Šį straipsnį žurnalo „Draugas“ priedui „Lithuanian Heritage“ (2015 gegužės-birželio numeris) parengė profesorius Alfredas Erichas Sennas.
Krepšinis Lietuvoje yra vadinamas antrąja religija. Nuo to laiko, kai 1936 metais krepšinis buvo pristatytas olimpinėse žaidynėse, trys lietuviai buvo kapitonai rinktinių, kurios užsikabino olimpinio aukso medalius – 1936 metais Pranas Lubinas su JAV rinktine, 1972 metais Modestas Paulauskas ir 1988 metais Valdemaras Chomičius su SSRS rinktinėmis.
1935 metais lietuviai 10:123 pralaimėjo Latvijos rinktinei, kuri tais pačiais metais tapo Europos čempione.
Lietuvos rinktinė dar laukia olimpinio aukso po savo šalies vėliava. Tačiau dar sovietų režimo karaliavimo metais lietuviai meilę krepšiniui praminė „aukso karštlige“, kuria sirgo Kauno „Žalgirio“ sirgaliai stebėdami Kauno klubo kovas Sovietų Sąjungos čempionate su Maskvos CSKA krepšininkais.
„Aukso karštligė“ sugrįžo 2003 metais, kai Lietuvos rinktinė trečią kartą istorijoje tapo Europos čempionato nugalėtoja. Šiandien Lietuvos krepšininkai nėra naujokai JAV koledžuose ar stipriausioje pasaulio lygoje NBA.
Krepšinis į Lietuvą atkeliavo kartu su nepriklausomybe. Garsusis pilotas Steponas Darius yra laikomas krepšinio pradininku Lietuvoje, nes 1920 metais pristatė šį žaidimą mūsų šalyje. Tuomet krepšinis buvo siejamas su Jaunųjų krikščionių asociacija (YMCA) ir protestantų jaunimo grupėmis, todėl pirmuoju gyvavimo Lietuvoje dešimtmečiu daug dėmesio nesulaukė.
1935 metais lietuviai 10:123 pralaimėjo Latvijos rinktinei, kuri tais pačiais metais tapo Europos čempione. Tuomet atrodė, kad Lietuvoje šiam žaidimui vystytis nepavyks.
Tačiau vėliau tais pačiais metais „aukso karštligės“ bakterija lietuviams buvo atvežta Amerikos lietuvių. Lietuvos vyriausybė suorganizavo pirmą pasaulio lietuvių kongresą, kurį papuošė krepšinio turnyras. Tiesa, organizatoriai susidūrė su sunkumais, nes tuomet Lietuvoje vyravo autoritarinis Antano Smetonos režimas, o prezidentas buvo renginio globėjas. JAV delegacija buvo įsileista nenoriai, nes buvo baiminasi, kad šie turi politinių motyvų, nors krepšininkai tiesiog norėjo aplankyti protėvių žemę.
Krepšininkai, atvykę iš JAV, buvo iš Čikagos regiono. Ketvirtajame dešimtmetyje sportas, kaip ir populiarioji muzika, buvo būdas jauniems lietuviams pritapti svečioje šalyje. Tuomet imigrantų šeimose vyravo nerimas, kad jaunimas tiek daug laiko praleidžia žaisdami krepšinį – užsiima visiškai nenaudinga veikla, kuri neturi nieko bendro su gimtinės tradicijomis.
Tačiau su Čikagos kilmės lietuvio verslininko Jacko Jačio pagalba jie galėjo įrodyti, kad jie prisideda prie Lietuvos tradicijų kūrimo. J.Jatis buvo sporto entuziastas, kuris dirbo Čikagos mero Richardo J.Daley komandoje. Verslininkas padėjo krepšinio komandai nuvykti į Kauną ir sudalyvauti krepšinio turnyre. Komandos lyderiai buvo Edas „Moose“ Krause ir Edwardas Walteris Kriaučiūnas.
