Vytautas beveik ketverius metus dirbo tarptautinėse kompanijose, kol galų gale krepšinio virusas pasiglemžė jauną vaikiną atgal į sportą.
Vasaromis jis Vilniuje sutikdavo pažįstamus krepšininkus, kuriems reikėdavo sparingo partnerių. Bet Vytautas galėjo pasiūlyti ne tik pasižaidimą vienas prieš vieną, tačiau ir patarimus, kurių jis gavo sukarintame universitete JAV.
Vienas asistentas ten jam uždegė aistrą individualių įgūdžių tobulinimui. V.Valiulis savo rankomis pajuto, ką duoda papildomas darbas. Pademonstravus savo žinias bičiuliams, vienas pasakė kitam, kitas – dar vienam, ir taip Vytauto vardas pasiekė krepšinio stovyklų Lietuvoje organizatorių ausis.
Prieš keletą metų V.Valiulis dalyvavo Karolio Kalvaičio ir Stepono Kairio krepšinio stovyklose. Kaip tik 2013-ųjų vasaros pabaigoje vilnietis dalyvavo S.Kairio stovykloje, padėjusio jam jaunystėje išvažiuoti į NCAA. Klaipėdoje tuo metu svečiavosi „Chimki“ komanda su Rimu Kurtinaičiu vyr. trenerio poste.
Šviežias Europos taurės čempionas stovykloje pravedė vieną treniruotę. Bendraudamas su stovyklų organizatoriais, R.Kurtinaitis gavo pasiūlymą.
„Rimai, čia toks vienas bėgioja su kamuoliu – energija trykšta per kraštus. Gal nori, kad pravestų apšilimą?“ – paklausė trenerio.
V.Valiulis gavo 30 minučių. Tai tapo savotišku pusvalandiniu pokalbiu dėl darbo.
Vaikinas atidarė treneriui ir „Chimki“ žaidėjams visą savo sukauptą žinių bagažą. Daug kas buvo nužiūrėta, nuskaityta, bet Vytautas padarė, ką galėjo geriausiai.
„Klausyk, Chimkuose turime keturias jaunimo programas, bet krepšinio lygis ten gana žemas. Gal norėtum kažką panašaus daryti su mūsų jaunimu?“ – R.Kurtinaitis vėliau paklausė V.Valiulio.
27-erių vaikinas nutirpo.
„Žinoma, kad norėčiau! – prisiminęs savo atsakymą, juokėsi V.Valiulis. – Man tai buvo kaip vasaros darbų palaiminimas, nes visą vasarą skyriau treniruotėms ir žinių perdavimui. Be sustojimų.“
Reta pozicija Lietuvos krepšinyje
Šią savo istoriją V.Valiulis dabar naudoja kaip pavyzdį. Pavyzdį, kad nesvarbu, iš kur bebūtum ir su kokia informacija bedirbtum, visada reikia parodyti viską, ką tądien turi geriausia – rezultatas tikrai ateis. Klaidų darys visi, bet reikia iš jų mokytis ir tikėti, kad pastangos prives prie trokštamo rezultato.
Taip prasidėjo V.Valiulio kelionė į Maskvos srities „Chimki“. Dabar jis ją tęsia kitame prestižiniame Rusijos superklube – Krasnodaro „Lokomotiv“.
V.Valiulis yra individualių įgūdžių treneris. Tokia pozicija Lietuvos krepšinyje beveik neegzistuoja.
Labai gerai atpažįstame krepšinio trenerius, aplinkui dar matome fizinio rengimo specialistus, masažuotojus, kineziterapeutus, gan šviežia skauto profesija, bet individualių įgūdžių treneriams suskaičiuoti užteks vienos rankos pirštų.
Pirmą kartą tokį praėjusį sezoną nusamdė Kauno „Žalgiris“, užvilkdamas savo marškinėlius Dariui Sirtautui. Šią vasarą, kaip tik pirmadienį, oficialiai į jaunimo programą Vilniaus „Rytas“ įtraukė Aurimą Jasilionį. Tai pirmieji kūdikiški žingsniai individualių trenerių srityje.
