Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

D.Motiejūnas – apie sunkią padėtį Lietuvoje ir grublėtą kelią į NBA

Donatas Motiejūnas
„New Orleans Pelicans“ klubo nuotr. / Donatas Motiejūnas
Šaltinis: 15min
2
A A

Donatas Motiejūnas dabar kovoja dėl minučių „New Orleans Pelicans“ klube, bet ši kova jam ne svetima. 26-erių puolėjas visą gyvenimą kaunasi dėl vietos po saule. Nuo mažų dienų užgrūdintas vienas geriausių Lietuvos krepšininkų interviu pelicans.com atvirai pasakojo apie sudėtingą situaciją Lietuvoje ir sunkų kelią NBA link.

– Donatai, kokia jūsų versija, kaip nė 3 milijonų gyventojų neturinti valstybė, kuri pagal populiaciją prilygtų tik 34-ai didžiausiai valstijai Amerikoje, NBA užaugino tiek talentų (NBA iš viso žaidė 11 lietuvių)?

– Tikslios priežasties nežinau, bet mes esame neišpasakytai apdovanoti krepšinio talentu. Po olimpinių žaidynių smuktelėjome FIBA reitinge, bet iki tol buvome trečioje vietoje, užleidę į priekį tik JAV ir Ispaniją.

Turime gilias tradicijas ir istoriją. Tai kaip religija – pirmiausia čia žmonės atranda krepšinį, o tik po to Dievą. Skamba juokingai, bet aš pats nuo mažų dienų žiūrėjau krepšinį.

Nesvarbu, kas bebūtum, Lietuvoje pamilsi šią sporto šaką. Visi čia jį žaidžia – mėgėjiškai ar profesionaliai. Vasarą sunku rasti laisvą salę ar lauko aikštelę, kuri būtų neužimta.

– Kada pradėjote žaisti krepšinį ir supratote, kad sieksite krepšininko karjeros?

Aš esu NBA todėl, kad visus tuos metus išlikau savo kelyje. Aš kiekvieną dieną „ariau“ parketą.

– Pamilau krepšinį nuo pirmos dienos, kai pradėjau žaisti būdamas šešerių. Pradėjau lankyti krepšinio mokyklą ir treniravausi kiekvieną dieną. Labai daug treniruodavomės.

Vaikai Lietuvoje dažnai laiko kamuolį rankose ir daug dirba su krepšinio abėcėle. Galima pastebėti europiečių, kurie ateina į NBA nežaidę krepšinio jaunystėje. Ir tai matyti jų žaidime – jie neišmokę krepšinio abėcėlės.

O nušlifuoti ją labai sunku. Aš pats daugumą įgūdžių įgijau dar būdamas 7 metų.

Europiečiai fiziškai subręsta vėliau nei amerikiečiai. Štai kodėl reikia įgūdžių. Jaunystėje turėjau žaisti prieš fiziškai stipresnius varžovus, kurių jėga negalėjau nukonkuruoti. Todėl turėjau prisitaikyti ir rasti būdų, kaip juos įveikti. Įgūdžiai padėjo paspartinti progresą.

Alfredo Pliadžio nuotr./Donatas Motiejūnas rungtynėse Kauno „Aisčiai“ – Vilniaus „Lietuvos rytas“
Alfredo Pliadžio nuotr./Donatas Motiejūnas rungtynėse Kauno „Aisčiai“ – Vilniaus „Lietuvos rytas“

– Kaip palygintumėte jaunimo treniravimą Lietuvoje ir Amerikoje?

– Amerikoje vaikinai žaidžia savo mokykloje, kurioje lanko ir pamokas. Europoje yra atskira krepšinio mokykla, kur po pamokų turime 2–3 valandų trukmės treniruotes.

Aukštesni vaikinai Lietuvoje daro tą patį, ką ir kiti, pavyzdžiui, gynėjai – tie patys kamuolio varymosi pratimai, kitų įgūdžių šlifavimas. Galbūt tik 17–18 metų jau sukonkretinamos pozicijos.