Svečiai iš JAV buvo neabejotini turnyro lyderiai. Jie 40:9 sutriuškino jungtinę lietuvių ir latvių rinktinę ir 36:5 nugalėjo Kauno „Visų žvaigždžių“ komandą. Lietuvos sporto funkcionieriai norėjo pakviesti Amerikos lietuvius sustiprinti nacionalinę šalies rinktinę, tačiau šiai idėjai nepritarė tuometinis premjeras Juozas Tūbelis, kuris tikino, kad lietuviams reikia auginti savus krepšininkus.
Keli Čikagos lietuviai – žymiausias iš jų Connie Savickas – liko Lietuvoje, kad padėtų entuziastams plėtoti krepšinį, tačiau progresas buvo lėtas. Tiesa, jau 1936 metų sausį lietuviai latviams pralošė tik 10:31, tačiau rinktinė nedebiutavo Berlyno olimpinėse žaidynėse. Tuomet Latvija pirmajame olimpiniame krepšinio turnyre liko 18-a.
Tačiau Prano Lubino triumfas su JAV rinktine davė teigiamą impulsą. Amerikos lietuvis buvo žymi krepšinio figūra pietų Kalifornijoje. Tiesa, jo oficialios pareigos buvo operatoriaus padėjėjas kino studijoje. Jo AAU komanda (mėgėjų atletų sąjunga) gavo teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse, kai tapo JAV čempionais 1936 metais. Kai Lietuvos sporto funkcionieriai Berlyne jam pasiūlė apsilankyti Lietuvoje, jis atsakė, kad jis jau turi vizas sau, savo žmonai ir žmonos seseriai.
Jeigu per C.Savicko vizitą Lietuvos krepšinininkai gana gerai baigė mokyklą, tai su P.Lubino viešnage jie baigė aukštąją krepšinio mokyklą.
Jo darbas Lietuvoje iškart sulaukė didelės sėkmės. P.Lubino viešnagė Lietuvoje užsitęsė, kai jo svainė susilaužė koją. Lapkričio mėnesį Lietuvos rinktinė 35:27 nugalėjo Latvijos čempionato komandą. P.Lubino įtaką iliustravo vieno komentatoriaus žodžiai: „Jeigu per C.Savicko vizitą Lietuvos krepšinininkai gana gerai baigė mokyklą, tai su P.Lubino viešnage jie baigė aukštąją krepšinio mokyklą.“
„Aukso karštligės“ bacila pasklido 1937 metų gegužę, kai lietuviai tapo Europos čempionais. Lietuviai šiam čempionatui, kuris vyko Rygoje, ruošėsi labai atsakingai, tačiau viskas vyko lėtai.
Vasario mėnesį lietuviai tik su vieno amerikiečio pagalba 29:41 nusileido Latvijai. Tuomet Latvijos žurnalistas prognozavo, kad lietuviai Europos čempionate liks paskutiniai. Tada lietuviai pasikvietė du žaidėjus iš Čikagos, tačiau apie tai viešai neskelbė. Feliksas Kriaučiūnas tapo žaidžiančiuoju treneriu. Lietuviai dvi savaites treniravosi slaptai ir net atšaukė lygos rungtynes. Europos čempionate lietuviai nugalėjo Estiją, Egiptą, Lenkiją ir finale palaužė Italiją.
Kipras Petrauskas nutraukė savo pasirodymą Valstybiniame teatre, kad paskelbtų apie Lietuvos pergalę prieš Italiją.
Kai naujienos apie pergales pasiekė Lietuvą, aukso karštligė suklestėjo. Kaune susirinkę profesoriai džiūgavo išgirdę apie lietuvių pergalę prieš lenkus. Kipras Petrauskas nutraukė savo pasirodymą Valstybiniame teatre, kad paskelbtų apie Lietuvos pergalę prieš Italiją. Žiūrovai tuomet atsistojo ir visi kartu sugiedojo Lietuvos himną.