Kas tai yra? Trumpai kalbant, tai yra treneris, atskirai dirbantis su krepšininkais ir padedantis jiems tobulinti savo techninius žaidimo komponentus. Individualių įgūdžių treneris gali padėti pagerinti metimą, driblingą, menkiausias technines žaidimo smulkmenas.
Tokie specialistai ypač efektyvūs turint daug jaunų žaidėjų, kurie gauna mažiau žaidimo laiko ir gali daugiau energijos paskirti papildomoms pratyboms.
Jeigu vasarą paliksime jaunimą budėjimo režime – palaikom formą ir susirenkam likus dviem savaitėm iki starto, pabėgiodami, pamėtydami ir padarydami įžangines treniruotes, tai tas žaidėjas stovės vietoje.
Anksčiau tuo, pagal oficialius pareiškimus, užsiimdavo trenerių asistentai. Vieni esą dirbdavo su aukštaūgiais, kiti galbūt su gynėjais. Tačiau tai buvo nišinė jų darbo dalis, nors individualių įgūdžių treniravimas yra kruopštus, daug žinių, strategijos ir laiko reikalaujantis procesas.
„Man kyla toks klausimas. Aš dirbu konkrečiai individualių įgūdžių sferoje ir gan sunkiai spėju tvarkytis su savo komandiniais reikalais, nors darbuojuosi su profesionalais. Jiems dar reikia nusiųsti asmeninį sukarpytą vaizdo ištraukų paketą, jį kartu išanalizuoti, kad jis atneštų kuo didesnę naudą. O kaip viską aprėpia tas treneris, kuris dar yra atsakingas už taktikas, kartais – net fizinį pasirengimą? Be to, juk turi savo asmeninį gyvenimą, šeimą, – probleminį klausimą kėlė V.Valiulis. – Taip, komandiniai veiksmai išlieka akcentu. Bet žaidėjas toje vietoje individualiai lieka nuskriaustas. Tų mažų niuansų krepšininkai dabar prisižiūri „Youtube“ ar instagramuose, tačiau juos reikia labai gerai išmanyti ir nepriekaištingai atlikti.
Mūsų krepšinio istorija yra galinga. Visi tie specialistai veda rezultato link. Vienaip ar kitaip, mes juos rodome – per savo klubinį krepšinį, „Žalgirį“, rinktines. Bet kažkodėl į tą mūsų krepšinio piramidę neįvedami treneriai, kurie galėtų dirbti individualiai su žaidėjais.“
Kaip atrodo rimti vasaros namų darbai
Vasara yra geriausias metas individualiam žaidėjo tobulėjimui. Būtent todėl dar 2018-2019 m. sezono pradžioje turėsime galimybę pamatyti, kas yra kas.
Pastaraisiais metais krepšininkai vis atidžiau pasižiūri į savo vasaros planus. Labiausiai tuo rūpinasi ne klubai, o krepšinio agentūros. Jos siunčia savo krepšininkus į tarptautines arba vietines krepšinio stovyklas, į kurias kviečia individualius trenerius, savo sričių specialistus. Agentūrų interesas aiškus – padėdami krepšininkui tapti geresniai, vėliau jie laukia to vaisių. Gerą sezoną sužaidęs žaidėjas ateityje turi tikimybę gauti dar didesnį uždarbį.
Tiesa, „Žalgiris“ pastarąją vasarą rengė krepšinio stovyklą, kurioje dirbo daug Kauno klubo sistemoje anksčiau žaidusių, bet tuomet klubo neturėjusių krepšininkų.
Nors situacija ima keistis į gerąją pusę, dar yra nemažai žaidėjų, kuriems individualų pasiruošimą sezonui atstoja krosai, vaikščiojimas į treniruoklių salę ir pamėtimai į krepšį.
Bet V.Valiulis pasakoja 24sek, koks iš tikrųjų turi būti žaidėjo progresas laisvu nuo sezono metu.
