Šarūnas Jasikevičius per savo pasakišką krepšininko karjerą niekada nežaidė Italijoje. Bet su šia šalimi jį amžiams sies svarbi gyvenimo detalė. Gerokai reikšmingesnė, nei rekordinė „Žalgirio“ pergalė išvykoje prieš Milano „Olimpia“ 94:62.
Norėdamas atversti naują gyvenimo puslapį, Šarūnas Jasikevičius senąjį užversti patikėjo italui Pietro Scibettai, kuris parašė vieno geriausių Lietuvos krepšininkų autobiografiją.
Krepšinio aistruolių iš Lietuvos knygynų greitai išgraibstyta knyga apie Šarūno Jasikevičiaus karjerą „Laimėti neužtenka“ pirmiausia buvo parašyta itališkai, pavadinimu „Vincere non Basta“.
„Nesitikėjau, kad tai taps realybe“, – prisiminęs savo leptelėjimą Šaro agentui M.Balducci, dabar šypsosi Pietro.
Per tuos septynerius metus, nuo pirmos pažinties su Šarūnu iki netikėto M.Balducci skambučio, per įvairius Eurolygos renginius Pietro buvo ėmęs iš lietuvio interviu kokius keturis kartus. Viskas. Tai buvo tiesiog malonūs profesiniai santykiai tarp žurnalisto ir žaidėjo.
Tad kai paklausiau, kodėl Šarūnas autobiografijai parašyti išsirinko būtent jį, Pietro atšovė: „Geras klausimas.“
Bet jo jis nekėlė sulaukęs vieno geriausių visų laikų Europos krepšininkų pagalbos. Pietro susitelkė į kitus klausimus – autobiografijos kūrybos. Jam tai buvo pirmoji tokia knyga.
„Šaras man pasakė: „Manau, ta knyga būtų puikus būdas užversti mano žaidėjo karjeros puslapį ir atversti visiškai naują mano gyvenimo puslapį“, – 24sek pasakojo Pietro. – Šaras buvo pasiruošęs viskam. Jis buvo labai susikoncentravęs mūsų laukusiam darbui. Manau, Jasikevičius buvo pribrendęs šiai knygai.“
Pietro darbai prasidėjo 2014-ųjų vasarą. Rugpjūtį ir rugsėjį jis pats dėliojosi planus Italijoje, o tada atvyko į Kauną susitikti su Š.Jasikevičiumi. Italas su autobiografijos herojumi kartu praleido savaitę.
„Mes beveik visą tą laiką praleidome mano viešbučio bibliotekoje. Kalbėdami, kalbėdami ir dar kartą kalbėdami“, – šypsosi Pietro.
Šaras supažindino italą su savo šeima. Toks buvo žurnalisto prašymas.
Jasikevičius buvo reiklus. Aš – irgi.
Kad galėtų įsigilinti į asmeninius autobiografijos kampus, Pietro norėjo geriau pažinti artimiausius Š.Jasikevičiaus aplinkos žmones.
„Jis buvo reiklus. Aš – irgi, – 24sek tikino Pietro. – Tai buvo mano pirmoji knyga ir man teko susidėlioti savo mintis taip, kaip jas nori pateikti Šarūnas.
Tai – Šaro knyga, o aš tiesiog buvau tarpininkas. Man nereikėjo jo įkalbinėti atvirauti. Jis pats buvo pasiruošęs atsiverti apie savo gyvenimą, karjerą, faktus. Turėjau užduotį rasti tarp viso to balansą, kad tai sutilptų į knygą, būtų lengvai skaitoma ir kalbėtų apie esmę.
Pagrindinis mano tikslas buvo paprastas: norėjau, kad Šarūnas būtų laimingas ir kad visi jo jausmai, mintys bei istorijos būtų perteiktos taip, kaip jis norėjo.
Žinau, kad Šarūnas laimingas dėl šios knygos. Todėl mano tikslas – įgyvendintas.“
Grįžęs į Italiją Pietro dar kelis mėnesius kontaktavo su Šarūnu. Jis tuo metu pradėjo savo pirmąjį sezoną Kauno „Žalgiryje“ kaip asistentas – talkino Gintarui Krapikui.
