– Valdemarai, 60 metų – daug ar mažai?
– Kai buvau vaikas, šis skaičius atrodė tikrai įspūdingas. Neslėpsiu, ir pačiam tokio amžiaus žmonės jau atrodė senyvi. Bet kai šią ribą pasiekiau pats, tikrai negaliu pasakyti, kad jaučiuosi senas. Bėgau, lėkiau, dariau, kai man buvo dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt, dabar – šešiasdešimt. Vienintelis dalykas, kad jau krepšinio nežaidžiu, bet nuo jo nenutolau, aktyvus sportas taip pat liko svarbia mano gyvenimo dalimi – pamėtau į krepšį, plaukioju baseine, sporto salėje pakilnoju svarmenis. Gyvenimas tikrai aktyvus ir be galo džiaugiuosi, kad likau krepšinyje.
– Ką reiškia 60 metų riba trenerio darbe?
– Pirmiausia patirtį. Kiekvienais metais įgauni vis naujos patirties – ar žaisdamas, ar treniruodamas. Kiekviena treniruotė tave padaro geresniu žaidėju, geresniu treneriu, mokaisi iš savo klaidų. Per šį laiką supratau, kad gyvenime nėra ribų ir limitų. Esame įpratę, kad trisdešimt sulaukęs krepšininkas jau turi pradėti galvoti apie karjeros pabaigą. Tikrai ne. Yra galybė pavyzdžių, kai žmonės žaidžia ir sulaukę 40-ies ar dar daugiau. Ir žaidžia gerai. Viskas priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų užsispyrimo, noro, fizinių savybių.
– Jūsų profesionalo karjera tęsėsi irgi net du dešimtmečius...
– Ir esu ja labai patenkintas. Labai džiaugiuosi, kad visos karjeros metu man pavyko išvengti rimtų traumų. Žinoma, buvo visko, bet smulkūs sužeidimai manęs niekada neišmušdavo iš balno, žaisdavau susitvarstęs ranką ar koją, nes mano požiūris į krepšinį ir bendrai į sportą toks jau buvo.
 1978-1989 Kauno „Žalgiris“ 1989-1990 Valjadolido „Forum“ 1990-1991 Bolonijos „Aprimatic“ 1991 Saragosos CAI 1992 Brainės „Castors“ 1992-1993 Šarlerua „Spirou“ 1993-1994 Brainės „Castors“ 1994-1995 Malagos „Marbella“ 1995 „Torremolinos“ 1995-1996 „Mažeikiai“ 1996-1997 Plungės „Žemaitijos olimpas“ 1997-1998 Marijampolės „Alga“ 1998-1999 Marijampolės „Kraitenė“ |
– Kalbant apie sportinį kelią, kuri pergalė buvo ryškiausia?
– Man brangus kiekvienas iškovotas medalis, bet mano karjeroje buvo ir vienas ypatingas laikotarpis – kai Lietuva atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos. Tapome laisvi, dalyvavimas olimpinėse žaidynėse buvo nepaprastai svarbus tiek šaliai, tiek visiems mums. LTOK dėka mums buvo suteikta galimybė dalyvauti olimpinėje atrankoje, mes joje pasirodėme labai sėkmingai ir prasimušėme į 1992-ųjų Barselonos žaidynes. Ta bronza yra ir vertinga, ir naudinga šaliai ir pati fainiausia. Tai buvo bronza, kuri mums iki šiol spindi auksu.
– Kurį išsprūdusį šansą prisimenate dažniausiai?
– Apmaudžiausia dėl 1986-ųjų Eurolygos finalo, kuriame nusileidome Zagrebo „Cibona“ ekipai. Tą pralaimėjimą prisimenu su širdgėla, viskas galėjo būti kitaip. Pralaimėjimas 1995-ųjų metų Europos čempionate Jugoslavijai taip pat buvo labai jausmingas. Tai du svarbiausi mačai, kurie norėjau, kad pasibaigtų kitaip. Bet čia yra sporto dalis. Nieko nepadarysi.