– Kamuolio varymasis, metimas ir kamuolio perdavimai – ar tai įgūdžiai, kuriais, kaip 213 cm ūgio žaidėjas, ir nusitiesėte kelią į NBA?

– Visi šie dalykai niekada neateina be darbo. Aš esu NBA todėl, kad visus tuos metus išlikau savo kelyje. Aš kiekvieną dieną „ariau“ parketą. Niekas neateina lengvai. Niekas neateina neliejant prakaito. Štai kaip man pavyko.

Daugelis sako, kad įgūdžiai – tai ne talentas. Ir tai yra tiesa.

Kalbant apie atlyginimą, tai mano mama uždirba 400 eurų per mėnesį. Gyvenimas Lietuvoje nėra lengvas, todėl daug jaunų žmonių emigruoja.

Žmonės gali pasakyti: „O, šis vyrukas gražiai meta kabliu.“ Taip. Bet aš kabliu treniruotėje metu 200–300 kartų, kad jį nušlifuočiau. Net jei pataikau 10 iš 10, aš metu vis daugiau, kol tas metimas būna tobulas. Be geros darbo etikos, nušlifuoti įgūdžių nepavyks.

Lietuvoje buvo už mane talentingesnių žaidėjų. Bet ne visi jie dirbo taip sunkiai, kaip aš.

Kai kurie jų tikrai turėjo šansą žaisti aukštesniame lygyje, tačiau juos sustabdė traumos.

Kai atvykau į Ameriką, man buvo 20 metų ir turėjau žaisti prieš Terrence'ą Jonesą ar kitus vyrukus, kurie buvo kokius triskart stipresni už mane.

spacecityscoop.com nuotr./Donatas Motiejūnas
spacecityscoop.com nuotr./Donatas Motiejūnas

– Kaip pats žvelgėte į tai, kad vykstate žaisti į NBA? Tai buvo svajonės išsipildymas?

– Turėjau tikslą žaisti Eurolygoje. Žinoma, NBA buvo svajonė, bet tikrai negyvenau ja kiekvieną dieną. Tai būtų nerealu, neįdedant pastangų.

Čia – kitoks gyvenimas ir kitokios galimybės. Ypač šiuo metu Europoje, kuri išgyvena krizę po 2008-ųjų.

Kalbant apie atlyginimą, tai mano mama uždirba 400 eurų per mėnesį. Abu mano tėvai dirba. Gyvenimas Lietuvoje nėra lengvas, todėl daug jaunų žmonių emigruoja.

Mūsų švietimo sistema yra labai stipri, todėl atrastumėte daug išsilavinusių žmonių. Tačiau Lietuvoje nėra darbų, todėl žmonės emigruoja į Angliją, Airiją ar Vokietiją.

Man patinka, kaip NBA elgiasi su krepšininkais ir kokias sąlygas jiems suteikia tobulėti. Viena didžiausių krepšinio problemų Europoje – trenerių ir kvalifikuotų specialistų trūkumas dirbant su jaunais žaidėjais.

– Kas jums labiausiai padėjo kylant krepšininko karjeros laiptais?

– Mano tėtis ir mama tam turėjo didžiausią įtaką. Mano tėtis mane pastūmėjo išmokti daug dalykų. Net ir dabar jis man skambina ir duoda pastabų. Jis niekada nežaidė aukštesniame lygyje negu tarpmokyklinės varžybos – buvo futbolininku, tačiau jis turi superaukštą krepšinio suvokimą.

Kartais jis manęs klausia: kodėl tu išvis žaidi krepšinį? Sakau jam, kad tai linksmas žaidimas. Bet kartais jis to linksmumo mano žaidime nepastebi ir prašo labiau mėgautis krepšiniu.

Jis pastebėjo, kokią meilę krepšiniui jaučiau nuo pat jaunystės. Ir jam niekada nereikėjo manęs stumti per prievartą į treniruotę ar panašiai.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 24sek