Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 14d. 07:02

O.Kostičius: apie beprotišką V.Romanovo pasiūlymą ir ypatingą dukrelės istoriją Kaune

Oliveris Kostičius ir Aleksandras Trifunovičius
Sportoakimirka.lt nuotr. / Oliveris Kostičius ir Aleksandras Trifunovičius

Vienas nuotykis su Vladimiru Romanovu buvusį „Žalgirio“ trenerį paruošė visiems netikėtumams, kurie laukė jo trejus darbo metus Kaune. Tačiau daug permainų išgyvenęs Oliveris Kostičius Kauną mena su šypsena. „Bayern“ vyr. trenerio asistentas šiek tiek jaudinasi Miunchene priimdamas būrį draugų iš „Žalgirio“. Šis pavadinimas jam asocijuojasi su daug labai įdomių patirčių.

Penktadienis | Eurolyga | „Bayern“ – „Žalgiris“ | 21:30 | Miunchenas

Oliverio Kostičiaus telefono orų programėlėje yra keturi miestai, kuriuos jis seka. Miunchenas, gimtinė Serbijoje, Belgradas ir... Kaunas.

Pats 45-erių specialistas negali logiškai paaiškinti, kodėl dar užmeta akį į orus mieste, kuriame praleido trejus svarbius savo gyvenimo metus, bet jau nebegyvena penkmetį.

Turbūt žaidžia sentimentai. Tai vieta, su kuria O.Kostičių sieja daug gerų bičiulių, su kuriais jis susipažino 2010–2013 m. dirbdamas „Žalgiryje“. Maža to, tai vieta, kurioje jis su žmona susilaukė pirmagimio.

Treneris šypsosi viename Miuncheno viešbučių prisimindamas tą istoriją, kuri amžiams įspaudė Kostičių šeimos pėdsaką Kaune.

Dabar ant jo džemperio puikuojasi Miuncheno „Bayern“ logotipas su patikslinimu „basketball“. Kad aplinkiniai nesumaišytų ir neklausinėtų apie Robertą Lewandowskį.

Bet kai vilkėjo aprangą su „Žalgirio“ simboliais, vienas mūšis su Vilniaus „Lietuvos rytu“ jo gyvenime buvo ypatingas.

Sportoakimirka.lt nuotr./Oliveris Kostičius ir Aleksandras Trifunovičius
Sportoakimirka.lt nuotr./Oliveris Kostičius ir Aleksandras Trifunovičius

2012-ųjų balandžio 5-ąją „Lietuvos rytas“ šeimininkavo „Žalgirio“ arenoje. Vilniečiai Kaune iki pertraukos susikrovė dviženklę persvarą ir liūdino 14 tūkst. žiūrovų užpildytas tribūnas.

Tačiau „Žalgiris“ fantastiškai atsitiesė. Žalgiriečiai dominavo antroje rungtynių pusėje ir kėlė iš vietų tūkstančius aistruolių. Galiausiai Aleksandro Trifunovičiaus vadovaujama „Žalgirio“ ekipa 86:81 paliko Aleksandro Džikičiaus auklėtinius taip ir nepatyrusius pergalės prieš žaliai baltus skonio.

O.Kostičiaus žmona irgi stebėjo tas rungtynes „Žalgirio“ arenoje. Ji turėjo gimdyti po savaitės, tad saugiai įsitaisė žalgiriečių namų tvirtovėje. Tačiau toje pasiutusioje atmosferoje įvyko kažkas magiško.

Kai Kostičiai grįžo namo, žmona pajuto super aktyvų bruzdesį pilve. Vyras su žmona suprato – jau laikas. Netrukus mylimoji buvo nuvežta į Kauno gimdymo namus, kur pasaulį išvydo jų dukrelė.

„Tai viena linksmesnių istorijų Kaune. Prisiminsiu tai visą savo gyvenimą“, – šypsosi O.Kostičius.

Miunchene jis su žmona augina dvi dukrytes. Antroji gimė kaip tik Vokietijoje. Ji šiek tiek kalba vokiškai, bet pirmoji sykį kaip reikiant nustebino tėtį.

