Mindaugas Kuzminskas praėjusią savaitę galutinai sutarė su Malagos „Unicaja“ ir pirmuosius legionieriaus žingsnius žengs šiame Ispanijos klube. Kiek anksčiau krepšininkas davė interviu laikraščiui „Sportas“.
Gimęs 1989 m. spalio 19-ąją Kauno „Žalgirio“ puolėjas Mindaugas Kuzminskas augo šeimoje, kurioje krepšinį išmano visi. Jo mama Zita Kuzminskienė – septynis kartus Lietuvos čempionė, 15-a metų atstovavo Lietuvos rinktinei ir dabar dalyvauja veteranių turnyruose. Vyresnysis brolis Saulius – taip pat profesionalus krepšininkas, ne vieną sezoną žaidęs stipriuose Europos klubuose.
Vilniuje pirmuosius žingsnius krepšinio aikštelėje žengęs Mindaugas pastaruoju metu žaidė Kauno „Žalgirio“ komandoje. Šis sezonas krepšininkui buvo išskirtinis. Po sunkios pradžios, kai jauną žaidėją ant suolo laikė treneris serbas Aleksandras Trifunovićius, viskas apsivertė aukštyn kojomis komandos vairą perėmus ispanui Joanui Plazai.
Jaunasis puolėjas netruko tapti vienu „Žalgirio“ lyderių, o ryškiausiai M. Kuzminskas suspindo per Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalo seriją, kai Kauno klubas palaužė Vilniaus „Lietuvos rytą“ 4:0.
M. Kuzminskui buvo įteikti naudingiausio finalo serijos žaidėjo bei garbingiausio LKL sezono žaidėjo prizai.
Talento pro akis nepraleido ir Lietuvos rinktinės treneriai. Krepšininkas yra jos kandidatų sąraše. Tiesa – jau nebe pirmą kartą. Vis dėlto M. Kuzminskas tiki, kad šį kartą jo svajonė išsipildys ir jis žais svarbiausioje šalies krepšinio komandoje.
– Jūsų mama – krepšininkė, brolis – taip pat. O tėvas nežaidė krepšinio? – paklausėme M. Kuzminsko.
– Ne. Tėtis buvo Lietuvos stalo teniso čempionas. Taigi mano šeimoje, be krepšininkų, yra dar ir stalo tenisininkų.
– Vadinasi, galimybę netapti krepšininku turėjote?
– Kai buvau septynerių metukų ir svarsčiau, į kurį būrelį eiti, vis tiek daugiausia nulėmė tėvai. Jie matė, kad Lietuvoje pagrindinė sporto šaka yra krepšinis. Ir nuvedė ten.
– Iš karto viskas patiko ir pradėjote žygiuoti tiesiu keliu į profesionalaus krepšininko karjerą?
– Nelabai. Pirmaisiais metais, kai reikėdavo eiti į treniruotę, o mano draugai žaisdavo kieme, dažnai „suskausdavo galvą“ ar dar kas nutikdavo. Tėvai suprato, kad galbūt kiek per anksti mane leido, tada padarė pertrauką ir dar kartą nuvedė po metų, kai jau buvau aštuonerių. Nuo tada lankiau krepšinį normaliai.
– Ar dabar sulaukiate patarimų iš mamos, vyresnio brolio?
– Žinote, mama keliolika metų žaidė Lietuvos moterų rinktinėje ir yra sukaupusi didžiulę patirtį. Ir brolis nemažai žaidęs. Todėl ir pakritikuoja, ir pataria.
– Nebūna taip, kad susiėjus šeimai visi pradeda aptarinėti jūsų rezultatus ir klaidas?
– Ne. Nors šiaip mūsų šeimoje krepšinio tema yra labai dažna. Ir tėvai, ir brolis stengiasi lankytis visose rungtynėse, kuriose aš žaidžiu. Jų palaikymą jaučiu tiek žaisdamas krepšinį, tiek gyvenime.
