Paminėti pergalingo žygio Europos krepšinio čempionato trofėjaus link dešimtmečio čempioniškoji rinktinė susitiks šeštadienį, birželio 15-ąją, Joniškyje.
– Savaitgalį minėsite pergalės Europos krepšinio čempionate dešimtmetį, ar dažnai pats prisiminate šį įvykį? – 15min.lt paklausė Antano Sereikos.
– Tiesą sakant, nedažnai. Kai kažkas pasako, užklausia, primena, tada pagalvoju, maloniai prisimenu. Tačiau pats – rečiau. Prisiminimus gali lyginti su gimtadieniu ar jubiliejumi: gimtadienis – ateina ir praeina. O jubiliejų jau šventi, ruošiesi, galvoji. Tad mano prisiminimai apie tai kaip jubiliejus – džiugesni, bet retesni. Kasdienybė vis tiek laikui bėgant užgožia. Juolab, juk negali gyventi tik praeitimi, kokia džiugi ji bebūtų.
– Kai kas nors primena apie tai, ką būtent galvojate, kokios akimirkos iškyla, kokie jausmai užplūsta?
– Aišku, yra išdilusių prisiminimų, o yra ir tokių dalykų, kuriuos atrodo prisiminsi visą savo gyvenimą. Juk tai didžiausia gyvenimo pergalė. Kai pradedu apie tai galvoti, prisiminimai rutuliojasi nuo pabaigos pradžios link: garbės pakyla, tas jausmas, kai visi kartu žengiam, tada finalas, pusfinalis, ketvirtfinalis... galiausiai varžybos su latviais. Visas skausmas, nervai ir geri jausmai, viskas užplūsta.
Tiesą sakant, man net žodis „Stokholmas“ labai malonus. Kai kas nors, nesvarbu kokiame kontekste, pamini šį žodį, mane užplūsta prisiminimai. Užverda tokie malonūs jausmai. Nes visas laikas praleistas tame mieste yra tarsi emocijų, adrenalino protrūkis.
– Kaip prisiminate pačią komandą, atmosferą?
– Maloni ir labai miela komanda. Pradėjome su jais dirbti kiek anksčiau, bet nuo pat pradžių jautėsi komandiškumas. Visada akcentuoju tai, kad krepšinis yra komandinis žaidimas, turi būti geranoriškumas – tai įvardinčiau svarbiausiu dalyku. Šitos komandos stiprybė ir buvo geranoriškumas, supratimas ir noras padėti vienas kitam.
Susiformavo tikras kolektyvas, pasikartosiu, tikra komanda. Ji buvo vienybės simbolis. Tas jų geranoriškumas ir vienybė tarpusavyje labai susiję.
– Po tiek metų vertinant objektyviau, ką galėtumėt pasakyti apie kozirius? Žaidėjai? Treneris? Sėkmė?
– Viskas susidėjo į bendrą aruodą. Buvo tikrai gerų žaidėjų, kylančių žvaigždžių. Tai buvo Arvydo Macijausko ir Kšištofo Lavrinovičiaus pirmieji žingsniai, kai kurie jau buvo patyrę žaidėjai, tad vienas kitą kompensavo.
Tačiau ne visada vien geri žaidėjai, pavardės nulemia tokią sėkmingą baigtį. Turime daug pavyzdžių ir krepšinyje, ir futbole, kai surenkama galinga komanda, tačiau laimėti titulo nepavyksta. Mes buvome kaip kumštis. Manau, mano, kaip trenerio, darbas ir buvo suvienyti komanda į tą kumštį, kad jie vienas kitą suprastų, palaikytų. Geranoriškumas – trenerio darbas.
Buvo tikrai puiki atmosfera, mes galėjome ir susėsti, pakalbėti, ir suprasti vienas kitą, ir palaikyti. Treneris irgi ne kompiuteris, visi dažniausiai po to gudrūs spręsti, teisingą priėmė sprendimą ar ne, o treneriui jį reiki priimti prieš tai, dar nežinant kaip bus. Taigi ir žaidėjų supratimo, pasitikėjimo reikia.
Pamenu jie mane ir nuramindavo. Per rungtynes su tukrais – A.Macijauskas, prieš prancūzus – Ramūnas Šiškauskas sakė: „Treneri, nesijaudinkit, padarysim.“ Dar prieš paskutinę ataką, sakiau, kad būtina sustabdyti Tony Parkerį, vyrai sako „Treneri, pasakėt ir padarysim.“ Buvome tikrai komanda.
