugo tėvus: mačiau, kaip jie bendrauja su jo mergina, ir prisiminiau, kaip pati kažkada važiavau pas draugo tėvus, mane pažindino... Bet visa tai atrodo taip toli ir pamiršta! O dabar – kuprinytės ir kedukų etapas. Draugams sakau: „Mielieji, įspėkite mane, jeigu imsiu juokingai atrodyti!“ Juk būna tokių laike pasimetusių moterų: vos pasiekia tam tikrą amžiaus ribą – dažniausiai per keturiasdešimt, jau, žiūrėk, susipina dvi kasytes, įsisega rožinį kaspiną ir bėga gatve įsivaizduodamos, kad yra jaunos ir gražios. Neduok Dieve... Jeigu man taip atsitiks – tegul kas nors gerai stukteli per galvą, kad atsipeikėčiau. Bet palauk – juk aš turiu lankelį su kaspinėliu, ir dažnai jį užsidedu... Gal man JAU sunerimti?
Primenu: tau tik dvidešimt penkeri!
Būtent – jau turėčiau būti moteris... Bet kadangi neturiu antrosios pusės, su kuria jausčiausi moterimi, tai leidžiu sau kol kas pabūti mergaičiuke.
Ar apskritai turi noro susirasti tą antrąją pusę? Gal dabar – tiesiog smagus vienatvės laikas?
Nebelabai jis smagus, nes jau senokai tęsiasi. Jau pasitenkinau ta vienatve – man jos netgi per daug...
Gal, žiūrėk, sutiksi kokį amerikietį...
Galvoju, kad tai turėtų būti bent jau europietis (šypsosi). Aišku, idealiausia – lietuvis... Bendraujant su kitataučiu vis tiek išryškėja kultūrų skirtumai, o aš nebenoriu švaistyti laiko vien tam, kad po kelerių metų išsiskirčiau. Bet bus, kaip Dievas duos. Ištiks meilė – ir sugriaus visus planus... Todėl naujausias mano planas – nieko gyvenime nebeplanuoti.
