| Penktadienis | Eurolyga | „Anadolu Efes“ – „Žalgiris“ | 19:30 | Stambulas |
E.Atamanas perėmė „Anadolu Efes“ vairą gruodį, kai Velimiro Perasovičiaus vadovaujamas klubas kapstėsi Eurolygos turnyro lentelės dugne. Stambulo krepšininkai greitai pajuto 52-ejų specialisto ranką. Ir dėl pasikeitusių žaidimo schemų, ir dėl drausmės.
24sek apie E.Atamaną sužinojo šokiruojančių istorijų. Tikrasis jo veidas išryškėja po pirmųjų pralaimėjimų.
Pirmiausia reikia pabrėžti, kad tai treneris, kuris jaučiasi esąs pasaulio bamba. Jo metodika pagrįsta bausmėmis ir baime. Treneris tironas – toli gražu nepritemptas statusas tokiam specialistui kaip E.Atamanas.
Beveik po kiekvieno pralaimėjimo E.Atamanas uždaro savo komandas į viešbutį. Žaidėjams tai yra lyg bausmė, nes krepšininkai atskiriami nuo antrųjų pusių ir vaikų.
Dažniausiai E.Atamanas laiko komandą viešbutyje tol, kol ji laimi. Pergalė leidžia sugrįžti į namus, bet yra buvę ir taip, kad E.Atamano ekipose žaidėjai sezono metu daugiau laiko leisdavo viešbučiuose nei savo butuose.
Po pralaimėjimų E.Atamanui gali susišviesti surengti tris dviejų valandų trukmės treniruotes per dieną. Pavyzdžiui, 6 ryto, 12 dienos ir 17 val. vakaro.
Tokiais darbo metodais E.Atamanas nori visiems pademonstruoti savo galią ir kontrolę.
Į viešbutį E.Atamanas veždavosi komandą bet kurių rungtynių išvakarėse – Turkijos lygos ar Eurolygos. Viešbučiuose vykdavo varžovų analizė ir ji atrodydavo maždaug taip: strategas paleisdavo priešininkų mačo vaizdo įrašą ir rodydavo pirmuosius arba paskutinius du kėlinius. Viskas.
Juokingiausia, kad E.Atamanas net neprasuka reklamų. Parodęs du kėlinius, treneris išjungia vaizdo įrašą ir peržiūrą baigia tiesiog nurodydamas rytdienos treniruotės laiką.
E.Atamanas dažniausiai neanalizuoja varžovų Turkijos pirmenybėse, jei šie žengia žemiau jo treniruojamo klubo. Stratego suvokimu, jo komanda ir taip turi nugalėti silpnesnį varžovą.
Tik Dieve apsaugok, jei E.Atamano ekipa pralaimi tokiam priešininkui. Sykį vietoj skrydžio lėktuvu jis įsodino komandą į autobusą, kuriuo maždaug 7 valandas riedėjo iki Stambulo. Grįžę paryčiais, jo auklėtiniai tiesiai iš autobuso maždaug 5 ryto rinkosi į treniruotę. Po treniruotės – atgal į viešbutį, kuriame komanda gyvena iki kitų rungtynių.
Sykį E.Atamano komandoje smarkiai vėlavo atlyginimai. Žaidėjai rūbinėje prieš treniruotę nusprendė nedaryti pratybų.
Treniruotės laikas prasidėjo ir nė vienas krepšininkas neišlindo iš rūbinės. Joje, beje, nesirodė ir E.Atamanas. Po 45 minučių nuo treniruotės pradžios piktas treneris galiausiai žengė pas žaidėjus.
„Vyručiai, galėjot bent parašyti žinutę, kad boikotuosite treniruotę, o tai dabar per visą miestą turėjau čia atvažiuoti“, – burbėjo turkas.
Jis dar pasiūlė žaidėjams susisiekti su jiems artimais žurnalistais ir paskleisti istoriją, kad komanda nesitreniruoja dėl finansinių problemų. Neva galbūt bent taip pavyktų išmušti iš vadovų vėluojančius pinigus.
Ir tai buvo vienintelis E.Atamano rūpestis. Ne tai, kad komanda nesitreniruoja ir nepasiruoš artėjančiam mačui.
Kita vertus, nieko keisto, nes kartais E.Atamano klubai kildavo į mūšius nė nesitreniravę. Ypač kai jo komandos nebeturėdavo dėl ko kovoti.