– Kai grįžote į Lietuvą krepšinio sirgaliai buvo pasiryžę nešioti jus ant rankų, kaip dabar atrodo tos akimirkos?
– Užkabinote jautrią vietą... Tada ašaros byrėjo ir dabar prisiminus gali pasirodyti... Galiu pasakyti nuoširdžiai, būtent taip – nesitikėjau.
Toks džiaugsmas buvo, tokia vienybė. Tikrai nesitikėjau, bėgo ašaros ir galvojau, kad visas pasaulis gali mums pavydėti, kad esame krepšinio šalis.
Kai atvažiavome, pagalvojau, juk taip vėsu, kam tas autobusas su atviru stogu, bet po to supratau... Nuo pat Karmėlavos oro uosto iki Kauno pilies, pakelėse buriavosi žmonės, visą kelią. Autobusas pristabdydavo, žmonės šūkavo, dažniausiai „Lietuva, Lietuva“, mėtė gėles. Tai nepakartojamas jausmas, daugiau tokio nebuvo ir turbūt niekada nebus. Pamenu, šalia autobuso lazda pasiremdama ėjo močiutė, staiga pagreitino žingsnį, kad prieitų prie stulpo, paremtų lazdą ir galėtų abiem rankomis mojuoti. Tokios akimirkos nepamirštamos.
Toks džiaugsmas buvo, tokia vienybė. Tikrai nesitikėjau, bėgo ašaros ir galvojau, kad visas pasaulis gali mums pavydėti, kad esame krepšinio šalis.
Kai laimėjome, visa salė nusidažė raudonai, geltonai ir žaliai, sirgalių buvo daug. Mums rašydavo kasdien, kad vis daugiau lietuvių atvažiuoja į Stokholmą, tiki mumis. Kažkas tada sakė, kad trims milijonams lietuvių plyšta širdys dėl mūsų, aš tada sakiau vyrams: „ar galim mes sužaisti taip, plėšdami širdys, kad jų nenuviltumėm?“
– Ar buvote kada per dešimt metų susitikę paminėti šio įvykio – tiesiog pasisėdėti?
– Ne, neteko. Sunku krepšininkus surinkti, visi išsibarstę po pasaulį, kas kur, bet atskirai vieną kitą pamatau, pasikalbam.
– Skaudžiausias pralaimėjimas..
– Aišku – italams 2004 metų Atėnų olimpiados krepšino turnyro pusfinalyje. Karjeros pralaimėjimas. Tada jau visi galvojo, kad tapsime čempionais... Įveikėme net amerikiečių dream team... Jau visi patikėjo. Dabar galvoju, kad reikėjo žaisti visai kitaip. Prieš favoritus komanda negali žaisti taip pat – ką ir padarė italai... Aišku, jie tada ir sužaidė tiesiog fantastiškai. Dabar būna filosofuoju apie tai, pagalvoju.
– Kaip atrodys šventė, ką esate suplanavę?
– Organizavome ne mes. Tačiau žinau, kad pirmiausia mūsų laukia oficialioji dalis, vėliau planuojamos draugiškos rinktinės varžybos su jaunimu. Po to Krepšinio muziejuje planuojama atidaryti čempionų kambarį, kuriame kiekvieniems čempionams bus skirta po sieną: 1939-ųjų rinktinei, 1939-ųjų, mums – 2003-ųjų – ir moterų krepšinio rinktinei, kuri laimėjo čempionatą 1997-aisiais. Galiausiai vakarienė, neoficialioji dalis.
– Kaip ruošiatės susitikimui, jaudinatės?
– Truputį. Jaučiuosi lyg eičiau į pirmąją rinktinės treniruotę. Įdomu po tiek metų susitikti, pasikalbėti. Smalsu, kaip vyrus pakeitė gyvenimas, kokie jie dabar...
2003-iųjų metų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės sudėtis:
Krepšininkai: Giedrius Gustas, Mindaugas Žukauskas, Arvydas Macijauskas, Saulius Štombergas, Ramūnas Šiškauskas, Darius Songaila, Donatas Slanina, Eurelijus Žukauskas, Kšištofas Lavrinovičius, Šarūnas Jasikevičius, Dainius Šalenga, Virginijus Praškevičius.
Treneris: Antanas Sireika. Asistentai: Gintaras Krapikas, Valdemaras Chomičius, Donnas Nelsonas.