Lietuvos rinktinė buvo sutikta kaip herojai. Amerikos lietuviai dalijosi įspūdžiais su J.Jačiu: „Kai sugrįžome į Kauną, žmonės mus pasitiko kaip amerikiečiai pasitinka prezidentą. Mes važiavome atvirais automobiliais, kai minia mus sveikino ir mėtė gėles. Žodžiais negalima apsakyti, kaip žmonės džiaugėsi mūsų pergale. Pati svarbiausia – prieš lenkus.“ Premjeras J.Tūbelis gyrė komandos indėlį ginant tėvynės garbę, o prezidentas A.Smetona įteikė medalius.
Čempionais tapę lietuviai sutiko organizuoti 1939 metų pirmenybes. Karo debesys kaupėsi virš Lietuvos, bet krepšinis leido bent trumpam ištrūkti į pasaulį, kuriame lietuviai buvo stiprūs. Pasirengimas naujam testui reikalavo daug darbo ir pasiaukojimo.
Kai sugrįžome į Kauną, žmonės mus pasitiko kaip amerikiečiai pasitinka prezidentą.
1938 metais Lietuvos krepšininkai apsilankė JAV ir sugrįžo su įvairiais rezultatais, švelniai pasakius. Buvo aišku, kad norint apginti čempionų titulą, lietuviams reikia daugiau pastiprinimo iš Amerikos, tačiau tuomet lietuvių priklausomybė nuo pagalbos iš Amerikos lietuvių Europoje sulaukė kritikos.
Ypač aršiai buvo nusiteikę latviai, kurie krepšinyje tapo pagrindiniais lietuvių konkurentais. Nors Lietuvos rinktinėje žaidė keli Čikagos krepšininkai, daugiausia dėmesio sulaukė P.Lubinas, kuris sugrįžo į rinktinę kaip žaidėjas ir treneris.
Latviai ir estai norėjo uždrausti P.Lubinui atstovauti Lietuvai dėl dviejų priežasčių – jis buvo per aukštas ir nebuvo gimęs Lietuvoje. Krepšininko ūgis – 1,98 m – tuo metu buvo sunkiai suvokiamas. Estai aiškino, kad krepšininkams, aukštesniems nei 1,93 m, turėtų būti uždrausta žaisti.
Sausio mėnesį latviams pavyko pasiekti, kad P.Lubinas nežaistų trapusavio susitikime, kurį 29:18 laimėjo latviai. Tačiau Tarptautinė federacija paskelbė, kad bet kokio ūgio krepšininkai gali dalyvauti olimpinėse žaidynėse. 1972 metais pati FIBA paskelbė, kad lietuvių pateiktas „suglamžytas gimimo liudijimas“ buvo priimtas.
Krepšininko ūgis – 1,98 m – tuo metu buvo sunkiai suvokiamas.
Kai aš sutikau P.Lubiną 1984 metų Los Andželo olimpinėse žaidynėse, aš jo pasiteiravau apie abu šiuos dalykus. Dėl krepšininkų ūgio jis pasakė, kad žemi greiti žaidėjai turėtų šortuose nešiotis metalo luitus.
Paklaustas, kur jis buvo gimęs, P.Lubinas tiesiog atsakė „Jungtinėse Valstijose“, tačiau tikino, kad dėl stiprių saitų su Lietuva jam turėjo būti leista atstovauti rinktinei. Jis taip pat teigė, kad nieko nežinojo apie istoriją su gimimo liudijimu.
1938 ir 1939 metais dėl diplomatinių pralaimėjimų, kurie lėmė Lenkijos ir Vokietijos ultimatumus, lietuviams trūko pozityvaus įvaizdžio. Rengiantis Europos čempionatui Kaune organizatoriai krepšinio stadiono statybai skyrė 400 tūkst. litų ir pastatė 3600 sėdimų ir 7000 stovimų vietų areną. Tuomet šis stadionas buvo pripažintas didžiausiu krepšiniui skirtu pastatu pasaulyje.
