-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Vytautas ir Inga Grubliauskai: negi bulvių nesodinsite?

Iš vieno Kvietinių kaimo Klaipėdos rajone kiemų pasitikti išpuola besišypsančios, spalvingas prijuostes pasirišusios Saulė (10) ir Elzė (6). Po akimirkos namų tarpdury pasirodo vyresnėlis Žilvinas (12). Į kiemą nešinas dar apsimiegojusiu Vytautu (1,5) žengia džiazo muzikantas Seimo narys Vytautas Grubliauskas (53). Paskui vyrą – Klaipėdos Pilies džiazo festivalio asociacijos prezidentė Inga Grubliauskienė (33). Atrodo, nieko nepraleidau...
Vytautas ir Inga Grubliauskai
Vytautas ir Inga Grubliauskai / Mariaus Žičiaus nuotrauka

Ankstyvas vasaros rytas Kvietinių kaime kvepia alyviniais obuoliais... iš kažkurio kiemo ataidi vištų kudakavimas... palei keliuką driekiasi daržai... Tik Grubliauskų kieme kaimo ženklų beveik nėra. Kita vertus, ir miestu šitos vietos nepavadinsi.

Kvietiniuose Grubliauskai jau septyneri metai. Jaučiasi neblogai įleidę šaknis, čia gyvenant gimė Elzė ir mažasis Vytukas. „Dabar ir patys nebežinotume, kaip auginti vaikus betoninėse džiunglėse. Nei batuto, nei smėlio dėžės, nei pievutės... kurią, aišku, reikia šienauti... – šypsosi Vytautas. – Kol turėjome įprastą stumdomą vejapjovę, tekdavo vargti man. Bet prieš gerą mėnesį įsigijome mini traktoriuką, kuriuo vejos pjovimas tapo tikru malonumu. Dabar jau kone peštynės namie kyla, kas tai darys, nes visi nori pavairuoti.“

Kartais ginčų kyla ne tik dėl to, kas pjaus žolę, bet ir kas šeimininkaus šių namų virtuvėje. Saulė ir Elzė čia sukasi kaip vijurkai ir kartais nepasidalija, kuri paruoš pusryčius ar vakarienę. „Jeigu viena daro pusryčius, tada kita imsis vakarienės“, – paaiškina Vytautas. „Matyt, čia daugiavaikių šeimų privalumas, kai vienas iš kito mokosi, visi draugiškai dalyvauja procese, – vyrui pritaria Inga. – Juo labiau auga mergaitės. Kada jos išmoks visko, jei ne dabar? Kartais pridrabsto ir prišiukšlina, kartais pati greičiau ir švariau viską padaryčiau, bet iš virtuvės niekada neveju. Joms tai – neįkainojama patirtis.“
Ir šįryt Saulė su Elze prijuostėmis nuo pat ryto pasidabinusios neatsitiktinai: mergaitės nė neprašomos kimba ruošti šaltos trintų daržovių sriubos. Tikras skanumėlis tvankią vasaros dieną...

Inga su Vytautu dar nė karto nepasigailėjo, kad, susipažinę ir kurį laiką kartu gyvenę Klaipėdoje, vis dėlto nusprendė pasiduoti Ingos idėjai ir keltis į nuosavą namą.

Kiekvieną savaitę – persikraustymas

Inga su Vytautu dar nė karto nepasigailėjo, kad, susipažinę ir kurį laiką kartu gyvenę Klaipėdoje, vis dėlto nusprendė pasiduoti Ingos idėjai ir keltis į nuosavą namą. Na ir kas, kad jis – nedideliame kaimelyje. Na ir kas, kad kelios dešimtys kilometrų nuo jūros. „Kadangi lėšos neleido įsigyti namo prie jūros, teko pirkti prie upės. Už poros kilometrų – Minija. Dviračiais nuvažiuojame, – pasakoja Inga. – Bet kuriuo atveju gyvendamas mieste nepajusi gerumo, kai gali su puodeliu arbatos ar kavos išeiti į kiemą... Čia – kitokia ramybė nei mieste. Grįžęs po darbo kur kas geriau pailsi.“ „Aš gimiau Klaipėdoje. Mūsų pažinties su Inga pradžia buvo Klaipėdoje. Tiesą sakant, kaimas manęs labai stipriai netraukė, bet nugalėjo tokioje aplinkoje užaugusios Ingos požiūris, kad geriau jau kelios dešimtys kilometrų nuo Klaipėdos, bet sava teritorija, žemė, kiemas, – prisimena Vytautas. – Inga ir šitą vietą surado, ir kaip perstatyti, rekonstruoti namą, sprendė.“