„Tėti, o kada aš pradėsiu kalbėti lietuviškai?“ – sykį Oliverio paklausė jo šešiametė Kaune gimusi dukrytė.

Serbas kvatoja beveik iki ašarų.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Oliveris Kostičius
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Oliveris Kostičius

Kai kalba apie „Žalgirį“, šypsena ilgai nedingsta iš „Bayern“ trenerių štabo nario veido.

Nors per tuos trejus metus Kaune „Baltų“ ir „Žalgirio“ komandose buvo daug visko, O.Kostičius su nostalgija mena tuos laikus krepšinio šalyje.

Prieš „Žalgirio“ ir „Bayern“ mūšį Miunchene – 24sek interviu su buvusiu žalgiriečių trenerių štabo nariu.

– Ką pasiėmėte iš tų trejų metų Kaune? Kaip jie jus pakeitė?

– Pirmieji metai Kaune man buvo ypatingi. Pamenu, žaidėme Kauno sporto halėje (ištaria lietuviškai). Ji dvelkė istorija ir krepšinio tradicijomis.

Iš tikrųjų, salė buvo labai sena. Tikrai subrendo laikas kažkam geresnio. Bet galėjai tiesiog užuosti tą istoriją ir krepšinio tradicijas.

Aš vis dar saugau nuotraukas ir vaizdo įrašus sirgalių reakcijos, kai laimėjau pirmąjį LKL titulą.

Kiek pamenu, Kaune visi susirinkome vienoje vietoje. Ta vieta buvo centre. Buvo kažkokia scena...

O kaip baisiai lijo! Kaip pragare!

Bet buvo tiek daug žmonių... Visi jie buvo laimingi, dainavo. O po to keliavome į Rotušę (taria lietuviškai) ir visi žmonės matėsi kaip ant delno.

Buvo neįtikėtina...

Aliaus Koroliovo/15min.lt nuotr./Kauno „Žalgirio“ krepšininkų ir gerbėjų emocijos
Aliaus Koroliovo/15min.lt nuotr./Kauno „Žalgirio“ krepšininkų ir gerbėjų emocijos

Tada lengva suprasti, koks žmonėms svarbus „Žalgiris“.

Reikia suvokti, ką Lietuvoje reiškia krepšinis. Suvokti, ką žmonėms reiškia „Žalgiris“. Aistra, kuria dega žmonės.

Kai supranti, koks krepšinis svarbus kasdieniame Lietuvos gyvenime, suvoki, kokia didelė privilegija būti to dalimi.

Tai vienintelė krepšinio valstybė Europoje. Serbijoje dėl sėkmės ir krepšinio tradicijų žmonės labai mėgsta krepšinį. Bet turime futbolą. Net jei futbole niekada neturėjome didelių pergalių, futbolas vis tiek smarkiai konkuruoja su krepšiniu.

Krepšinis toks kaip Lietuvoje svarbus tik dar viename pasaulio kampelyje – Indianoje, krepšinio lopšyje.

Pasiėmiau tą nuostabų jausmą. Būdamas to dalimi, supratau, kuriuo keliu reikia eiti kaip treneriui.

Aišku, susipažįsti su kita krepšinio kultūra, krepšinio mokymu ir mentalitetu. Ir tai stiprina tavo krepšinio filosofiją bei supratimą. Didina motyvaciją dirbti ir žengti naujus žingsnius.

– „Žalgiryje“ spėjote pabūti bent kelių specialistų – Aco Petrovičiaus, Aleksandro Trifunovičiaus, Ilias Zouro, Joano Plazos asistentu, treniravote ir dukterinę žalgiriečių ekipą „Baltai“. Kokios buvo jūsų funkcijos?

– Atvykau į „Žalgirį“ kaip Aco Petrovičiaus asistentas. Deja, prieš keletą metų jis mirė.

Dariau tai, ką daro visi asistentai: padėjau treneriui analizuoti varžovus, talkinau treniruočių procese, individualiai dirbau su žaidėjais, dariau viską dėl komandos.

