„Kol kas nesu visiškai atsigavęs, todėl ir žaisti ne taip gerai sekasi. Bet įvardinti tikslių priežasčių negaliu. Nežinau. Gal operacija kalta, gal reabilitacija...“ – Žinių radijo laidai „LKL dienoraštis“ sakė Povilas Butkevičius.
– Povilai, prabėgo nemažai laiko. Ar bent bandai ieškoti priežasčių, kodėl taip yra?
– Bandau. Bet nėra taip lengva, kol vyksta sezonas, o treniruotės – irgi kiekvieną dieną. Tiesa, dabar laukiu papildomų tyrimų atsakymų, o tada bus aiškiau, kaip spręsti šią problemą.
– Kas dar yra daroma, kad P.Butkevičius būtų toks, koks buvo, tarkime, kai atstovavo „Prienams“?
– Labai sunku atsakyti, nes mano trauma nebuvo tokia sudėtinga. Blogiausia, kad atsirado komplikacijų, kurių net negaliu paaiškinti. Tikrai nežinau priežasčių: ar kažkas nepavyko operacijos metu, ar reabilitaciją ne taip dariau, ar per anksti po operacijos pradėjau sportuoti. Neturiu atsakymų į šiuos klausimus. Bet kokiu atveju, stengiuosi koją tvirtinti, bet ji nėra tokia, kokia būdavo. Todėl žaidžiu ne visa jėga, o kai nežaidi šimtu procentų, tokie ir rezultatai.
Man net įdėti kamuolį iš viršaus nėra lengva, nors anksčiau tą galėdavau padaryti kaip noriu, net pažadintas naktį.
– O kaip treniruotėse?
– Viską darau taip, kaip ir reiktų – sportuoju su komanda, žaidžiu su komanda, viską darau su komanda, kaip ir anksčiau. Tiesiog negaliu padaryti daug dalykų, kuriuos padarydavau seniau. Man net įdėti kamuolį iš viršaus nėra lengva, nors anksčiau tą galėdavau padaryti kaip noriu, net pažadintas naktį. Taigi įsivaizduokite, kaip man žaisti, kai neturiu savo pagrindinio ginklo. Turiu imtis kažko kito, bet tas adaptacinis laikotarpiais nėra lengvas.
– Ar negali būti, kad trukdo ir psichologinė baimė?
– Psichologija nė kiek neprisideda – tai yra tiesiog traumos padariniai. Jeigu aš gerai jausčiausi, gerai ir žaisčiau. Nėra kalbų. Problema yra mano koja, kuri neleidžia žaisti maksimaliai. Jeigu negaliu maksimaliai pašokti, jeigu negaliu maksimaliai bėgti, tai kokia prasmė kalbėti apie psichologiją?
– Ką reikėtų daryti, kad koja būtų tokia tvirta, kokia turi būti?
– Yra daug variantų: arba pakartotinė operacija, arba pakartotinė reabilitacija, arba ilga pertrauka be krepšinio. Tiesiog kol kas nenoriu daryti skubotų sprendimų. Dar bandau atsigauti treniruodamasis, žaisdamas, bet, praėjus kelioms savaitėms, turėsiu daryti išvadas.
Yra daug variantų: arba pakartotinė operacija, arba pakartotinė reabilitacija, arba ilga pertrauka be krepšinio.
Jeigu jausiuosi geriau, tai ir toliau darysiu, ką dabar darau, o jeigu niekas nesikeis – teks priimti kardinalų sprendimą.
– Kas tą sprendimą labiau lems: paties asmeninė nuojauta ar gydytojo patarimai?
– Manau, kad tai bus mūsų abiejų bendras sprendimas. Kėdainių „Nevėžis“ yra mano vieno sezono stotelė, o mano visa karjera pakibusi ant plauko... Suprantate, kad tai yra sunkus sprendimas.
– Pakalbėkime apie Kėdainių „Nevėžį“. Kas nutiko komandai, kad ji taip stipriai pasikeitė?
– Viskas paprasta – praradome du pagrindinius žaidėjus Tyrone'ą Brazeltoną ir Vilmantą Dilį, kurie pelnydavo daugiau nei trečdalį visų komandos taškų. Jų vietų niekas neužėmė. Aš turėjau užimti V.Dilio vietą, bet kol kas negaliu jos užimti, nes nesugebu, o Tyrone'o vietoje išvis nieko nėra – žaidžiame be įžaidėjo. Anksčiau įmesdavome po 80–90 taškų, o dabar tik 60. Viskas dėsninga – tų dviejų žaidėjų praradimas padarė labai didelę įtaką.
– Net ir žaidžiant namie su „Lietkabeliu“?
– Aišku, rungtynės su Panevėžiu dar kita kalba. Prieš juos turėtumėme laimėti ir esama sudėtimi, bet kaip griuvome, taip sugriuvome. Atrodo, laimėjome Utenoje – lyg ir viskas gerai, bet grįžome namo ir pralošėme prieš „Lietkabelį“. Sunku paaiškinti, gal išsibalansavome. Kaip bebūtų, tas problemas būtinai reikia spręsti ir kuo greičiau.