„Sporto klubo ir nedidelio darbo salėje užtenka palaikyti fizinę kondiciją. Dar pajungus kelis masažus per savaitę kūno atstatymui ir padirbėjus su fizioterapeutu, tai būtų sveikintinas užsiėmimas. Bet tik tuo atveju, jeigu tenkina esamas lygis, – pabrėžia V.Valiulis. – Tačiau jeigu kalbame apie progresą, turi būti mažiausiai 3-5 metų žaidėjo planas, kuriame žaidėjui turi būti aiškiai sudėlioti reikalavimai. Pavyzdžiui, kūno progresui: kokia po tiek ir tiek laiko turi būti žaidėjo galia, greitis, šuolis. Pagal siekiamą tipą, turi atitaikyti individualių įgūdžių parengimą.
Turi būti aiškiai apibrėžta, kokios pozicijos žaidėją norima matyti ateityje. Ką norima matyti jį darant. Ką tiksliai daryti, kad sistemingai eitų to link metai iš metų.
Jeigu vasarą paliksime jaunimą budėjimo režime – palaikom formą ir susirenkam likus dviem savaitėm iki starto, pabėgiodami, pamėtydami ir padarydami įžangines treniruotes, tai tas žaidėjas stovės vietoje.“
Krepšinyje paplitęs mitas, kad žaidėjas turi užsidaryti salėje ir neišeiti namo, kol tinklelio nesuplėšys tūkstantinė metimų serija. Aišku, Draženo Petrovičiaus legenda byloja, kad toks darbas gali nuvesti į pasaulines aukštumas, bet V.Valiulis nėra besaikių metimų šalininkas. Mat ne visada treniruotis daugiau yra geriau.
Trenerio žodžiais, gali mėtyti, kiek tik nori, bet jei meti išsukta į išorę alkūne ar nepataikai į savo stovėseną, iš kurios žaidėjas mesdamas turi optimaliai iškilti į viršų ir aukščiausiame taške išmesti kamuolį, ne tobulėsi, o formuosi blogus įpročius.
V.Valiulio teigimu, patobulinti metimą jį koreguojant reikia mažiausiai dviejų mėnesių darbo. Jeigu jį reikia koreguoti pradedant nuo kojų ir einant link viršaus, tai reikalauja mažiausiai trijų mėnesių.
Tačiau sezono metu ryškaus žaidėjo pokyčio tikėtis sunku. Krepšininkas sunkiai gali savo žaidimo arsenalą praplėsti naujais dalykais, nes tam nėra laiko dėl įtempto rungtynių tvarkaraščio ir komandinių taktikos niuansams skirtų treniruočių.
„Įsivaizduokite, jei sezono metu paimtumėte žaidėją iš komandinio braižo ir pradėtumėte keisti jo metimą, po užtvarų ar metant laisvam, po perdavimo, sudėtingos judėjimo padėties. Tai kada tą dalyką daryti? Aišku, galima palikti tuos 11-12 žaidėjus kaip jaunesnius ir su jais dirbti. Bet darbas turi vykti. Manau, „Žalgiryje“ jis yra daromas. Bet jei imame „Žalgirį“, kaip vienintelį pavyzdį... Dėl kitų komandų nesu tikras, nes su jomis mažai tenka bendrauti.
Tačiau vasara yra tas momentas, kai gali skirstyti krūvį ir ugdyti raumenyną. Sezono metu užkrauti žaidėjo fizine veikla negali, nes tai nepadės – krepšininkas nesupras, kaip jo kūnas turi elgtis“, – teigė V.Valiulis.
Idealiame pasaulyje, klubo atstovai su žaidėjais po sezono turėtų susėsti ne prie sezono uždarymo stalo sodyboje ar lygos pokylyje, bet komandos biure ir ten aptarti tobulėjimo idėjas.
Žaidėjams turėtų būti išaiškinama praėjusio sezono analizė ir nuveikti darbai, kiti artimiausi žingsniai ir svarbiausi tikslai metams į priekį.
V.Valiulio teigimu, tada krepšininkai po sezono turėtų bent savaitę atsisakyti bet kokios fizinės veiklos ir pakeisti aplinką.Po 7-10 dienų po truputį labai lengvai ruošti kūną krūviui. Pavyzdžiui, jau pradėti konsultuotis su fizinio rengimo treneriu, imtis baseino programų.