– Kaip išėjo, kad jūs – vilnietis – žaidėte ne „Lietuvos ryte“, o „Žalgiryje“?
– Kai baigiau sporto mokyklą, „Lietuvos rytas“ siūlė sutartėlę. Bet tada dar nebuvau pasiruošęs tokio lygio komandai ir pasirašiau sutartį su „Šiauliais“. Dar po dvejų metų vėl turėjau galimybę rinktis: Vilnius ar Kaunas, tačiau tuo metu Kauno siūlomos sąlygos man buvo parankesnės. Juolab kad pagal jas buvo įmanoma suderinti mokslą universitete su krepšiniu. Sudėjau visus pliusus, minusus ir pasirinkau Kauną. Ir dėl to nesigailiu.
– Už ką serga jūsų draugė Eglė Andreikaitė? Juk ji – „Lietuvos ryto“ šokėja.
– Kai aš žaisdavau prieš brolio komanda, norėdavau, kad mes laimėtumėme, bet kad ir jam pasisektų. Tai broliškas, šeimos instinktas. Negaliu pasakyti, kurią komandą palaiko mano draugė, bet mane asmeniškai palaiko tikrai.
– A. Trifunovićius jumis nepasitikėjo. Kodėl? Kaip tada jautėtės?
– Čia reikėtų klausti jo. Aš manau, kad tiesiog toks buvo jo stilius, toks supratimas. Aš esu dėkingas ir tiems treneriams, kurie manęs neleido į aikštelę. Nes jei nebus šalto, nesuprasi šilto... Taip užsigrūdini ir po to būna lengviau žaisti.
– O tuo metu?
– Buvo labai sunku. Teko kreiptis ir į sporto psichologą pasikonsultuoti.
– Kuo J. Plaza skyrėsi nuo A. Trifunovićiaus?
– Jie skirtingi ir kaip treneriai, ir kaip žmonės. Negalima jų lyginti, nes jų krepšinio filosofija visiškai skirtinga, kitoks supratimas. Kaip žmonės jie taip pat skiriasi mentalitetu. J. Plaza ramesnis, šaltesnio proto, geresnis psichologas, o serbas yra gerokai impulsyvesnis, didesnis karštakošis. J. Plazai aš esu labai dėkingas už šį sezoną.
– Kai prasidėjo „Žalgirio“ finansinės problemos, nežinomybė, nekilo noro klubą palikti?
– Net tokios minties neturėjau. Čia man leisdavo žaisti, manimi pasitikėjo. Ir žiūrovai labai palaikydavo. Tai būtų buvę negražu vien dėl žiūrovų.
– Kur daugiau draugų turite: Vilniuje ar Kaune?
– Suprantama – Vilniuje. Seni geri draugai iš mokyklos laikų. Be abejo, laikui bėgant, labai daug žmonių atkrenta dėl atstumo ar kitų dalykų, bet Vilniaus draugai – laiko patikrinti.
– Gavote kvietimą į rinktinę. Ar tai bus jūsų debiutas?
– Kandidatas jau buvau. Oficialiose rungtynėse nesu žaidęs, tik draugiškose. O dėl to, ar dabar į rinktinę pateksiu – dar neaišku. Žaisti rinktinėje visada buvo mano svajonė. Kol kas jos neįgyvendinau, pavyko tik patekti į ilgą kandidatų sąrašą.
– Iškart po sezono Vytauto Didžiojo universitete apsigynėte ekonomikos bakalauro darbą. Ar tuo ir baigsite mokslus?
– Svarstau bandyti ir magistrantūrą studijuoti. Jeigu laiko užtenka, suderinti pavyksta, galima ir magistrantūrą pabaigti.
– O jei gyvenimas nublokš į užsienį?
– Tada ir bus matyti. Kol kas apie tai negalvoju. Galbūt pavyks nuotoliniu būdu. Jeigu to negalėsiu, tada atidėsiu vėlesniam laikui.
