Marius Grigonis patenkintas skaičiavo netaiklius Renaldo Seibučio tritaškius į Donguano arenos krepšį. Po lanku džiaugsmingai kumštį spaudė ir Edgaras Ulanovas, pakviestas prisijungti prie komandos draugų tritaškių konkurso. Vyrukai rungėsi, kas pataikys penkis tritaškius per mažiausiai bandymų.
Treniruotės pabaigoje R.Seibutis su šypsena paliko Donguano parketą. M.Grigonis palydėjo lietuvį vištos kudakavimo garsais.
„Nemoka pralaimėti“, – juokėsi 34-erių rinktinės senbuvis iš beveik dešimtmečiu jaunesnių bendražygių.
Šis žaidimas ir ši Lietuvos rinktinė sujungė dvi įspūdingas mūsų šalies krepšinio kartas.
„Geras jaunų ir patyrusių žaidėjų derinys“ – vienas iš Lietuvos krepšinyje dažnai cituojamų šablonų, kuris klijuojamas komandoms, subūrusioms skirtingų kartų krepšininkus.
2019-ųjų Lietuvos nacionalinės komandos branduolį sudaro dvi auksinės kompanijos, kurios praeityje Lietuvos krepšiniui padovanojo daug nuostabių pergalių.
Vienoje aikštės pusėje – pasaulio jaunimo čempionai (U21, 2005 m.), pasaulio jaunių (2003 m., U19), Europos jaunimo (U20, 2005 m.) ir jaunių čempionatų (U19, 2003 m.) vicečempionai, taip pat Europos jaunimo čempionato (U20, 2004 m.) bronzos laimėtojai.
Tai vyriausi rinktinės žaidėjai, 1985 ir 1984 m. gimimo kartos perlai – 34-erių Renaldas Seibutis bei Jonas Mačiulis, ir vyriausias komandos narys 35-erių Paulius Jankūnas.
Prie jų galima priskirti ir 1986 m. gimusį Mantą Kalnietį, kuris su šiais vyrukais jau vyrų rinktinėje kartu parvežė į Lietuvą medalių iš Europos ir pasaulio čempionatų.
Kitoje aikštės pusėje – „Auksine karta“ pakrikštyta 1992 m. gimusi kompanija su Jonu Valančiūnu, Edgaru Ulanovu, Arnu Butkevičiumi bei Roku Giedraičiu.
Jos titulų kraityje – 2007-ųjų Europos olimpinio jaunimo festivalio auksas, 2008-ųjų Europos šešiolikmečių, 2010-ųjų Europos aštuoniolikmečių ir 2012-ųjų Europos dvidešimtmečių auksas, taip pat 2011-ųjų pasaulio jaunimo čempionato auksas.
Visa ši tituluota kompanija 2019-ųjų pasaulio čempionato apdovanojimų ceremonijoje bandys vėl iškelti Lietuvos trispalvę į Pekino arenos palubes arba bent grįžti namo su kelialapiu į 2020-ųjų Tokijo olimpines žaidynes.
Komanda, kokios dar nebuvo
Pirmą kartą Lietuvos rinktinės dvyliktuke žais net keturi tos pačios kartos žaidėjai. Išskirtinė buvo ir jų sėkmė jaunimo krepšinyje.
„Buvome monstrai ir nieko nebijojome“, - 24sek pasakojo E.Ulanovas, vienas pagrindinių tos komandos auksakalvių.
1992 m. gimimo „Auksinės kartos“ vasaros buvo kaip iš Holivudo filmo. Tai buvo nenugalima komanda, kuri skynė aukso medalius visuose turnyruose, kokiuose tik dalyvavo.
Didžiulis visuomenės dėmesys, sausakimša „Siemens“ arena, pilnutėlė lietuvių užpildyta Rygos arena, minia aistruolių prie Vilniaus rotušės per jaunuolių sutikimą, net Dalios Grybauskaitės priėmimas prezidentūroje. Ir visa tai – dėl vienos jaunimo rinktinės, kuri dar nebuvo nieko įrodžiusi vyrų krepšinyje.
Atrodė, pasaulis šiems vyrukams buvo po kojomis.
„Gal pasvajodavome... – 24sek pasakojo Jonas Valančiūnas, paklaustas, ar visa ši smagi kompanija nepasikalbėdavo, kaip šluos visus nuo kelio ir vyrų krepšinyje. – Nenori gi apsistoti 19-mečių ar 16-mečių titulais. Juk nori išeiti į aukščiausią lygį. Ir mes svajojome eiti aukščiau.“
JV buvo ryškiausias šios rinktinės deimantas. Paskutiniajame savo turnyre su „Auksine karta“, 2011-ųjų pasaulio devyniolikmečių čempionate, centras rinko vidutiniškai po 23 taškus, 13,9 atkovoto kamuolio ir 3,2 bloko per rungtynes.
