Visi šios pozicijos žaidėjai, kurie pateko į geriausiųjų šimtuką:
Aaronas Afflalo, Ray‘us Allenas, Tony Allenas, Kobe Bryantas, Monta Ellisas, Manu Ginobili, Ericas Gordonas, Jamesas Hardenas, Andre Igoudala, Joe Johnsonas, Kevinas Martinas, O.J.Mayo, Jasonas Terry ir Dwyane‘as Wade‘as.
14 atakuojančių gynėjų – tai mažiausias skaičius tarp visų penkių pozicijų. Įsižiūrėjus dar atidžiau, matyti, jog tarp 20 geriausių lygos krepšininkų – vos du žaidėjai, žaidžiantys antrojo numerio pozicijoje – K.Bryantas ir D.Wade‘as.
Kodėl atakuojančio gynėjo pozicijoje atsirado tokia talento stoka?
Penkios teorijos
Pirma teorija: atakuojančių įžaidėjų skaičiaus augimas
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Russellas Westbrookas |
NBA – įžaidėjų lyga. Tai populiari teorija, tačiau ji teisinga. Tarp 20 geriausių lygos krepšininkų yra tik du atakuojantys gynėjai, tuo tarpu įžaidėjų – net septyni, kurie pasiekę geriausius savo karjeros metus.
Sunku ignoruoti faktą, jog visi septyni įžaidėjai turi bendrą bruožą – sugebėjimą pelnyti taškus. Russellas Westbrookas, Derrickas Rose‘as, Deronas Williamsas, Chrisas Paulas, Brandonas Jenningsas bei Kyrie Irvingas praėjusį sezoną per rungtynes pelnydavo daugiau taškų nei J.Johnsonas – vienas stabiliausių taškus renkančių gynėjų. Ar įmanoma, kad taškus pelnantys įžaidėjai išstūmė atakuojančius gynėjus iš dėmesio centro?
Tai įmanoma, tačiau prisiminkime, jog taškus renkantys įžaidėjai visada buvo šioje lygoje. Nuo Alleno Iversono iki Stephono Marbury, nuo Timo Hardaway iki Kevino Johnsono ir Isiah Thomaso – akivaizdu, jog puikiai kamuolį valdantys gynėjai, kurie gali įmesti kamuolį į krepšį, nėra fenomenalus reiškinys. Galbūt atakuojantys įžaidėjai šioje lygoje iškilo dėl sumažėjusio talento antrojo numerio pozicijoje?
Antra teorija: mokyklose nėra vertinamas metimas
Idėja labai paprasta. Krepšininkai yra mokyklos krepšinio produktai, kurioje dominuojantis paauglys skatinamas žaisti
 |
| „Scanpix“ nuotr./Lamaras Odomas |
paviršutinišką vienas prieš vieną krepšinį – vietoj metimo iš tolimos distancijos jis mieliau renkasi dėjimą. Apgaulingas judesys čia vertinamas labiau nei metimas iš už trijų taškų linijos.
Šios teorijos negalime įrodyti, nes greičiausiai tokiu atveju nebūtų atsiradę tokių universalių, pataikyti galinčių aukštaūgių, kaip: Rashardas Lewisas, Lamaras Odomas, Ryanas Andersonas, Kevinas Love‘as bei Antawnas Jamisonas. Tačiau dauguma jaunų krepšininkų auga idealizuodami K.Bryantą ir Vince'ą Carterį – du vyrukus, kurie gali pataikyti iš toli, tačiau kartu sugeba įspūdingai užbaigti atakas.
Trečia teorija: ciklas
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Dwyane'as Wade'as |
Lygoje kyla nerimas, kad nebėra pakankamai aukštos klasės atakuojančių gynėjų, tačiau įdomi detalė – daugelis geriausių šios pozicijos krepšininkų savo geriausią žaidimą demonstruoja vėlesniame karjeros etape. D.Wade‘as, E.Ginobili, J.Johnsonas, R.Allenas ir J.Terry – visi yra pasiekę savo trisdešimtmetį, o jų geriausi metai slenka galinio vaizdo veidrodėlyje. Galbūt natūralu, jog elitiniai gynėjai antroje karjeros pusėje sužiba puikiu žaidimu.
K.Bryantas, J.Hardenas ir D.Wade‘as yra vieninteliai antrojo numerio pozicijoje žaidžiantys krepšininkai, kurie praėjusį sezoną rinkdavo bent po 20 naudingumo balų per rungtynes. Vos prieš penkis sezonus, 2006–2007 metais, tai darė aštuoni atakuojantys gynėjai, kurie pasiekė 20 naudingumo balų vidurkius (K.Bryantas, D.Wade‘as, R.Allenas, E.Ginobili, K.Martinas, V.Carteris, Tracy McGrady bei Michaelas Reddas).
Ketvirta teorija: tai yra normalus reiškinys
Mes linkę manyti, kad Michaelo Jordano laikai buvo auksinė atakuojančių gynėjų era. Vis dėlto tuomet buvo M.Jordanas, Reggie Milleris, Mitchas Richmondas ir kas dar? Iš bėdos galime į šią kategoriją įtraukti Clyde‘ą Drexlerį ir Dominique‘ą Wilkinsą, tačiau jie buvo toli nuo tų trijų vyrukų.
Padaryti geriausių 1990 m. rungtyniavusių atakuojančių gynėjų sąrašą nėra lengva užduotis. Teorija tokia –
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./V.Carteris nugalėtojams pelnė 24 taškus |
atakuojančių gynėjų pozicija niekada nebuvo gili tol, kol lygoje nepasirodė K.Bryantas, D.Wade‘as, R.Allenas, T.McGrady ir V.Carteris.
Pažvelgus į visų laikų gynėjų pavardes, galima teigti, jog mes esame auksinės šios pozicijos žaidėjų kartos liudininkai. Galbūt esame per daug išlepinti aukšto lygio atakuojančių gynėjų gausa?
Penkta teorija: visa tai – atsitiktinumas
Galbūt tai nuobodi teorija, tačiau greičiausiai – teisinga. Istorija parodė, jog žmonių rasė sunkiai prisitaiko prie atsitiktinumų, o tokių galime daug rasti stebėdami talento pasiskirstymą NBA lygoje.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kevinas Durantas |
LeBronas Jamesas ir Kevinas Durantas galėjo būti atakuojančiais gynėjais, jeigu nebūtų paaugę tų papildomų centimetrų vidurinėje mokykloje. Ar mes vis dar kalbėtume apie skylę šioje pozicijoje, jeigu Brandonas Roy‘us nebūtų gimęs su tokiais keliais? Kas būtų nutikę, jeigu „Thunder“ vietoj J.Hardeno būtų pasirinkę Stepheną Curry ir pastūmę Westbrooką į jam natūralesnę atakuojančio gynėjo poziciją?
Kai kalbame apie atakuojančių gynėjų poziciją, reikia pripažinti – visais laikais tai nebuvo gausiausiai talentu apdovanota pozicija NBA krepšinyje.
