Suprasti akimirksniu
- Apie straipsnio autorių
- Robertas Girkontas yra krepšinio sirgalius, buvęs mokslininkas, verslininkas ir nedidelės firmos (ji egzistuoja iki šiol) vadovas, buvęs analitikas – darbo stažas 17 metų. Dabar – senjoras.
FIBA ne ta institucija, kuri gali drausti ar leisti organizuoti nacionalinius čempionatus dėl aplinkybių, nesusijusių su jos kompetencija t. y. pandemijos atveju. Ji gali tik teikti rekomendacijas savo nariams ir taikyti sankcijas dėl jų nesilaikymo.
Tačiau dauguma nacionalinių lygų, kaip ir LKL, yra nepriklausomos nuo FIBA organizacijos. Todėl teiginiai apie tai, kad LKL negalėjo baigti čempionato nesulaukusi FIBA sprendimo, yra absurdiški. FIBA skelbdama karantiną nacionaliniams čempionatams gali pati sulaukti sankcijų. Nes tai būtų kišimasis ne tik į jai nepavaldžių organizacijų veiklą, bet ir valstybių teisinio suverenumo pažeidimas.
FIBA arbitražas pandemijos atveju force majore pagrįstumo vertinti neturi teisės. Tai peržengia jo kompetencijos ribas. Tai ne krepšinio sritis, ir FIBA arbitražas nėra kvalifikuota organizacija atlikti tokį vertinimą.
Jeigu FIBA arbitražas ryžtųsi nagrinėti force majeure pagrįstumą, sulauktų daug nemalonumų. Nes didelių abejonių, kad jie viršytų savo kompetenciją, būti negali. Be to, tokiu atveju FIBA arbitražas visiškai pagrįstai gali būti apkaltintas piktnaudžiavimu monopoline padėtimi. Ir tokiu būdu gali būti išprovokuoti teisminiai ginčai ir dėl FIBA arbitražo, ir dėl pačios FIBA statuso. O tai FIBA tikrai nepageidautina.
Todėl didelė tikimybė, kad FIBA arbitražas tikrai atsisakys nagrinėti krepšininkų ir klubų ginčus dėl nesumokėtų pinigų už nebaigtą sezoną. Mažai tikėtina, kad krepšininkams atsisakius susimažinti algas ilgalaikiuose kontraktuose jie sulauktų vienareikšmės FIBA arbitražo paramos.
Krepšininkams, ir ypač jų agentams, reikėtų susitaikyti, kad šiuo metu ant kortos visos Europos klubinio krepšinio ateitis. Jei klubinis krepšinis žlugtų, ne tik krepšininkai, bet ir jų agentai taps bedarbiais.
Už darbuotojų saugumą atsakingas darbdavys
Ši norma įtvirtinta ne tik Lietuvos, bet ir visų kitų civilizuotų valstybių nacionalinėje teisėje. Todėl LKL, negalėdama užtikrinti savo darbuotojų, taip pat ir krepšininkų, saugumo, buvo visiškai teisi nutraukdama čempionatą. Ir šiuo atveju visiškai nesvarbu, kada Lietuvoje oficialiai buvo paskelbtas karantinas. Ar saugu tęsti savo veiklą, sprendžia už tai atsakingas darbdavys, o ne valstybė.
Labai abejotina, kad būtų įmanoma bet kokiame teisme įrodyti, jog LKL darbuotojų saugumas nebuvo užtikrintas dėl jos kaltės. Žaidimas datomis paties force majeure fakto paneigti negali. Todėl krepšininkų ir agentų pretenzijos darbo saugos užtikrinimo, už ką atsakinga LKL, kontekste yra absurdiškos.
Būdas, kaip tai buvo padaryta ir dėl kokių motyvų, yra ne teisės, o viešųjų ryšių bei moralės klausimas. Tuo tarpu krepšininkai teisiškai yra tokie patys darbuotojai, kaip pardavėjai, kirpėjai ir pan., ir reikalauti užmokesčio už neatliktą darbą turi ne didesnę teisę nei pardavėjai, kirpėjai ir kiti.
Greičiau kompensacijas teismuose išsikovos Turkijos, o ne LKL krepšininkai
Žiniasklaidoje dominuojanti nuostata, kad teisingai pasielgė lygos, sustabdžiusios, o ne nutraukusios sezoną, yra absoliučiai klaidinga. Ypač, jeigu sustabdžius sezoną, žaidėjams nebuvo suteikta teisė laikinai palikti klubą, kaip tai padarė „Žalgiris“.
Klubai, įšaldę kontraktus, bet neleidę krepšininkams jo palikti, apribojo pastarųjų pasirinkimo laisvę. Realiai nė vienas klubas neprisiėmė atsakomybės už krepšininkų ir jų šeimos narių saugumą koronaviruso akivaizdoje. Todėl jie neturėjo teisės ir riboti jų galimybių savarankiškai rinktis saugumo priemones. Todėl klubai privalo sumokėti kontrakte numatytas sumas. Ir ne tik, galima reikalauti ir moralinės kompensacijos už nepagrįstą riziką.
Turkijos bei Rusijos Vieningoji lygos, vėlavusios nutraukti čempionatus ir sulaukusios koronaviruso atvejų komandose, gali sulaukti pagrįstų pretenzijų ne tik dėl finansinės, bet ir moralinės žalos. Jos vykdė veiklą nebūdamos pajėgios užtikrinti savo darbuotojų, taip pat ir krepšininkų, saugumo.
LKL sprendimas baigti čempionatą, pradžioje atrodęs skubotas, buvo savalaikis ir visiškai teisingas. Būtų galima pasidžiaugti Lietuvos krepšinio klubų vadovų strateginiu mąstymu, gebančiu įvertinti situaciją laiko perspektyvoje. Būtų – jeigu nesuprastume tikrųjų čempionato užbaigimo motyvų.
Išvada – pralaimi visi
Krizės atveju pralaimi visi – ir klubo savininkai, ir krepšininkai, ir sirgaliai. Vieni apsiriboja tik moraliniu diskomfortu, kiti skaičiuoja finansinę žalą.
Niekados taip nebus, kad visų nuostoliai būtų vienodi ar pasidalinti sąžiningai. Juo labiau, kad sąžiningai tai ne teisinis, o moralinis terminas. O moralė – tai susitarimo reikalas, neapibrėžtas jokiais aktais.