„Pasaulio čempionų titulas atrodė kažkas nerealaus. Kosmosas , – šypsosi Arnas Butkevičius. – Atrodė, pasiekėme nerealų dalyką.“
2012-aisiais J.Valančiūnas jau išaugo jaunimo rinktinės marškinėlius ir vilkosi vyrų rinktinės aprangą olimpinei misijai. Bet ir be savo superžvaigždės likę lietuviai įrodė, kad tai nebuvo vieno žmogaus komanda – dramatiškai triumfavo ir 2012-ųjų Europos čempionate.
Tačiau negailestinga konkurencija vyrų krepšinyje išbarstė auksinius vaikinus. Prireikė nemažai laiko, kol ši pergalinga kompanija vėl surėmė pečius dėl vieno tikslo.
Ilgas kelias atgal
Pirmasis į vyrų rinktinę įšoko J.Valančiūnas, dar 2011-aisiais debiutavęs nacionalinėje komandoje Europos čempionate Lietuvoje. Kito „Auksinės kartos“ nario vyrų rinktinėje teko laukti net šešerius metus.
Edgaras Ulanovas pirmą kartą oficialiose varžybose su nacionalinės komandos apranga debiutavo 2017 m. Europos čempionate. Tuo tarpu Rokas Giedraitis ir Arnas Butkevičius, neskaičiuojant pasaulio čempionato atrankos langų, finaliniame čempionato etape pirmą kartą žais būtent Kinijoje.
Įdomu, kad tik E.Ulanovas iš šios trijulės buvo ryškus tos rinktinės lyderis. 2012-ųjų Europos čempionate jis buvo rezultatyviausias čempionų komandoje su 14,2 taško vidurkiu. Būsimas žalgirietis pateko į simbolinį turnyro penketą kartu su Rudy Gobert'u, Leo Westermannu, Klemenu Prepeličiumi ir Danieliu Diezu.
A.Butkevičius paskutinėje „Auksinės kartos“ laidoje pagal pelnytus taškus buvo ketvirtas, R.Giedraitis – devintas.
„Mus vadindavo lagaminais, – dabar juokiasi R.Giedraitis. – Aš, Pukis, Aniulis, Sabas (Tautvydas Sabonis, Arvydo Sabonio sūnus. – red.). Čižas (Vytenis Čižauskas) buvo mūsų vadas.“
Kas tie lagaminai?
„Na, tie, kur atvažiuoja kaip fanai, truputį pasižaisti, pabūti dėl geros atmosferos ir tiek“, – juokavo R.Giedraitis.
Bet vyrai suaugo.
J.Valančiūnas tapo jau nebe jaunimo, o vyrų rinktinės lyderiu. E.Ulanovas vėl tapo klijais tarp komandos aukštaūgių ir gynėjų, tik jau tarp vyrų. A.Butkevičius pabėgo nuo traumų giltinės ir pavyzdine istorija užsitarnavo Dainiaus Adomaičio įvertinimą. O R.Giedraitis iš „lagamino“ virto pagrindiniu rinktinės snaiperiu.
„Visi subrendome ir suaugome. Dabar kiekvienas turi savo požiūrį apie kiekvieną temą. Įdomu bendrauti, nes anksčiau tai ką – jaunimas, chi chi cha cha. O dabar kalbi įvairiomis temomis, įdomi kiekvieno nuomonė. Yra daug įdomių dalykų, kuriuos gali sužinoti“, – 24sek pasakojo A.Butkevičius.
J.Valančiūno teigimu, „Auksinė karta“ buvo tikrai artima. Juos vienijo pergalių skonis ir komandiškumas. Tai kompanijai niekas nebuvo baisu.
„Gerai jautėmės prieš bet kurį varžovą. Žinojome, kad priešininkas bus pajėgus, bet pasitikėjome savimi ir ėjome laimėti. Tai mus suvienijo ir davė gerą nuotaiką. Kartu patyrėme labai daug gerų prisiminimų ir emocijų. Laiko atgal nebeatsuksi, bet yra ką prisiminti“, – 24sek teigė J.Valančiūnas.
Kai lygūs visi
Dabar visa ši „Auksinė karta“ dalinsis kamuoliu pasaulio čempionate Kinijoje.