Vėliausiai po 20 dienų nuo sezono pabaigos, krepšininkai turėtų pradėti iš naujo sistemingai eiti naujo sezono link: ryte – krepšinis, individualių įgūdžių lavinimas, popiet – fizinio rengimo darbai, vakare – metimai.
„Jeigu žaidėjas yra motyvuotas, po kelių vasarų taip dirbdamas jis tikrai žais tokiose komandose kaip „Rytas“, „Neptūnas“, tie patys „Juventus“ ar „Šiauliai“, kurie visi skiria daug dėmesio jaunimui. 7-8 žaidėjo vieta jiems bus garantuota, – tikina V.Valiulis. – Tai bus žaidėjai, kurie turės galimybę pakilti aukštyn. Pavyzdžiui, kaip Sabeckis. Žinau, kad jis irgi daug dirbo – tai nuoseklus Klemenso Patiejūno darbas.“
Jeigu sportininką po dvi valandas per dieną įdarbini salėje, o pats grįžęs namo krenti į sofą ir žiūri „Netflix“, tai prasilenkia su tavo keliu.
V.Valiulis savo akimis matė situacijų, kai neblogo lygio krepšininkai atvykdavo į salę lydimi savo draugių.
Į patį V.Valiulį dauguma papildomai padirbėti norinčių žaidėjų dažniausiai kreipiasi rugpjūtį. Treneris jiems padeda įsivažiuoti į ritmą, vėl pajusti kamuolį ir palaikyti kondiciją. Tačiau jaunas specialistas siūlo lygiuotis į NBA superžvaigždes.
„Tas tvarkaraštis vasarą atrodo neįkandamas net aukščiausio lygio krepšininkams“, – neslėpė V.Valiulis.
Pavyzdžiui, pirmą treniruočių dieną NBA superžvaigždės 9 valandą ryto ateina į salę susipažinti su būsimos savaitės darbais ir pradeda darbus nuo paprasčiausių situacijų praėjimų, kurie leidžia pajusti judesį ir supažindina su situacijų skaitymu.
Tada seka darbas treniruoklių salėje. Po jos – pietūs ir sugrįžimas į aikštę. Jau intensyvesniu tempu šlifuojami ryte praktikuoti pratimai.
Vėliau dar laukia vakarinė treniruotė 20-21 val., kur dažniausiai dominuoja 300-500 metimų serijos, atakų užbaigimas.
„Čia yra vau, – neslėpė V.Valiulis. – Bet jeigu žmonės daro kažkur kažką, galbūt galima tada tą perimti, pradžiai, su mažesniu krūviu. Bet bandyti organizuoti.“
Viskas prasideda nuo paklotos lovos
Klubinio sezono metu V.Valiulio galimybės būna priklausomos nuo komandos dienotvarkės, tačiau ir menkiausias pauzes jis bando maksimaliai išnaudoti padėdamas krepšininkams.
Pirmiausia, Krasnodare jis apsišlifuoja savo idėjas su vyriausiuoju treneriu Saša Obradovičiumi. Vėliau seka asmeninė pažintis su kiekvienu krepšininku.
Kasmet keičiasi daug žaidėjų, tad apie visus naujokus jis susiranda kuo daugiau vaizdinės informacijos per „Synergy“ programą. Įžvelgdamas labiausiai tobulinamas žaidėjo vietas, jis vėliau su atskirais žaidėjais kiekvienoje treniruotėje papildomai padirba 10-15 minučių.
Daugiausiai laiko darbuotis yra su rezervinės sudėties žaidėjais, jaunimu arba tais, kurie yra ant dvyliktuko slenksčio. Su tokiais V.Valiulis dažniausiai spėja užtektinai paplušėti prieš ar po bendrų komandinių treniruočių. Su kiekvienu krepšininku jis sėdasi atskirai ir kalba, ką ir kaip reikės gerinti.