Bet visada turėjau aistrą dirbti su krepšininkais papildomai. Tai kai tik būdavo įmanoma, padirbėdavome su vyrukais prieš ar po treniruočių.

Man tai buvo labai svarbu.

Kaune padirbėjęs metus ir matydamas, kiek daug „Žalgirio“ žaidėjų paskolinta beveik visoms LKL komandoms, pasikalbėjau su Pauliumi Motiejūnu. Mano idėja buvo tokia: surinkti visus tuos žaidėjus ir organizuoti dublerinę komandą, išnaudoti sąlygas Kaustoje.

Man tai buvo iššūkis dirbti „Baltuose“. Bet nusprendžiau jį priimti. Surinkome visus žaidėjus, subūrėme naują štabą ir pradėjome po truputį darbuotis.

Svarbiausia, kad tobulinome tuos vyrukus ir mums tai buvo labai svarbus laikotarpis. Kiek atsimenu, mums pavyko susikurti gerą atmosferą. Nors dirbome labai sunkiai, žaidėme tikrai gerą krepšinį.

Deja, dėl kai kurių aplinkybių, kurios nesusijusios su krepšiniu, turėjau palikti „Baltus“. „Žalgiryje“ prasidėjo trenerių permainos ir klubo prioritetas buvo pagrindinė komanda. Sugrįžau į „Žalgirį“ padėti naujam treneriui stabilizuoti komandą.

Tačiau „Baltuose“ pastatėme gerą pamatą. Vienu metu „Baltai“ buvo 4–5 LKL vietoje. Ir ne dėl rezultatų buvo smagiausia. Svarbiausia, kad labai gerai dirbome ir tobulėjome.

Tai buvo puikus laikas.

Dauguma tų vyrukų dabar turi geras karjeras. Ulanovas dabar yra vienas „Žalgirio“ lyderių. Siimas-Sanderis Venė dabar žaidžia Gran Kanarijoje. Šarūnas Vasiliauskas daug metų žaidžia Turkijoje.

Vytenis Lipkevičius kaip tik neseniai žaidė Vokietijoje, Adas Juškevičius, Mindaugas Kupšas, Vaidas Čepukaitis...

Daugmaž visi vyrukai padarė karjeras. Gal vieni geresnes, kiti mažiau, bet tai reiškia, kad jie buvo gerame kelyje.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Rungtynių akimirka
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Rungtynių akimirka

– Kas iš tų jaunųjų žalgiriečių padarė didžiausią pažangą, kuri jus nustebino?

– Buvo labai malonu dirbti su visais tais vyrukais. Visi buvo alkani žengti kitą žingsnį.

(Ilgai galvoja.) Man labai sunku išskirti vieną žaidėją. Būsiu neteisus, jei juos surikiuosiu.

Bet jūs matote, kaip klostosi tų žaidėjų karjeros. Tai geriausias atsakymas.

Didelė to progreso dalis priklauso nuo žaidėjo – ar jis turi troškimą ir alkį tobulėti.

Tai buvo puikūs darbo metai. Neliko jokių blogų prisiminimų.

Buvo ir tokių situacijų, kai kurie krepšininkai manė, jog jie ir taip geri. Ir neva, kad tas darbo indėlis, kokį jie jau buvo įnešę, yra pakankamas tapti aukšto lygio žaidėju.

– Minėjote, kad bandėte pakeisti kai kurių žaidėjų įpročius. Edgaro Ulanovo metimo pakeisti turbūt nebepavyko?

– Jei atvirai, jis tiesiog kairiarankis. Kiek esu dirbęs su kairiarankiais, su jais visada turi būti atsargus, nes jie visada turi kažką ypatingo. Ar metant į krepšį, ar darant kažką kitą.

Ulanovas turi labai specifinį metimą. Bet svarbiausia, kad jis visada pataikydavo.

Mes, aišku, dirbome, kad pagerintume metimą. Bet nenorėjome jo smarkiai keisti, nes tai buvo natūralus jo judesys, kurį darydamas jis jautėsi geriausiai.