Šie vyrukai pasikeitė ne tik kaip asmenybės, bet ir krepšininkai. Nors instinktyviai jie vieni kitus kažkiek jaučia iš prisiminimų, aikštėje dar reikia laiko apsiprasti prie vienas kito.
„Reikia, reikia susižaisti, – linksi R.Giedraitis. – Vis tiek, atskirai leidžiame visus metus ir susirenkame tik vasarą. Bet, pavyzdžiui, kai antrą kartą atvažiavau į rinktinę, juos (1992 m. vyrukus) tik ir pažinojau. Tada buvo ramiau. O dabar jau visai gerai.“
„Ryšys tikrai yra, bet žaidimas labai keičiasi. Jis keičiasi prie kiekvieno trenerio, nes kiekvienas atsineša savo schemas.
Kazys Maksvytis ir Dainius Adomaitis yra skirtingo braižo treneriai. Jie žaidžia skirtingą krepšinį, todėl turi prisitaikyti. O žaidėjas prisitaikydamas susižaidžia vienas su kitu. Tai buvo prieš 8 metus... Krepšinis keičiasi“, – pripažino ir J.Valančiūnas.
Kai J.Valančiūnas jau įsitrynė tarp rinktinės senbuvių, kitiems atvykusiems dar reikia užsitarnauti savo statusą.
Tvarką nacionalinėje komandoje palaiko Argentinos pasaulio čempionai Paulius Jankūnas, Jonas Mačiulis bei Renaldas Seibutis, be abejo, ir rinktinės kapitonas Mantas Kalnietis.
Pirmieji trys vyrukai atliko tikrą žygdarbį 2005-aisiais Argentinoje. Jie finale 65:63 palaužė Graikijos ekipą. Pergalingus baudų metimus jau pasibaigus pagrindiniam laikui pataikė Renaldas Seibutis.
Beje, tame čempionate lietuviai vertėsi be savo puolimo lyderio Lino Kleizos, su kuriuo laimėjo 2003-ųjų pasaulio čempionato sidabrą puolėjui renkant net 29,1 taško per susitikimą. Ta karta irgi įrodė, kad be ryškiausių žvaigždžių vieningai gali būti geriausia pasaulyje.
Vėliau šis šaunus senbuvių būrys rinktinėje pastatė tokį puikų vertybinį ir komandinį pamatą, kad pritapti prie komandos nesunku net ir jos debiutantams.
„Atvažiuodamas kaip naujokas nežinai, kaip priims, galvoji, kad bus kažkoks barjeras, – pasakojo A.Butkevičius. – Bet visai to nesijautė.
Jie labai draugiškai bendrauja, visada įtraukia į pokalbį, su visais gali kalbėti. Mantas, Jonas, Paulius... Su Reniu mes jau iš viso, kai kartu žaidę Klaipėdoje... Jaučiuosi labai šiltai priimtas ir atskirties čia tikrai nesijaučia.
Jaučiasi tai, kad visi susirinkę dėl vieno tikslo. Kai matai, kad žmonės žiauriai stengiasi, matai atsakomybę, tai ir kiekvienas žaidėjas tą jaučia. Jaučiasi vienybė ir atsakomybė prieš visą Lietuvą. Bet pirmiausia, prieš žmones, esančius šalia.“
„Kartos skiriasi, krepšinis keičiasi. Bet bendravimas yra puikus, nes visi dvylika žaidėjų yra lygūs ir vienodai svarbūs. Tai svarbu, nes taip lengviau įsilieti naujokams, kurie debiutuoja rinktinėje, – antrino E.Ulanovas. – Man pačiam tas pats buvo prieš kelerius metus – visi labai šiltai priėmė ir aš jaučiausi svarbus. Tą patį bandome perteikti ir mes patys. Aš dar nesu senbuvis, bet vyresni žaidėjai, ir pati vyriausia žaidėjų karta labai gerai visus priima.“
Kas laimėtų: jaunimas ar „senimas“?
Mantas Kalnietis, Paulius Jankūnas ir Renaldas Seibutis praeidami pro Joną Valančiūną ėmė traukti 1992-ųjų vaikį per dantį.
„Aha, papasakok apie savo naują pravardę“, – šnabždėjo M.Kalnietis.
„Gerai, kad tuoj čia jau jūsų nebebus“, – atšovė kvatodamas J.Valančiūnas.
Dviejų skirtingų dešimtmečių vyrai puikiai sutaria, bet mėgsta pasišpaguoti. Ar tai krepšinio aikštėje, kaip kad per visokius improvizuotus tritaškių konkursus, ar žodžių mūšiuose.