Olimpinės žaidynės Seulas (1988) su SSRS rinktine Barselona (1992) su Lietuvos rinktinePasaulio čempionatai Kolumbija (1982) su SSRS rinktine Ispanija (1986) su SSRS rinktineEuropos čempionatai Italija (1979) su SSRS rinktine Prancūzija (1983) su SSRS rinktine Vakarų Vokietija (1985) su SSRS rinktine Graikija (1987) su SSRS rinktine Jugoslavija (1989) su SSRS rinktine Graikija (1995) su Lietuvos rinktineKiti pasiekimai: 1986 m. Europos čempionų taurės (Eurolygos) finalininkas (su Kauno „Žalgiriu“) 1986 m. Tarpkontinentinės W.Joneso taurės laimėtojas (su Kauno „Žalgiriu“) 1985, 1986, 1987 m. SSRS čempionas (su Kauno „Žalgiriu“) 2000 m. Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronza (su Lietuvos rinktine, trenerio asistentas) 2001 m. NEBL ir Rusijos čempionas (su Permės „Ural-Great“) 2007 m. Rusijos vicečempionas ir taurės finalininkas (su Kazanės UNIKS) 2015 m. Ukrainos vicečempionas (su Dnepropetrovsko „Dnipro“) |
– Prieš dvejus metus sugrįžote į Lietuvą ir jau kuris laikas dirbate Alytaus „Dzūkijos“ vyriausiojo trenerio asistentu. Esate patenkintas šiuo karjeros laikotarpiu Dzūkijos sostinėje?
– Gyvenime visuomet būna akimirkų, prie kurių turi taikytis. Dabar reikia būti čia, noriu pasirūpinti tėvais, o Lietuvoje man visuomet patiko. Kalbant iš trenerio darbo perspektyvos, man skirtumo didelio nėra – būti vyriausiuoju treneriu ar asistentu. Svarbiausia, kad esu krepšinyje, galiu jauniems žaidėjams padėti tobulėti, patarti, dirbti su jais individualiai.
– Jūsų trenerio karjera taip pat jau tęsiasi ilgiau nei du dešimtmečius. Kuri stotelė kelia daugiausia emocijų?
– Trenerio darbe aš visuomet stengdavausi išnaudoti tą praktinę patirtį, kurią sukaupiau žaisdamas aikštelėje. Ir džiaugiuosi, kad pavyko tikrai neblogai. Su Permės klubu tapome Rusijos čempionais, laimėjome medalius su Kazanės UNIKS, žaidėme taurės finaluose. Perėjus į Liubercų „Triumf“ irgi buvo įdomus laikotarpis. Turėjome labai jauną komandą, kuri išugdė Sergejų Karasiovą.
Įdomus laikotarpis buvo ir Ukrainoje. Mane „Dnipro“ vadovai pasikvietė kovą ir reikėjo laimėti penkis mačus iš eilės, kad iškovotume vietą atkrintamosiose. Vyrų treniruoti nereikėjo, svarbiausia tuo metu buvo sugrąžinti jų pasitikėjimą. Tikslą pasiekėme, nors šansų beveik neturėjome. Visgi vėliau finansavimas smarkiai sumažėjo, teko atsisakyti legionierių. Nusprendėme ugdyti savus jaunus žaidėjus ir per dvejus su puse metų sugebėjome šią komandą paversti Ukrainos vicečempione, žaidėme taurės finale.
– Ar per savo trenerio karjerą neturėjote progos treniruoti kurį nors Lietuvos krepšinio grandą – Kauno „Žalgirį“ ar Vilniaus „Rytą“?
– Toks pasiūlymas buvo, kai klubui vadovavo Vladimiras Romanovas. Žinau, kad Rimas Kurtinaitis irgi buvo nuėjęs kalbėtis su juo. Kalbėjausi ir aš. Visgi man visuomet buvo svarbu, kad galėčiau rinktis tuos žaidėjus, kuriuos noriu pats, o ne dirbti su komanda, kuri jau yra suburta. Požiūriai ir vizijos nesutapo. Pakalbėjome gražiai ir ramiai, be jokių pykčių, bet daugiau jokių pokalbių ir nebuvo.
– Jei dabar sulauktumėt pasiūlymo iš užsienio, svarstytumėte jį, ar jau norite įleisti šaknis Lietuvoje?
– Kai bus realus ir mane tenkinantis pasiūlymas, tuomet ir galvosiu. Pasiūlymų aš turiu, netgi šiomis dienomis esu gavęs kvietimą. Galėčiau tuoj pat krautis lagaminus ir rytoj išvažiuoti, bet nemanau, kad nusistovėjusią tvarką reiktų keisti.
– Šiemet save išbandėte ir politiko amplua – buvote išrinktas į Alytaus tarybos narius. Ar galima tikėtis, kad ateityje jus dažniau matysime politikos kabinetuose, o ne krepšinio aikštelėje?
– Ne. Niekada nebus taip, kad būsiu didesnis politikas nei krepšininkas. Politika yra politika, ten vyksta vieni procesai. Man reikia kur kas didesnio ir platesnio judėjimo, kitokio pobūdžio krūvio.
1996–1997 Plungės „Žemaitijos olimpo“ (LKL) žaidėjas/vyr. treneris, 1997–1998 Marijampolės „Algos“ (LKAL) žaidėjas/vyr. treneris, 1998–1999 Marijampolės „Kraitenės“ (LKL) žaidėjas/vyr. treneris, 1999–2002 Permės „Ural Great“ (Rusija) trenerio asistentas, 2003–2004 Maskvos „Dinamo“ (Rusija) vyr. treneris, 2004–2005 Permės „Ural Great“ (Rusija) vyr. treneris, 2005–2007 Kazanės UNIKS (Rusija) trenerio asistentas, 2007–2009 Kazanės UNIKS (Rusija) fizinio parengimo treneris 2009–2010 Kazanės UNIKS (Rusija) vyr. treneris 2010–2012 Liubercų „Triumf“ (Rusija) vyr. treneris 2012–2015 Dnepropetrovsko „Dnipro“ (Ukraina) vyr. treneris 2016–2017 Permės „Parma“ (Rusija) vyr. trenerio konsultantas 2017–2018 Alytaus „Dzūkijos“ vyr. trenerio asistentas 2018 Alytaus „Dzūkijos“ vyr. treneris nuo 2018 Alytaus „Dzūkijos“ vyr. trenerio asistentas2000–2006 m. dirbo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerio asistentu. 2011 m. Lietuvos nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės Eurobasket 2011 čempionate treneris |
– Treneris Vladas Garastas jus yra pavadinęs vienu darbščiausių žaidėjų, su kuriais jam yra tekę dirbti, kuris treniruotėse atlikdavo tūkstančius metimų. Ar dabar, būdamas treneriu, matote žaidėjų, kurie darbštumu ir užsispyrimu primena jus jaunystėje?
– Žaidėjų yra įvairių. Vieni labai daug dirba, kiti darbo vengia. Vieni žaidžia krepšinį dėl to, kad tai visai neblogas užsiėmimas, o yra tokių, kurie visa tai daro iš meilės šiai sporto šakai. Jei bandyčiau prisiminti ką nors panašaus...
Pirmiausia norėčiau paminėti Arvydą Macijauską. Tai žmogus, kuris dirbo nepaprastai daug. Iš dabartinių krepšininkų? Be abejonės, Domantas Sabonis. Pažiūrėkite, kur nuvedė jo pastangos ir talentas. Kitas žaidėjas – Donatas Motiejūnas, kuris be perspektyvų išvažiavo į Trevizo „Benetton“ ir savo kūną ten paruošė taip, kad vėliau galėjo žaisti pačiame aukščiausiame lygyje.
– Paskutinis klausimas. Valdemarai, ko gyvenimas išmokė per šiuos 60 metų?
– Kad svarbiausia yra džiaugtis gyvenimu ir labai jį mylėti. Tai svarbiausia pamoka. Dabar gyvename tokiais laikais, kai žmonės turi viską. Mums tiesiog reikia gyventi ir džiaugtis, palaikyti artimą ir kaimyną. Įsivaizduokite, kaip būtų gera, jei aplink visur būtų tik pozityvas. Man to ir norisi – būti pozityviam, džiaugtis kiekviena diena ir eiti į priekį.