Net ir dabar Edgaras toks pavojingas, kad niekada nežinai, iš kur jis pelnys taškus.

Mes susitelkėme į kitus dalykus. Pirmiausia, investavome į žaidėjų kūną. Visi krepšininkai turėjo stiprinti savo kūną: kojas, viršų, pusiausvyrą, mobilumą.

Bandėme įskiepyti tinkamą požiūrį į treniruotes. Nes krepšinis nėra tik tai, kad ateini į treniruotę ir eini namo. Svarbu tai, kaip turi ateiti į treniruotę, kaip turi užbaigti treniruotę, ką daryti po to.

Pas mus tai buvo labai svarbu.

Daug dirbome su Edgaro driblingu. Dabar, būdamas 3–4 pozicijos žaidėjas, jis užtikrintai kontroliuoja kamuolį. Dar aktyviai tobulinome atakų užbaigimą ir skyrėme ypatingą dėmesį gynybai. Kaip matote, dabar Edgaro žaidime tai labai svarbu.

Tai yra visas kompleksas – ne atskiri dalykai. Bet toks ir buvo mūsų planas.

Vienu metu Edgaras staiga pakeitė savo žaidimo kryptį. Ypač požiūrį.

Dirbant su jaunimu, visada turėsi juodadarbių, kurie savitą požiūrį į darbą atsineša iš savo gyvenimiškų patirčių. Bet yra daugiau tokių žaidėjų, kurie gyvena komforto zonoje. Ir labai sunku juos iš ten ištraukti.

Kaip treneris, turi pakeisti įpročius, požiūrį, mentalitetą. Kad žaidėjas pradėtų mąstyti kitaip nei anksčiau ir išeitų iš komforto zonos.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rungtynių akimirka
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rungtynių akimirka

– Kokiomis priemonėmis traukėte žaidėjus iš jų komforto zonos?

– Prie kiekvieno reikia prieiti skirtingai.

Su kai kuriais turi būti griežtesnis, su kitais reikia daugiau kalbėti, su kitais elgtis švelniau. Nėra vienos taisyklės ir treneriai turi tą suprasti.

Svarbiausia, kaip prieisi prie žaidėjo. O tada atrasi būdų, kaip ištraukti žaidėją iš komforto zonos. Kartais tai sunkiau, kartais – lengviau, bet reikia keisti žaidėjų įpročius ir jaunų vaikinų požiūrį į krepšinį.

Buvo ir tokių situacijų, kai kurie krepšininkai manė, jog jie ir taip geri. Ir neva, kad tas darbo indėlis, kokį jie jau buvo įnešę, yra pakankamas tapti aukšto lygio žaidėju.

Buvo ir tokių situacijų. Bet tie žaidėjai sumokėjo daugiausiai – gyvendami ta svajone, jie negalėjo prisitaikyti.

Todėl krepšinyje ir nėra garantijų, kas taps dideliais žaidėjais. Yra vienintelis kelias: daug dirbti, tikėti ir atsiduoti.

– Ką turėjo tokie žaidėjai kaip Kuzminskas, Ulanovas, tie patys Kalnietis ar Jankūnas, kurie dabar gali džiaugtis solidžiomis karjeromis?

– Manau, daug ką lemia tai, kaip tau patinka krepšinis ir kaip esi pasirengęs jam aukotis. Ir visi tie vyrukai labai myli krepšinį. Jie daug dėl jo aukojasi ir treniruojasi su aistra.

Aistra reiškia tai, kad kai kaskart prameti ir suklysti, atsistoji ir tęsi darbą toliau. Tai motyvacija visada pataikyti kitą metimą. Pasirodyti geriau ir padaryti geriau.

Tai yra žaidėjo sėkmės variklis.

– „Žalgiryje“ žaidė ir Bobanas Marjanovičius, kuris vėliau dominavo Eurolygoje, o dabar mėgaujasi karjera NBA. Ko tada neturėjo Bobanas, kad „Žalgiryje“ netapo reikšmingu žaidėju?