Paskutinį juodraštį leidėjams Pietro išsiuntė 2015-ųjų kovą. Jau tų pačių metų birželį knyga pasirodė Italijos knygynuose. Vėliau „Laimėti neužtenka“ buvo išspausdinta graikų, anglų ir lietuvių kalbomis.
Skaitytojai ją graibstė iš lentynų. Lietuvoje tai buvo viena populiariausių knygų.
Šaras autobiografijoje buvo toks, koks ir realybėje – atviras ir kalbantis garsiai.
Jis sudvejojo trenerio Antano Sireikos sumanymais po 2003-iųjų Europos čempionato ir košmariškame 2004-ųjų Atėnų olimpinių žaidynių pusfinalyje su Italija.
Prabilo, kad debiutinį sezoną NBA pasitiko visiškai nepasiruošęs tam fiziškai ir kaip reikiant prasiautęs visą vasarą.
Pasakojo apie nemalonias asmeninio gyvenimo detales, pavyzdžiui, skyrybas su pirmąja žmona iš Izraelio Linor, kitus nepasisekusius santykius.
Nuskambės keistai, bet kalbėdamas su juo pagalvojau, kad jo didžiausias pasiekimas tas, jog savo nesaugumo jausmą pavertė didžiausia stiprybe.
Kvatojo, kaip per Žydrūno Ilgausko bernvakarį dalyvavo bulių bėgime Pamplonoje, nors to daryti negalėjo pagal sutarties su Tel Avivo „Maccabi“ sąlygas.
Išgyveno ne patį maloniausią jausmą – būti nušvilptam savų sirgalių 2011-ųjų Europos čempionate.
Nepaisant visų atvirumo akimirkų, Pietro spėja, kad Š.Jasikevičius nepasakė visko, ką galėjo.
„Manau, kad žmogus visada savyje pasilieka kažką nepasakyto. Net kai jaučiamės, kad sakome visišką tiesą. Todėl esu tikras, kad Šarūnas dar pasiliko savyje kai kurias mintis. Bet manau, kad jis pasielgė visiškai teisingai.
Mes visi turime privatų kampelį, kuriuo nenorime dalintis net su artimiausiais savo draugais. Manau, svarbiausia būti atviram ir kilniam. Su visomis savo mintimis Šaras toks ir buvo.“
Iki autobiografijos Pietro pažinojo Š.Jasikevičių kaip vieną mėgstamiausių savo krepšininkų. Italui labai imponavo lietuvio žaidimo stilius, elgesys, koncentracija ir aistra krepšiniui.
Nuolat bendraudamas su Šarūnu Pietro turėjo galimybę kur kas artimiau pažinti Europos krepšinio ikoną. Bet Š.Jasikevičiaus asmenybė jo pernelyg nenustebino – Šaras nebuvo dviveidis.
Bet išleidęs fantastišką autobiografiją, Pietro pateikė įdomų požiūrį apie Š.Jasikevičiaus figūrą.
„Mane sudomino tai, kad toks vyras ir žmogus, kuris skleidžia tokią charizmą, tiek daug savo karjeroje pasiekė tiek dvejodamas.
Manau, jis buvo sumanus, kad suvoktų savo trūkumus ir susitelktų į stiprybes. Štai kodėl jis visada norėdavo pasielgti teisingai, pasitikėti žmonėmis, su kuriais eitų į priekį.
Nuskambės keistai, bet kalbėdamas su juo pagalvojau, kad jo didžiausias pasiekimas tas, jog savo nesaugumo jausmą pavertė didžiausia stiprybe.
Man pasisekė ir buvo didžiulė garbė tapti tokio nuostabaus žmogaus gyvenimo dalimi.“
„Laimėti neužtenka“ visiškai atitinka Šarūną Jasikevičių.
Kai Šaras treniruoja Kauno „Žalgirį“, tai nebėra tik krepšinis ir rungtynės. Trenerio pasisakymų spaudos konferencijoje laukiame su ne mažesniu nekantrumu, nei pačios dvikovos.
Š.Jasikevičius reiklus sau ir kitiems. Kartu auga ne tik jis pats, bet ir krepšinio aplinka, kurioje sukasi „Žalgirio“ vairininkas.
Nes laimėti jam neužtenka.