Lietuviai apgynė čempionų titulą, laimėdami visas septynerias rungtynes. Įsimintiniausios – prieš Latviją. Žiūrovai buvo triukšmingi, o rungtynės lygios. Vienas Amerikos diplomatas tuomet sakė „atrodo, jog pragaras išsiveržė, išskyrus tada, kai lietuviai metė baudas. Kai prie baudų linijos stojo latviai, visi kėlė neįtikėtiną triukšmą.“ Latviai pataikė vos dvi baudas iš penkiolikos.
P.Lubinas man papasakojo apie tas rungtynes: „Tai buvo labai lygios rungtynės. Latvija buvo gerai pasirengusi. Jie mums užkūrė tikrą pirtį. Viskas sprendėsi paskutinę minutę. Jie turėjo kamuolį, mes jį perėmėme. Jie pirmavo 36:35. Mes matėme savo nuopolį. Aš pamiršau net lietuvių kalbą. Aš keikiau ir prakeikiau savo komandos draugus. „Dėl Dievo meilės, duokite man kamuolį!” Aš stovėjau po krepšiu. Galiausiai Artūras Andrulis, kuris gerai kalbėjo angliškai, perdavė man kamuolį. Paskutinę sekundę aš išmečiau kamuolį ir mes laimėjome 37:36. Minia šėlo. Jie atėjo į aikštę ir nešiojo mus ant rankų.“
Po kelių dienų Latvijos vyriausybė paskelbė, kad jų sportininkai dvejus metus nedalyvaus jokiuose renginiuose su lietuviais.
Latviai sureagavo piktai. Jie užgulė rungtynių laikrodį, kad patikrintų, ar tikrai nebebuvo laiko. Juos sutiko įsišėlusi minia. Keli Latvijos krepšininkai buvo pastumti. (Lietuviai tuomet matuoti laiką naudojo šachmatų laikrodį.) Po kelių dienų Latvijos vyriausybė paskelbė, kad jų sportininkai dvejus metus nedalyvaus jokiuose renginiuose su lietuviais. Tačiau sovietų invazija 1939-1940 sunaikino tokius planus.
Čempionato organizatoriai džiaugėsi, kad po nesusipratimo su latviais kitų rungtynių metu lietuviai elgėsi daug ramiau. Ypač kitose rungtynėse su lenkais, kurias lietuviai laimėjo 46:18. Keli užsienio diplomatai net nusprendė nedalyvauti rungtynėse, nes baiminosi, kad kils neramumai.
Sovietų okupacijos metais lietuviai sporto renginiuose turėjo varžytis po okupantų vėliava, tačiau „aukso karštligė“ niekur nedingo. Šis terminas buvo panaudotas 1983 metais kaip pavadinimas filmo, kuriame vaizduojamas lietuvių dalyvavimas Sovietų Sąjungos čempionatuose. Tai buvo tąsa tos bacilos, kurią 1935 metais į Lietuvą atvežė Čikagos lietuviai.
Aš vėliau paklausiau Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko, kokią reikšmę Lietuvai turėjo krepšinio pergalės. Jis atsakė, kad maža šalis turi mažai galimybių džiaugtis tarptautiniu pripažinimu ir Lietuvai šią galimybę suteikė krepšinis.
Krepšinis ir „aukso karštligė“ nusipelno tinkamo emigrantų indėlio Lietuvos kultūrai pripažinimo.
Alfredas Erichas Senas (g. 1932 m. balandžio 12 d.) – lietuvių-šveicarų kilmės JAV mokslininkas, istorikas, baltistas, Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys, vienas žymiausių Lietuvos XX a. istorijos tyrinėtojų.
Tekstą iš anglų kalbos vertė Dovilė Šeduikytė.