– Tai labai įdomi istorija. Toje komandoje turėjome labai įdomių žaidėjų – nuo tokių veteranų kaip Marcusas Brownas, iki jaunuolių kaip Bobanas Marjanovičius.

Pažiūrėkite, koks Bobanas buvo Kaune ir koks jis dabar.

Matote, jis labai aukštas vyrukas. Ir aukštaūgiai kitaip žiūri į žaidimą. Jie jautresni. Ne visi, bet dauguma.

Viena didžiausių Marjanovičiaus problemų buvo pirmoji patirtis toli nuo namų. Jis pirmą kartą paliko namus ir išvažiavo į Maskvos CSKA. Tačiau tie keli mėnesiai Maskvoje jam buvo labai prasti.

Atrodo, jis buvo nusivylęs, išsigandęs, kas bus toliau. Jis nesijautė saugus.

Bet mes dirbome su juo: kalbėjomės, treniravomės. Tačiau tas neužtikrintumo jausmas buvo didesnis už visa kita. Bobanas negalėjo žengti kito žingsnio. Jis treniravosi iš širdies, bet matėsi, kad psichologiškai jis nebuvo pasiruošęs 100 proc.

Bet tai gera žinutė, kad kai reikalai nesiklosto gerai, vis tiek galima atsitiesti. Grįžęs namo Bobanas vėl pabandė. Pradžia buvo nelengva, tačiau galiausiai jis rado būdų, kaip sustiprėti psichologiškai ir kaip panaudoti savo krepšinio suvokimą.

Kaune jis nebuvo pasiruošęs pasinaudoti savo potencialu. Tačiau Belgrado „Megaleks“ komandoje jis pagavo žaidimo ritmą ir pasuko geru keliu. O po to, patys matote, kaip aukštyn pasistiebė jo karjera.

Taip, jis kaunasi dėl minučių NBA, bet jis yra figūra. Vasarą buvau Amerikoje ir girdėjau, kaip žmonės ten kalba apie Bobaną. Kaip apie žvaigždę. Gal jis dar ne to žvaigždės kalibro žaidėjas, bet jis ryški figūra.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Bobanas Marjanovičius
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Bobanas Marjanovičius

– Jūsų darbo metais „Žalgiryje“ Artūro Milaknio karjera buvo labai vingiuota. Jis žaidė daug ir gan efektyviai prie Aco Petrovičiaus, bet kai „Žalgirio“ vairą perėmė Aleksandras Trifunovičius, snaiperis buvo išnuomotas. Kaip jam pavyko pasiekti tokį aukštą karjeros tašką, kuriame jis yra dabar?

– Tai buvo labai skirtingi laikai.

Kai Petrovičius atvyko į Kauną, Milakniui tai buvo pirmas tas toks svarbus momentas parodyti savo potencialą. Jis puikiai dirbo, gerai užėmė tą vaidmenį ir mėgavosi savo pozicija komandoje.

Bet kai pradėjo keistis treneriai, klubas išgyveno pakilimus ir nuopolius, panašu, kai kurie žaidėjai turėjo už tai sumokėti. Ir Milaknis buvo vienas iš jų.

Bet svarbiausia, kad Milaknis niekada neprarado tikėjimo. Jis toliau dirbo ir tikėjo. Jo įgūdžiai leido jam žengti į kitą lygį.

Dabar žinai, kad jei bent sekundei paliksi jį be priežiūros, tai bus garantuotas tritaškis.

Smagu, kad Milaknis išgyveno visus tuos dalykus savo tikėjimu ir pasiekė aukščiausią lygį.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Artūras Milaknis
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Artūras Milaknis

– Kokia buvo pati beprotiškiausia Vladimiro Romanovo istorija, su kokia teko susidurti „Žalgiryje“?

– (Ilgai juokiasi.)

– Jų turėjo būti daug...

Pasakysiu jums pirmą, po kurios vėliau manęs daugiau niekas nebenustebino.

Mes gerai pradėjome sezoną su Aco Petrovičiumi. Laimėjome visas LKL rungtynes, nugalėjome „Lietuvos rytą“, o savo Eurolygos grupėje pirmieji užsitikrinome vietą „Top 16“ etape.

Nugalėjome tokias komandas kaip „Chimki“, „Prokom“, „Partizan“, išvykoje – „Baskonia“.

Buvome viena anksčiausiai į kitą etapą patekusių komandų Eurolygoje. Žaidėme puikų krepšinį.

Bet likus dienai iki rungtynių su Vitorijos klubu, atėjome į eilinę treniruotę ir sužinojome: Romanovas atleido trenerį.

Aš buvau šokiruotas. Buvau labai šokiruotas.

Niekas nesuprato, kas įvyko ir kodėl. Tam nebuvo jokių atsakymų.

Natūralu, kad pirmiausia teko pereiti šoko stadiją ir bandyti suvokti, kur eina pasaulis.

Tada praleidau daug laiko su Aco. Lankiau jį namuose. Jam tai buvo psichologiškai labai sunkus metas. Buvau ne tik jo asistentas, bet ir draugas. Bandžiau jam padėti, kad jis visą tai pereitų.

Bet po to įvyko beprotiški dalykai.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./A.Petrovičius ir M.Pocius akcentavo itin agresyvią varžovų gynybą
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./A.Petrovičius ir M.Pocius akcentavo itin agresyvią varžovų gynybą

Po dviejų dienų, baisiai pralaimėjus Vitorijos komandai, Romanovas išsikvietė Aco į kabinetą derinti kontrakto nutraukimo sąlygų.

Aco grįžo iš susitikimo ir pasakė: neįtikėtina! Klausiau jo: kas buvo?

Jis pasakojo, kad kai pradėjo kalbėtis apie kontrakto nutraukimą, Romanovas jam pasakė: metas dar kartą nustebinti Lietuvos krepšinį.

Apie ką jūs kalbate? – paklausė Romanovo Aco. O Romanovas atsakė: dabar nutraukiame sutartį, bet dabar įteiksiu tau naują ir visiems pranešime, kad tu grąžinamas į vyr. trenerio postą (juokiasi).

Ta istorija man daug ką paaiškino.

Tada supratau, kaip Romanovui buvo svarbu ieškoti sensacijų.

sportoakimirka.lt/Mantas Kalnietis ir Vladimiras Romanovas
sportoakimirka.lt/Mantas Kalnietis ir Vladimiras Romanovas

Aco pasakė jam: to nebus jokiais būdais. Atleidote mane ir viską užbaikime – važiuoju namo.

Bet tai buvo viena beprotiškiausių istorijų. Ir ta istorija vėliau paaiškino kitus nutikusius kuriozus.

– Ar jaudinatės prieš pirmąją akistatą su „Žalgiriu“ po 5 metų?

– Jaučiuosi kiek kitaip, nes žinau, kad atvyksta daug draugų. Ir tikrai nelengva žaisti prieš draugus.

Bet visi esame profesionalai ir visi kausimės tik dėl pergalės. Darysiu viską, kad „Bayern“ laimėtų.

Tai bus ypatingas jausmas, bet ruošiuosi šiam mačui taip pat, kaip ir kiekvienam kitam.

Manau, tai bus geros rungtynės.

– Aleksandras Džikičius, kuris bandė mesti iššūkį „Žalgiriui“ su „Lietuvos rytu“ 2011–2012 metais, sakė, jog „Žalgiris“ su Sonny Weemsu, Ty Lawsonu, Marko Popovičiumi, Pauliumi Jankūnu, Robertu Javtoku, Mantu Kalniečiu ir kitais buvo stipriausias. Stipresnis net už pernykštį, kuris pateko į Eurolygos finalo ketvertą. Ar sutinkate su tokiu teiginiu?

– Aš turiu jums trečią variantą (juokiasi).

Sudėtis yra sudėtis. Gali surinkti visokiausius vardus. Bet tai nereiškia, jog tai bus geresnė komanda.