M.Grigonis yra dvejais metais jaunesnis už 1992 m. kartos vyrukus. Bet jis labai gerai mato šių dviejų kartų skirtumus.
„Visi tokie skirtingi. Bet jeigu kalbėtume apie Kalnietį, tai jis toks labai senų pažiūrų, – išsišiepė žalgirietis. – Socialiniai tinklai jam visai neegzistuoja, dar tos senos dainos... Jis toks labai seno kirpimo yra (juokiasi.).
Bet kiti, pavyzdžiui, koks Renis (Renaldas Seibutis. – red.), jis jau kitaip – modernesnis.“
„Anksčiau buvo paprasčiau. Dabar truputį mažėja tos lietuviškos estrados mėgėjų. Iš jaunų turbūt tik Ulanovas, kuris tikrai gerai susigaudo visame tame reikale, – kalbėdamas apie besikeičiančias muzikos tendencijas rinktinėje, krepšinio podkaste „urBONUSas“ pasakojo Mantas Kalnietis. – Bet kitiems jau vis mažiau to reikia. Dabar tas repas, ne lietuviška estrada eina į viršų ir man sunkiau konkuruoti su savo grojaraščiu.“
M.Grigonis juokauja, kad dvi kartos „dar randa bendrą“ kalbą, o nuomonės daugiausiai skiriasi tik socialinių tinklų, pokštų ir muzikinio skonio klausimais.
„Kiek čia vyriausiam mūsų yra? 35? Nieko, nėra taip blogai. Aišku, kažkiek jaučiasi, bet 10 metų yra nedaug“, – šypsosi M.Grigonis.
„Mes greitesni! Visur – ir aikštėje, ir gyvenime!“ – traukia per dantį ir R.Giedraitis.
Būna, jaunimas linksta dažniau skubėti į greitą ataką ir kaip cunamis sugriauti varžovo gynybos sieną. Dažnai pamatysite taip į priekį skuodžiančius Arną Butkevičių, Roką Giedraitį, Edgarą Ulanovą.
Bet jeigu žaidimui diriguoja Mantas Kalnietis, 32-ejų kapitonas jau dažniau rankos mostu ramins žaidėjus ir konstruos pozicinį puolimą.
Tai tik smulkmenos bendrame Lietuvos rinktinės paveiksle. Net ir su dviejų labai skirtingų kartų čempionais, nacionalinės komandos žaidimas ir kolektyvas itin darnus.
„Realiai, šiai dienai labai nesiskiriame, nes lietuviai visada turėjo tą mentalitetą žaisti komandinį krepšinį. Mus vis dar vienija žaidimo bruožai žaisti kantriai ir komandiškai“, – 24sek tikino E.Ulanovas.
Bet jeigu šis komandiškas kolektyvas vieną dieną susirinktų į aikštelę kovai 3 prieš 3 su vienu žaidėju keitimui, tai būtų labai įdomus reginys.
Vaizduotėje jau mirga anonsas: Jonas Valančiūnas prieš Paulių Jankūną, Edgaras Ulanovas prieš Joną Mačiulį, Rokas Giedraitis prieš Renaldą Seibutį, Arnas Butkevičius prieš Mantą Kalnietį.
„Mes laimėtume, – net nepabaigus klausimo, užtikrino E.Ulanovas. – Mes laimėtume, nes pirmiausia juos paimtume ištverme. Jei laikytume gerą tempą, perlaužtume.
Nesakau, kad laimėtume į vienus vartus, bet pabaigoje išloštume.“
„Manau, kad jaunimas neturi šansų“, – gudria šypsena atkirto P.Jankūnas.
M.Kalnietis jam pritartų.
Bet paklaustas apie ateinančią pamainą, patyręs įžaidėjas žiūri į ateitį optimistišku žvilgsniu.
„Man patinka, kad tie jaunesni žaidėjai individualiai yra daug pranašesni už tą rinktinės „senimą“ – nuoširdžiai kalbėjo M.Kalnietis. – Tik norisi palinkėti, kad jie būtų ne tik stiprūs individualiai, nes tai ne visada atneš tą sėkmę.
Europoje yra aibė pavyzdžių, kur geros komandos su gerais žaidėjais nelabai ką laimi. Reikia suderinti individualias savybes su komandiniu darbu ir suprasti, kad čia atvažiuoji ne savo taškų ar kontraktų medžioti, o laimėti prizą Lietuvai.“