V.Valiulis bando taip suderinti darbus, kad žaidėjas jaustųsi patogiai ir iš to jaustų malonumą. Jis pripažįsta, kad daugiausiai naudos atneša treniruotės ne prieš kėdes, o kitus krepšininkus, kadangi būtent realiose situacijose geriausiai pasimato, kur žaidėjas stringa labiausiai. Bet lietuvis pirmiausia bando paruošti savo žaidėjus tiek techniškai, tiek psichologiškai.
„Bandau įžiebti žaidėjui agresiją, kuri skatins jį ryžtingai veržtis krepšio link, rungtyniauti aktyviai. Sužadinti tą vidinę aistrą, kad žaidėjas viską darytų užtikrintai dviem kojomis“, – pabrėžė V.Valiulis.
Kad krepšininkai juo patikėtų, 32-ejų specialistas pats aktyviai sportuoja ir palaiko formą.
„Jeigu negali savęs laikyti režime, jei negali savęs laikyti nuolatiniame informacijos apdorojime, susikonkretinime, kaip galėtum tą išgauti naudingiau ir perteikti greičiau, tai tikrai nebus progreso ir iš žaidėjo, – neabejoja V.Valiulis. – Viena yra krepšinis, o kita – nuolatinis asmenybės progresas. Tai yra daug svarbiau nei tie visi sugebėjimai rodant ar perteikiant žodžiais. Žmogus žmogų jaučia – jei tai nenatūralu, bus atmesta.
Mano idealas – JAV treneris Kevinas Suttonas. Jis dirba su žmonėmis, kurie organizuoja prestižiškiausias krepšinio stovyklas Amerikoje. Jo moto labai aiškus: gyvieji trofėjai yra žmonės, kuriuos tu ugdei krepšinio pagalba ir kurie išėję iš tavęs visuomenėje aplinkiniams duos naudos. Ar tai savo žinių dalijimusi, ar tai projektais. Bet tai paliks antspaudą ne tik krepšinyje.
Per savo projektą jis suburia didelę JAV aukščiausio lygio trenerių bendruomenę, kuri susirenka kiekvieną vasarą ir dalijasi įvairiausiomis idėjomis: apie individualų žaidėjų parengimą, gynybas, puolimą, paskutinių sekundžių taktikas, fizinį paruošimą ir t.t.
Tuose susirinkimuose vyksta daug diskusijų dėl trenerių saviugdos. Treneris turi būti pavyzdys. Jeigu sportininką po dvi valandas per dieną įdarbini salėje, o pats grįžęs namo krenti į sofą ir žiūri „Netflix“, tai prasilenkia su tavo keliu. Iš krepšininko reikalauji vieno, o pats pasirenki visišką laisvę. Turi turėti rutiną. Pavyzdžiui, aš kasryt atsikėlęs visada pasikloju lovą, nes tai prasideda nuo tokių paprastų dalykų.
Atsigeri vandens ar arbatos, pasidarai 20 minučių mankštą, pavalgai, vėliau atsisėdęs susidėlioji savo dienos tikslus, juos pildai. Tai kaip sniego gniūžtė, kuri ritasi nuo kalno. Tokios smulkmenos veda prie didelių pokyčių. Tik reikia pradėti tuos pokyčius.“
V.Valiulis pastaraisiais metais vis labiau akcentuoja kontaktą su žaidėju. Trenerio supratimu, bizūno ir tiesioginių nurodymų principas neduos maksimalaus rezultato. Treneris turi gerai perprasti žaidėjo motyvaciją, užsitarnauti tarpusavio pagarbą ir pasitikėjimą.
Pajutęs žaidėją, sezono metu V.Valiulis bando jam duoti konkrečius nurodymus ir pernelyg neblaškyti nuo komandos kurso.
„Nenori išmušti žaidėjo iš sezoninio ritmo – prašai susikaupti maždaug ties dviem niuansais. Pavyzdžiui, kaip žaisti išėjus po du prieš du prieš įvairias gynybas, kad aikštėje vėliau geriau įvertintum situacijas. Arba kaip būtų galima geriausia užbaigti ataką, kur geriausia atmesti kamuolį. Ir taip sistemingai dirbame“, – 24sek pasakoja V.Valiulis.