Po to, kai buvo išrinktas į Seimą, su muzika, o ne politika visą gyvenimą siejusiam Vytautui teko ne tik pakeisti gyvenimo būdą, bet ir gyvenamąją vietą: dienos dabar slinko Seime, o naktys – Seimo viešbutyje. „Bet turiu ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, kad Vilniuje būnu tiek, kiek turiu būti, kiek tai susiję su darbu. O laisvų dienų sostinėje tikrai neleidžiu. Būtinai grįžtu namo, net jeigu čia praleisiu vos dieną. Esu jūros vaikas, klaipėdietis, kurio, matyt, nesuvilios jokios pasaulio sostinės, – kodėl kiekvieną savaitgalį skuba iš Vilniaus į Kvietinių kaimą, aiškina Vytautas. – Esu girdėjęs įdomų posakį: „Vilnius pasiima kiekvieno tiek, kiek jis pats to nori.“ Akivaizdu, kad Vilnius manęs, Ingos ir apskritai visos mūsų šeimos pasiėmė tiek, kiek mes atsidavėme.“

Vienu metu Vilniuje su visais vaikais bandė įsikurti ir Inga. Pora tuo metu kaip tik laukėsi pagranduko Vytauto. „Man vienai buvo per sunku, – prisimena Inga. – Persikėlėme su vaikais į Vilnių, bet tada supratau, kaip sudėtinga gyventi mieste. Tiksliau, kaip sunku gyventi per dvejus namus. Pusė daiktų Kvietiniuose, pusė – Vilniuje. Jeigu vaikai ką nors pamiršta, savaitę reikia laukti, kol grįšime į kaimą. Neduok Dieve, oras atšilo ar atšalo, o mes tinkamų drabužių nepasiėmę... Visko vežiotis automobilyje juk negali.“ „Mes net juokaudavome, kad esame vienoje iš trijų vietų: arba Vilniuje, arba Kvietiniuose, arba automobilyje, – pasakoja politikas. – Sekmadienį kelionė iš Kvietinių į Vilnių arba penktadienį atgal būdavo lyg nemažas persikraustymas.“

Ko gero, mes visur – ir kaime, ir mieste, – gyvename džiazo ritmu.“ 

Džiazo koncertai pirtelėje

Kita vertus, Inga nesigaili bandžiusi pažinti Vilnių: nepabandęs – nežinosi. Ir sostinėje jau buvo atsiradę pamėgtų vietų: vienur eidavo ledų valgyti, kitur smagiai važiuodavo dviračiais... „Tiesą sakant, būtent Vilnius mus pasodino ant dviračių, – neslepia Vytautas. – Iki tol gan santūriai žiūrėję į tokį pomėgį, šiame mieste pamatėme, kiek galimybių atveria ši transporto priemonė. Pagavome dviračių virusą.“
Persikraustyti su visais daiktais į sostinę didžiulė šeimyna net minčių neturėjo. „Mūsų šeima turbūt per didelė gyventi Vilniuje, – juokiasi Inga. – Namo sostinėje neįpirktume, o įsikurti bute ar Seimo viešbutyje – tolygu užsidaryti narvelyje. Beje, net vaikai įvertino tai, ką turime kaime. Vilniuje vis prašydavosi: „Mama, norim eiti į kiemelį.“ O kur tas kiemelis? Prie Seimo fontano? Prisimenu, kai Elzė grįžo namo, atsisėdo kieme ant sūpynių ir gal valandą sėdėjo nejudėdama. Pasirodo, jai trūko kaimo ramybės.“

Tiesa, Grubliauskai nesiginčija, kad net ir įsikūrę kaime liko miesto žmonės. „Matyti, kad ūkio nesusitvarkę, – juokiasi. – Kaimynai ilgą laiką net tiesiai šviesiai klausdavo: „Negi bulvių nesodinsite? Daržo nedarysite?“ „Mes iš tikrųjų vietiniams iš pradžių atrodėme keistuoliai, – pritaria Vytautas. – Atvažiavo, įsikūrė ir nieko nesodina... vištų neaugina... Net – atvirkščiai: vištidę nugriovėme, visas lysveles sulyginome ir užsėjome žole... Kai čia atsikraustėme, tik griovėme ir su žeme viską lyginome. Urbanizavome teritoriją. Kaimynams atrodė keista, o mes nusprendėme, kad gyvensime taip, kaip norime.“ Ir kas jiems tai galėtų uždrausti? Arba ko čia stebėtis, kad šią karštą vasarą Vytautas atrado naujus vėsios pirtelės pranašumus ir ėmė ją naudoti kaip repeticijų bei koncertų salę. „Ten – tinkama akustika. Be to, visiškai niekam netrukdau ir galiu ramiai sau groti. Vilniuje, Seimo bendrabutyje, turiu specialią garso slopinimo įrangą, tačiau tai – tas pats, kaip laižyti ledus per stiklą arba gauti palaiminimą iš popiežiaus stebint tiesioginę transliaciją, – svarsto džiazo muzikantas. – Neseniai vykusiame festivalyje teko su orkestru groti pusantros valandos programą. Tai buvo gera proga sugrįžti prie džiazo. Jeigu ne šita kaimo pirtelė, kurioje visą mėnesį kasdien po valandą ar pusantros galėjau groti visa jėga, būtų buvę sunku gerai pasiruošti. Ko gero, mes visur – ir kaime, ir mieste, – gyvename džiazo ritmu.“
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius