Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 spalio 20d. 18:30

Arvydas Sabonis – apie gyvenimą Ispanijoje, „Žalgirį“, Gomelskį ir kosminius rodiklius

Ispanija įtraukė Arvydą Sabonį į savo šalies krepšinio šlovės muziejų. Ta proga vienas populiariausių sporto laikraščių AS trečiadienį pristatė interviu su Lietuvos krepšinio legenda.

A.Sabonis paliko plačią savo talento žymę Ispanijoje.

Šioje šalyje jis žaidė šešerius metus – Valjadolido klube (1989-1992 m.) ir Madrido „Real“ (1992-1995 m.).

„220 cm ūgio milžinas pasižymėjo snaiperio koordinacija ir gebėjimais perduoti kamuolį kaip įžaidėjas“, – savo skaitytojams priminė AS apžvalgininkas Ricardo Gonzalezas.

Daug A.Sabonio gyvenimo dalies prabėgo Ispanijoje jau baigus karjerą, nes netoli Malagos augo jo vaikai.

Tai ir kiti svarbūs karjeros epizodai – įdomiausiose interviu ištraukose.

– Ar vis dar atvykstate į Ispaniją?

– Ne taip dažnai, kaip anksčiau, nes vaikai suaugo, kiekvienas turi savų reikalų, tad kartais atvykstu į Malagą pailsėti, paatostogauti.

– Lietuvoje krepšinis yra sporto karalius, bet kaip pats užsikabinote?

– Visi tėvai nori, kad jų vaikai kažkuo užsiimtų, sportuotų, kad būtų sveiki, o nešvaistytų laiko gatvėse. Mano šeima pakeitė gyvenamąją vietą, mane pastebėjo treneris, o aš niekada nebuvau žemas, kad nepastebėtų. Jis paklausė, ar norėčiau pabandyti... Taip po truputį užsikabinau. Iš pradžių žaidžiau mokykloje, paskui sporto mokykloje, nes Lietuvoje daug krepšinio.

– Kaip išmokote įgūdžių, kurie labiau tipiški antrosios linijos krepšininkams: mesti, perduoti kamuolį, varytis jį?

– Visada buvau aukštas, bet tiesa ir tokia, kad augau lėčiau nei kiti ir buvo viena vasara, per kurią viskas pasikeitė, aš ūgtelėjau daugiau nei šešis centimetrus per tris mėnesius. Neatrodo tiek jau daug, bet tada dar paaugau. Pamenu, kad pirmaisiais metais mokykloje išsirikiavus pagal ūgį buvau gal trečias. Beje, per pirmąjį savo čempionatą (1982 metų pasaulio čempionatą Kolumbijoje, kur A.Sabonis atstovavo TSRS rinktinei), aš buvau 17-os metų ir maždaug 212 cm ūgio. Tada dar buvo toli iki galutinio ūgio (apie 220 cm.).

„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Arvydas Sabonis 1983 m.
„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Arvydas Sabonis 1983 m.

– Jūsų buvę komandos draugai Madrido „Real“ dažnai prisimena, kad buvote ne tik geras žaidėjas aikštėje, bet žmogus ir už jos ribų. Kaip pamenate tuos laikus?

– Jie buvo patys geriausi. Kartais pasikalbu su savo žmona Ingrida apie gyvenimą už Lietuvos ribų, ir mes visada prisimename tuos metus Ispanijoje, Madride. Mes laimėjome viską, ką galėjome, turėjome puikią komandą ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų, o tai yra svarbiausia. Nuo žaidėjų iki trenerio buvome labai artimi, kaip šeima. Kartu vakarieniaudavome ir mėgavomės gyvenimu, kaip tikra komanda.

– Gal todėl ir užtrukote, kol patekote į NBA?

– Taip, man buvo beveik 31-eri. Prieš kiekvieną sezoną jie kvietė mane atvykti, bet vis atsisakydavau. Iš pradžių pasirašiau trejų metų sutartį su Valjadolido klubu, paskui dar trejų su Madrido komanda. O kai sutartis baigėsi (1995 m.), aš apsisprendžiau. Arba važiuoju dabar, arba niekada nenuvažiuosiu. Nenorėjau likti kažko nepabandęs, kad paskui pats klausinėčiau savęs, kad būtų, jei būčiau žaidęs NBA.

– Ar gailėjotės, neišvykęs į NBA anksčiau?

– Jei pasaulis būtų kitoks 1980-aisiais, kas žino, kokį sprendimą būčiau priėmęs. Jau gerai, kad galėjau išvykti į Ispaniją, į Valjadolidą 1989 metais. Anksčiau dėl politinės padėties man niekas nebūtų leidęs.

Pirmą kartą į JAV nuvykau 1982 metais per turnyrą su TSRS rinktine. Tas trumpas vizitas manęs nešokiravo. Jei būčiau nusprendęs pabėgti, kitas reikalas, bet aš galvojau tik apie kelionę ir krepšinį (tuo metu TSRS valdė Leonidas Brežnevas, vadovavęs Komunistų partijai). O taip pat – apie pergales. Pamenu, kad pirmą kartą laimėjome daugiau rungtynių, manau, kad 9 iš 12-os, per tą seriją, kai žaidėme su universitetų komandomis. Iki tol rinktinė vis pralaimėdavo.

VIDEO: ARVYDAS SABONIS TOP 10 PLAYS OF HIS CAREER

– Niekada nežaidėte Maskvos CSKA, armijos komanda jūsų neužverbavo, nes buvote Žemės ūkio universiteto studentas, juo tapęs, kad galėtumėt tęsti karjerą Kauno „Žalgiryje“. Ar tai buvo tikros studijos?

– Viskas buvo organizuota Lietuvos valdininkų, jie viską palengvino man, kad paprasčiau būtų ir vasarą. Jie nenorėjo manęs prarasti dvejems metams, kas būtų nutikę, jei būčiau išvykęs tarnauti į Maskvą.

Aišku, kad man padėjo. Nebuvo kito kelio išlikti.

– Buvo arši kova tarp „Žalgirio“ ir CSKA per šešis paeiliui TSRS čempionatų finalus, o lietuviai triumfavo 1985-1987 m.. Ką pamenate iš tų kovų?

– Aikštėje mes atrodėme kaip priešai, bet po rungtynių viskas buvo kitaip. „Žalgiryje“ žaidė tik lietuviai ir mes norėjome parodyti, kad irgi galime laimėti. Iš pradžių nepavyko, bet paskui laimėjome. Ar buvome didvyriai? Žinai, tais laikais nebuvo daug elitinio sporto Lietuvoje, buvo tik futbolo ir krepšinio komandos, kurios užėmė trečią vietą TSRS pirmenybėse (Vilniaus „Statybos“ krepšininkai 1979 m., Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai 1987 m.). Na, ir mes, žinoma. Buvo daug džiaugsmo, didelės šventės. Mes buvome maži, o norėjome įkąsti dideliam. Ir mums pavyko.

„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Arvydas Sabonis 1987 m.
„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Arvydas Sabonis 1987 m.

– Buvote svarbiausias „Žalgirio“ ginklas, o taip pat ir TSRS rinktinėje, kuri įveikė Jugoslavijos bei JAV komandas, niekada nesiilsėjote, žaidėte ir žiemą, ir vasarą. Ar tai ir lėmė Achilo sausgyslės traumą 1986 metais?

– Kai man buvo 16, 17 ir 18 metų jau tada žaisdavau be pertraukų, – ir „Žalgiryje“, ir sovietų jaunimo rinktinėje, ir sovietų suaugusiųjų rinktinėje, ir Lietuvos jaunimo komandoje, – visur. Todėl ir nepavargstu kartodamas, kad reikia pasirūpinti jaunais aukštais vyrais, nes jie vystosi lėčiau, jiems reikia daugiau laiko. Jei jie būtų manimi labiau pasirūpinę, ir aš būčiau žaidęs tik dvejose pirmenybėse kasmet, tikriausiai nebūčiau patyręs tos traumos. Nes keliavau be sustojimo – iš vieno oro uosto į kitą, nieko keista, kad kažkas nutiko. Ačiū Dievui, kad paskui vis tiek galėjau žaisti. Tik keli elitiniai atletai vis dar galėjo tęsti karjeras po dviejų rimtų Achilo sausgyslės traumų, kokias patyriau aš.

– Ar buvo sunku pagalvoti, kad gali tekti nebežaisti?

– Ne, nes aš pasitikėjau gydytojais, tikėjau, ką jie man sakė ir niekada nepagalvojau, kad negalėsiu žaisti vėl. Vienintelis dalykas, aš praradau daug laiko, buvo sunku atlikti reabilitaciją, nes norisi kuo greičiau, o negali, nes viskas turi vykti žingsnis po žingsnio. Buvo sunku, bet niekada nepagalvojau, kad tai mane sustabdys. Nuo tada žaidžiau su dešinės kojos apsauga, kuri prilaikė mano čiurną.

– Gydytis vykote ir į Portlandą, kuris buvo pasirinkęs jus NBA naujokų biržoje 1986 metais. Portlando daktaras stengėsi jus sugrąžinti į aikštę, o treneris Johnas Thompsonas įspėjo, kad taip kyla pavojus, kad spėsite į 1988 metų olimpines žaidynes, kuriose paskui iškovojote auksą, įveikę amerikiečius. Pamenate tą kontroversiją?

– Gydytojai darė savo darbą, o treneris ir kiti žiūrėjo savų reikalų. Aš viską suprantu, o pačiam tai buvo unikali galimybė, nes 1984 metais negalėjome vykti į olimpines žaidynes (TSRS jas boikotavo, nes prieš tai amerikiečiai nevyko į 1980 m. olimpines žaidynes Maskvoje). Tad tuo metu galvojau: dabar arba niekada (vėliau A.Sabonis žaidė ir dalyvavo dar dvejose olimpinėse žaidynėse su Lietuvos rinktine 1992 ir 1996 m.). Paprašiau trenerio Gomelskio, kad mane paimtų, net jei galėsiu būti tik turistas. Norėjau būti su komanda ir viską pamatyti.

Galiausiai aš nuvykau kaip žaidėjas, o treneris man pasakė: „Svarbu, kad būtum ant suolo ir pakeltum ranką, kai gali, o aš nesiruošiu tavęs pražudyti.“ Bet kai nesi žaidęs pusantrų metų, žodžius nusineša vėjas, pats nori šokti į aikštę ir žaisti.

„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Arvydas Sabonis 1984 m.
„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Arvydas Sabonis 1984 m.

– Ar pamenate tą istorinį pusfinalį prieš amerikiečius, kuriems tai buvo antrasis pralaimėjimas per 52 metus, o taip pat finalą su Jugoslavija?

– Kai turi labai gerą komandą, labai ir pasitiki savimi. Nors mes nebuvome įsitikinę, kad nugalėsime amerikiečius, viskas susiklostė gerai. O prieš Jugoslaviją iš pradžių buvome atsilikę, bet visada galvojome, kad galime pasistumti pirmyn ir laimėti.

– Jums pasipuošus auksu, Gomelskis pažadėjo kelis jūsų išleisti į užsienį. Marčiulionis ir Volkovas išvyko į NBA, o Sabonis – į Ispaniją.

– Viskas įvyko greitai. Gomelskis buvo pasakęs, kad jei laimėsime žaidynes, galėsime išvykti. Bet laikai buvo sudėtingi, buvo sunku viskuo patikėti.

Aš buvau po traumos, kai Gonzalo Gonzalo (Valjadolido komandos prezidentas) atvyko ir pasiūlė atvykti į Ispaniją. Aš sutikau. Norėjau išvykti, nors nežinojau, kur viskas pasisuks. Negalvojau per daug. Gavau pasiūlymą ir… pirmyn.

– Ar Ispanija jums patiko?

– Ir dabar patinka. Žinai, mano du pirmieji vaikai gimė Ispanijoje, visi keturi (Žygimantas, Tautvydas, Domantas ir Aušrinė) lankė ispanišką mokyklą. Aš vis dar esu labai laimingas, kad žaidžiau Ispanijoje. Man patinka šalis, patinka ispanai, viskas, ką jie turi.

– Visi sako, kad jei ne traumos, Sabonis būtų vienas geriausių visų laikų vidurio puolėjų NBA per visą istoriją. Kita vertus, labiau subrendęs Sabonis ten nuvyko būdamas geresnis žaidėjas, stabilesnis, geriau skaitantis žaidimą?

– Amžius viską gydo, manau, kad karjeros pradžioje mano nestabilumą ir lėmė faktas, kad buvau labai jaunas. Nežinau, kaip būtų be traumų, kokiu žaidėju būčiau pavirtęs. Galiausiai aš buvau laimingas, kad vis dar galiu žaisti, nepaisant operacijų.

– Per savo šeštąjį sezoną Ispanijoje pasiekėte ACB lygos rekordą, surinkęs 66 naudingumo balus. Buvo rungtynių, kai rinkote 58 ir 54, o per 15 mačų naudingumas siekė 39 balus arba daugiau. 24 kartus per 41 rungtynes viršijo 30 balų. Neįtikėtini skaičiai ir stabilumas.

– Tais laikais komanda galėjo turėti tik du legionierius, tad aš turėjau žaisti daug visose rungtynėse, ne taip kaip dabar, kai žaidėjų yra daug ir kartais nežinai, kas žais, o kas ilsėsis. Tad aš visada turėjau žaisti, tam jie mane ir pasamdė. Be to, buvo kitoks krepšinis. Bet mes laimėjome ir Ispanijos lygą, ir taurę, ir Eurolygą po daug metų pertraukos.

– Kaip radote bendrą kalbą su gynėjais, kad gautumėte kamuolį laiku ir vietoje?

– Gynėjai? Visada tragedija (juokiasi, – red,). Jiems buvo reikalų su manimi, nes daug laiko šaukiau ir prašiau kamuolio, spausdamas juos. Sakydavau „duok kamuolį“, o jie ne visada duodavo.

VIDEO: Sabonis Real Madrid Highlights

– Ar esate baustas TSRS laikais dėl kilimų ir kitų prekių pardavimų per išvykas į užsienį?

– Ne, niekada neturėjau dėl to bėdų.

– O Gomelskis?

– Manau, kad taip, jis buvo nubaustas metams ar dvejiems ir negalėjo išvykti iš TSRS, kažkas ten buvo.

– Kokių lūkesčių turėjote, kai 1995 metais nusileidote į Portlandą, laimėjęs Eurolygą ir atvykęs į NBA kaip naujokas būdamas beveik 31-erių?

– Tiesą sakant, nieko nesitikėjau. Norėjau pabandyti viską, kas man buvo nauja. Krepšinis NBA buvo toks pats, turi perduoti kamuolį, gintis ir mesti į krepšį, tik žaidi su kitokio lygio žaidėjais.

Vida Press nuotr./Arvydas Sabonis ginasi
Vida Press nuotr./Arvydas Sabonis ginasi

– 2000 metais buvote arti NBA čempiono žiedo, kai pralaimėjote septintąsias Vakarų konferencijos rungtynes prieš „Lakers“?

– Trūko nedaug, bet reikėjo laimėti, o jei neperduodi vienas kitam kamuolio, tai nesuveiks. Buvo tarsi finalas, per plauką, bet pralaimėjome serijoje 3:4.

– Ar Shaquille'as O'Nealas buvo sudėtingiausias varžovas per karjerą?

– Jis buvo labai stiprus. Europoje pamenu Audie Norrisą, jis priversdavo dirbti mane sunkiai, o taip pat Fernando Martinas.

– Koks buvo sezonas, kai atsisveikinote su krepšiniu žaisdamas „Žalgiryje“ būdamas 39-erių? Jums trūko sekundės iki finalo ketverto ir galbūt triumfo Eurolygoje?

– Iki triumfo – ne, bet iki finalo ketverto, – taip. Rungtynės jau buvo laimėtos, viskas padaryta, bet Dievas nusprendė kitaip („Maccabi“ gynėjas Derrickas Sharpas metimu sulig sirena pražudė „Žalgirį“). Tritaškis ir viskas, mes pralaimėjome per pratęsimą. Kartais krepšinyje sekundė ar dvi lemia labai daug.

– Ar 2004 metais galėjote pasirašyti sutartį su „Unicaja“?

– Aš pradėjau „Žalgiryje“ ir visada sakiau, kad noriu pabaigti „Žalgiryje“. Tai ir padariau.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

OfiSPA – vieta dirbti ir nepavargti

Video

07:19
26:48
03:08

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 24sek