Krasnodare, jis, beje, irgi atsidūrė per atsitiktinumą ir savo aktyvumą.
Ilgametis „Chimki“ žaidėjas Sergejus Monia savo pažįstamam rekomendavo pakviesti V.Valiulį į krepšinio stovyklą Maskvoje. Ji buvo maždaug per tiltą nuo kaip tik tomis dienomis vykusios krepšinio parodos, kurioje buvo VTB Jungtinės lygos komandų kioskai. Viename jų buvo „Lokomotiv“ atstovai.
Tame kioske stovėjjusiam „Lokomotiv“ sporto direktoriui Aleksejui Savrasenko kažkas rekomendavo pasikalbėti su V.Valiuliu. Rusas paskambino lietuviui.
Perėjęs tiltą V.Valiulis po darbų krepšinio stovykloje susitiko A.Savrasenką. Kaip tyčia, tuo metu šalia jo buvo ir klubo prezidentas Andrejus Vediščevas.
Pasidalijęs savo filosofija, V.Valiulis užsiminė, kad visai norėtų padėti „Lokomotiv“ vystyti jų veiklą. Lietuvis grįžo namo nieko per daug nesitikėdamas. Bet netrukus iš Rusijos jį pasiekė pasiūlymas – ketverius metus darbuotis Krasnodare.
„Patarimas jauniems treneriams – niekada neatsisakyti galimybių. Vienu metu galėjau numoti ranka: kokia dar stovykla trims dienoms, kai visą vasarą pradirbau bent keturiose? Dar kai baigiau darbus Chimkuose, sakiau, kad viskas, reikia pailsėti – pavargau. Bet tie žingsniai kažkur atveda“, – 24sek pasakojo V.Valiulis.
Patarimas lietuviams
V.Valiulis dirbdamas Rusijoje ar vasaromis viešėdamas Lietuvoje stengiasi pamatyti kuo daugiau mūsų šalies krepšinio. Pastarąją vasarą jis stebėjo, kaip jaunimo čempionatuose sekėsi mūsų Lietuvos rinktinėms. Nė vienai jai nepavyko užlipdyti ant medalininkų podiumo, bet treneris savo mintis sutelkė į krepšininkų techninius niuansus.
V.Valiulis pastebėjo, kad mūsų žaidėjai universalėja. Į akis krito ir neblogas techninis aukštaūgių paruošimas. Bet V.Valiulio manymu, dar matosi, kad Lietuvoje reikia labiau susitelkti į individualų žaidėjų įgūdžių treniravimą.
„Bet kitas aspektas yra mentalitetas, kai žaidėjui reikėtų atiduoti tą pagrindinį žaidimo svarbos momentą, kur pats žaidėjas sprendžia. Pas mus, aš manau, didesnė kova vyksta daugiau tarp trenerių nei tarp žaidėjų. Nematau krepšininkų, kurie turėtų tokį mentalitetą: „tas varžovas geras, bet aš jį šiandien uždengsiu. Jis man neįmes“. Arba „tas gerai ginasi, o aš šiandien jį paskrudinsiu“. Nes juk galų gale dėl to ir žaidžiu šį žaidimą.
Man atrodo, kad dabar viskas labiau paišoma ant lentos. Ir kai ateina svarbiausias momentas, kai vyksta persilaužimas, mes kažkur sustojame. Ir taip išeina, kad mūsų žaidėjai negali prisiimti atsakomybės. Kažkurioje vietoje šios vasaros rinktinės lemiamu momentu prarasdavo charakterį. Kur – nežinau, bet norėtųsi, kad gal labiau būtų einama kita kryptimi.“
Padirbėjęs Rusijoje V.Valiulis gali pasakyti, kad matosi didžiulis krepšinio mokyklų skirtumas. Ten, kur eina Lietuvos krepšinis, treneriui visai patinka. Pavyzdžiui, vis dažniau Lietuvos krepšinio jaunimas kreipiasi į jį su klausimais ne prieš pat sezoną, o dar vasaros pradžioje. Aktyviau ir vis kokybiškiau agentų organizuojamos individualių įgūdžių stovyklos. Tačiau jis užsidegęs vystyti individualių trenerių profesiją Lietuvoje.