Taip, pagal komandos potencialą,\ „Žalgiris“ su Weemsu, Lawsonu ir kitais buvo aukštai. Tačiau su ta komanda mes nenukeliavome kažkur toli. Reiškia, mums kažko trūko. Todėl negaliu sakyti, kad tai buvo geriausia komanda.

Tas „Žalgiris“, kuris pernai pasiekė Eurolygos finalo ketvertą, buvo geriausia komanda. Dėl savo rezultatų.

Tačiau man atrodo, kad pagal žaidimo potencialą, „Žalgiris“ buvo stipriausias su Lavrinovičiais, Kaukėnu, Kalniečiu, Javtoku, Milakniu, Kuzminsku, Popovičiumi, Dardenu, Lafayette'u ir Jaaberu.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Ibrahimas Jaaberas ir Paulius Jankūnas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Ibrahimas Jaaberas ir Paulius Jankūnas

Ta komanda buvo pilna talento. Labai ja tikėjau. Jausdavau, kad jei tik duosi kamuolį tai komandai, ji buvo tokia talentinga, jog galėjo puolime sukurti bet ką.

Sezonas klostėsi gerai, bet dėl tam tikrų priežasčių nepavyko toliau žengti Eurolygoje. Aišku, laimėjome LKL prieš pasilpusį „Rytą“, bet turėjau jausmą, jog tas „Žalgiris“ prie kitų aplinkybių galėjo nužygiuoti iki pat galo.

– Viena priežasčių, kodėl tas „Žalgiris“ nepasiekė potencialių aukštumų, buvo finansinės problemos, kurios užgriuvo klubą. Tikiuosi, jūs nepalikote savo santaupų Romanovo banke?

– Ne, ne.

Bet manau, kad tą sezoną įvyko daug aplinkybių. Mes buvome vieningi iki pat galo, bet visos tos aplinkybės kenkė komandai ir neleido jai pasiekti potencialo viršūnės.

Kartais būna komandų, kurias tiesiog jauti. Atrodo, duok jai kamuolį, ir tie vyrukai vis tiek sukurs gražų krepšinį. Tai buvo talentingiausia komanda.

– Ar po visų tų problemų tikėjote, kad „Žalgiris“ gali atsistatyti ir tapti finalo ketverto komanda?

– Žinoma. Svarbiausia, kad kai baigėsi Romanovo era, kai kurie žmonės neleido išnykti „Žalgiriui“. Jie nenorėjo prarasti to įdirbio ir perstatė klubą beveik nuo pamatų.

„Žalgiris“ po truputį statėsi. Ir tai, ką matau dabar – seku viską socialiniuose tinkluose, per 4 metus „Žalgiris“ kaip organizacija pasiekė visai kitą lygį. Tai reiškia, kad tai yra viso to darbo atpildas. „Žalgiris“ nuo žemiausio savo taško pasiekė Eurolygos finalo ketvertą.

Dabar matome, kad beveik į kiekvienas rungtynes „Žalgirio“ arenoje išperkami visi bilietai. Mes matome, kaip žaidžia „Žalgiris“.

Ir svarbiausia, kad tai klubas, kuris negali susipirkti geriausių žaidėjų. Bet galima pamatyti, kaip tinkamai jie išsirenka krepšininkus. Ir kaip tie žaidėjai po sezono „Žalgiryje“ kyla į visai kitą lygį.

Ir tai yra labai svarbu. Tai organizacijos bei trenerių nuopelnas.

Šiemet klubas vėl išlaikė komandos širdį ir sielą. Komanda pasikeitė, bet matosi, kaip tie žaidėjai atsidavę klubui. Ir dėl to „Žalgiris“ vėl žaidžia gražų krepšinį.

Man dabar labai gera matyti tokį „Žalgirį“.

Title Sponsor
Turkish Airlines
Premium Partners
7days Adidas
Global Partners
Tadim Spalding Intersport
Partners

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:38
01:02
01:19
Parašykite atsiliepimą apie 24sek