Matydamas, kad sezonas pasmerktas, E.Atamanas galėdavo iškelti baltą vėliavą ir tarp rungtynių duoti žaidėjams 3–4 laisvadienius. Šie per šį laikotarpį spėdavo grįžti namo į savo valstybes pas artimuosius, kiti – skrisdavo pailsėti į kurortus.
E.Atamanas saviškių tada nebebausdavo. Jam jau buvo nusispjaut – turbūt pats gulinėdavo kur nors kurorte.
Komanda ruošdavosi rungtynėms tik su asistentais. E.Atamanas galėdavo ateiti į paskutinę treniruotę prieš dvikovą, atsisėsti kažkur tribūnose, nekreipti dėmesio į komandą ir po pratybų išeiti iš salės lyg niekur nieko, net nesušukus ekipos pavadinimo aikštės viduryje per susibūrimą.
E.Atamanas yra treneris, su kuriuo viskas gerai, kai komanda laimi ir ji neturi jokių finansinių problemų. Tada jis yra arčiau žemės.
Tačiau mažai E.Atamano treniruotų krepšininkų vertindavo jį kaip gerą specialistą. Žaidėjai daugiausia kalba, kad komandų laimėjimai dažniausiai būdavo daugiau jų, ne trenerio nuopelnas. Esą E.Atamanas propaguoja gan primityvų krepšinį, kuris paremtas su daug žaidimo du prieš du ir individualiomis krepšininkų savybėmis.
Turko treniruotės monotoniškos – visada tokios pat. Žaidime – mažai derinių.
E.Atamano klubai surinkdavo gerą biudžetą. Jei nupirktos žvaigždės gerai susiklijuodavo, jos sugebėdavo komandai laimėti titulus laisvu ir individualiomis savybėmis paremtu krepšiniu.
Turko trofėjų lentyna nėra kukli. E.Atamanas laimėjo Turkijos pirmenybes 2009, 2012 ir 2013 metais. Jau penkiskart jis triumfavo taurės varžybose – 2004, 2005, 2009, 2012 ir 2018 metais. Daugiausia pergalių jis pasiekė treniruodamas Stambulo „Galatasaray“. Buvo kalbama, kad jį mėgsta tik „raudonųjų“ sirgaliai, o visiems kitiems jis buvo didžiulis priešas. Tai buvo sunkinanti aplinkybė E.Atamanui treniruojant Turkijos rinktinę.
Prie „Anadolu Efes“ vairo E.Atamanas stojo jau trečią kartą. Prieš tai šią Stambulo ekipą jis buvo treniravęs 1999–2001 bei 2008–2010 metais.
E.Atamanas dar yra dirbęs „Turk Telekom“, „Karšiyaka“, Sienos „Montepaschi“, „Ulker“, Bolonijos „Climamio“ ir „Bešiktaš“ klubuose.
Kaip gavo visus šiuos postus? Sakoma, kad E.Atamanas yra geras politikas, savo veiksmais numatantis kelis žingsnius į priekį.
2016-aisiais E.Atamanas triumfavo Europos taurėje, o didžiausias pastarųjų metų laimėjimas – savaitgalį praūžęs Turkijos taurės turnyras. Jame „Anadolu Efes“ sugebėjo ketvirtfinalyje eliminuoti Željko Obradovičiaus treniruojamą Eurolygos čempioną „Fenerbahče“.
Turkijoje kalbama, kad E.Atamanas buvo labai motyvuotas pranokti žymų oponentą, kadangi jau nuo seno pakrikusius tarpusavio santykius dar labiau paaštrino šio sezono konfliktai.
E.Atamanas tūžo, kad pergalingose „Fenerbahče“ rungtynėse Stambulo klubas baigiantis mačui tyčia triskart prasižengė prieš „Anadolu Efes“, kad spėtų pelnyti 100-ąjį tašką.
Vėliau E.Atamanas viešai kritikavo Željko Obradovičių, kad šis per rungtynes agresyviai suėmė už veido komandos kapitonui Mehlilui Mehlitoglu. Įdomu, kad jis pats per ilgąją rungtynių pertrauką rūbinėje yra vožęs savo žaidėjui.
Galop viskas baigėsi tuo, kad Ž.Obradovičius nepaspaudė E.Atamanui rankos prieš rungtynes. Bet iš šio principų karo būtent 52-ejų turkas išėjo kaip nugalėtojas.
Triumfas Turkijos taurėje užaugino sparnus tiek „Anadolu Efes“ komandai, tiek E.Atamanui. Įžūlus medžiotojas prie savų sirgalių mielai patenkintų savo ego dar vienu trofėjumu – nugalėtu Ž.Obradovičiaus mokiniu Šaru.