Nematau krepšininkų, kurie turėtų tokį mentalitetą: „tas varžovas geras, bet aš jį šiandien uždengsiu. Jis man neįmes“. Arba „tas gerai ginasi, o aš šiandien jį paskrudinsiu“. Nes juk galų gale dėl to ir žaidžiu šį žaidimą.
V.Valiulis mato teigiamų postūmių net ir tokiose ne krepšinio valstybėse kaip Belgija ar Baltarusija. Be abejo, geriausias sektinas pavyzdys darbuose su individualiais žaidėjų įgūdžiais – JAV. Europoje stipriai ties tuo dirba Ispanija. Bamberge irgi yra stiprus įgūdžių treneris, pas kurį vasaromis atvažiuoja NBA krepšininkai. Sezono metu jis dirba su pagrindine „Brose“ komanda ir jaunimo programa.
„Jeigu norime geresnio rezultato, turime išnaudoti visas priemones. Manau, agentai su tuo dirba. Jie padeda surasti tinkamas treniruočių sąlygas, trenerius, jungia tiltus su užsieniu. Bet kalbame apie išskirtinius žmones, kurių yra vienetai“, – neslėpė V.Valiulis.
Jo manymu, Lietuvos krepšinio treneriai žaidėjams įdiegia gerą taktinį supratimą. Bet V.Valiulio teigimu, situacijas rungtynių pabaigose sprendžia žaidėjai ir jų individualus meistriškumas.
V.Valiulis viliasi, kad savo karjeros pavyzdžiu ir savo patarimais atkreips kitų Lietuvos trenerių dėmesį, kurie galėtų sieti savo karjerą ne tik su taktikomis ir vyr. trenerio postais, bet ir individualiu kokybišku darbu su krepšininkais.
V.Valiulis nesijaučia esąs toks didelis šulas, kad belstųsi į Lietuvos krepšinio federacijos ar Lietuvos trenerių asociacijos duris ir bandytų kažką aiškinti mūsų šalies krepšinio vadams. Bet jis tikisi, kad artimiausiais metais Lietuvos krepšinis išnaudos šį ginklą, kuris dar nėra ištrauktas iš mūsų arsenalo.
„Nenoriu daug reklamuotis ar kažką. Visada geriausias pavyzdys yra žaidėjai, kurie vėliau parodys rezultatą. Būtent ant to kabinu savo reputaciją, – tikino V.Valiulis, nuosekliau dirbęs su tokiais žaidėjais kaip Artūras Gudaitis, Artūras Milaknis, Dovis Bičkauskis, Arnas Beručka ar Margiris Normantas. – Kiekvienas klubas ir kiekviena organizacija sprendžia, kas jiems geriausia. Esu pasirengęs dalintis informacija ir padėti. Jeigu įdomu, mane galima susirasti visuose socialiniuose tinkluose. Jeigu yra jaunų trenerių, kurie norėtų dirbti šioje srityje, aš tik už tai. Ateityje planuoju sukurti internetinį puslapį, kuriame būtų galima rasti naudingų straipsnių, patarimų, nuorodų.
Manau, viskas yra įmanoma. Su rimtais ketinimais visada galima kažkur belstis. Kas belsis, tam bus atidaryta.“
V.Valiuliui buvo atidaryti prestižiniai Rusijos krepšinio klubų vartai. Bet lietuvis būtų laimingas, jeigu ateityje prieš rungtynes turėtų galimybę pasisveikinti lietuviškai su dar daugiau savo bendraminčių.
Paklaustas, kaip per savo karjerą įmetė tiek daug pergalingų metimų, Michaelas Jordanas priminė visiems pamatinį visų pergalių dalyką – visus tuos pergalingus metimus jis jau buvo surepetavęs treniruotėse.
Bet jis taip pat yra pasakęs, kad gali mėtyti į krepšį nors aštuonias valandas per dieną, tačiau jeigu metimo technika bus neteisinga, tapsi labai blogai metančiu žaidėju.
