26 metų 188 cm ūgio gynėjas į Kanadą išvyko būdamas 15-metis ir mūsų šalyje profesionaliai krepšinio nežaidė. E.Žabas džiugino Vokietijos, Švedijos, Čekijos ir Kanados klubų sirgalius, bet visada svajojo rungtyniauti Lietuvoje.
„KkLietkabelis.lt“ su E.Žabu kalbėjosi apie „Lietkabelio“ klubą, Kanados krepšinio lygą, gynėjo žaidimo stilių, asmenybę ir siekius.
– Kas lėmė tai, kad pasirinkote „Lietkabelio“ pasiūlymą?
– Turėjau variantų likti Kanadoje ar važiuoti į kitus klubus, bet niekada nesu žaidęs Lietuvoje. „Lietkabelis“ yra gera komanda, kurios rezultatas sekiau pastaruosius kelerius metus. Panevėžio klubas pakeitė trenerių štabą, didžiąją daugumą žaidėjų, todėl pamaniau, kad reikia ir man išbandyti jėgas Lietuvoje.
– Koks krepšinio lygis ir susidomėjimas Kanadoje?
– Jie bando ir labai nori padaryti gerą krepšinį, nes turi pinigų. Tačiau kiekvienai lygai reikia laiko, kad ji būtų žinoma kaip Lietuvos. Jeigu tik pasakai, kad esi iš Lietuvos, visi iš karto žino apie kokį krepšinį kalbama. Jeigu išlaikys klubus ir finansinį stabilumą, žmonės išgirs ir apie Kanados krepšinį.
Kalbant apie pajėgumą, ten jis panašus į NCAA krepšinį, kur žaidimas labai greitas ir pelnoma daug taškų. Kanadoje aikštės matmenys yra europietiški, tačiau žaidžiami keturi kėliniai po 12 minučių. Daromas toks Europos ir NBA krepšinio hibridas. Man labiau patinka lietuviškas krepšinis, todėl nusprendžiau išvykti. Mėgstu, kai kamuolys juda, žmonės juda ir žaidimas yra suplanuotas, o ne „bėk ir mesk“.
Kanadoje žaidėme greitai ir tas įžaidėjas nėra labai reikšmingas, nes tiesiog bėgi į puolimą ir bėgį į gynybą. Tiesiog, kas paima kamuolį, tas ir bėga, o kiti vejasi.
– Rungtyniavote Vokietijoje, Švedijoje ir Čekijoje, kur krepšinis taip pat linkęs augti.
– Buvo įdomu išbandyti jėgas šiose valstybėse, bet dabar man nebe 20 metų – laikas grįžti į Lietuvą. Labai norėjau atvykti į tėvynę.
– Kaip vertinate „Lietkabelio“ pasirodymą praėjusį sezoną?
– Žinau, kad klubas turėjo problemų dėl traumų, dažnai keitėsi žaidėjai. Sezono metu labai svarbu išlaikyti tuos pačius žaidėjus, nes pradėjus keisti krepšininkus, iš karto krenta komandinio darbo kokybė. Labai sunku, kai kažkas išvyksta, kažkas atvyksta. Nėra vieningos šeimos ir tai yra blogiausia.
„Lietkabeliui“ reikia žaisti geriau nei praėjusį sezoną ir užimti aukštesnę vietą. Tikimės, kad taip ir bus. Visi susirinkome geros nuotaikos, sunkiai dirbame. Jeigu taip dirbsime ir sezono metu, tikrai viskas bus gerai.
– Švedijoje ir Čekijoje buvote nesulaikomas puolime, o štai Kanadoje per vieną mačą atlikote 13 rezultatyvių perdavimų. Koks jūsų žaidimo stilius?
– Aš darau tai, ko reikia komandai. Jeigu reikia perduoti kamuolį – perduosiu. Jeigu reikia pelnyti taškus – pelnysiu. Kol kas dar nekalbėjau su treneriais, kokį žaidimą propaguosime, bet aš esu greito žaidimo šalininkas. Noriu pagauti varžovų komandą nepasiruošią gynyboje ir taip pelnyti taškus. Kiekvienose rungtynėse bus kitaip – viename susitikime reikės įmesti taškų daugiau, nes sunkiau seksis komandos draugams. Kitame mače galėsiu dalinti perdavimus, nes taškus lengviau rinks bendraklubiai. Man lengviau pritapti prie komandos, nes galiu daryti tai, ką reikia daryti, kad ekipa laimėtų.
– Pats labiau mėgstate žaisti įžaidėju ar atakuojančiu gynėju?
– Įžaidėju. Kanadoje žaidėme greitai, todėl įžaidėjas nėra labai reikšmingas, nes tiesiog bėgi į puolimą ir bėgi atgalį į gynybą. Tas, kuris paima kamuolį, tas ir bėga, o kiti vejasi. Atakuojančiu gynėju daug nerungtyniavau, todėl labiau mėgstu žaisti atakų organizatoriumi.
– 13 rezultatyvių perdavimų per mačą – jūsų rekordas?
– Tikrai rekordas. Buvau per mačą atlikęs ir 10, ir 11 rezultatyvių perdavimų, bet 13 dar neteko.
– Kaip klostėsi tos rekordinės jums rungtynės?
– Komanda labai gerai žaidė, pats gerai jaučiausi. Visi perdavimai keliavo ten, kur reikėjo.. Labai gerai jautėme vieni kitus. Pabaigoje laimėjome įmetę tritaškį beveik iš vidurio. Tos rungtynės buvo nuostabios visiems. Smagu, kad ir man pasisekė, ir ekipa pasiekė pergalę.
– Koks esate aikštelėje, o koks – už aikštės ribų?
– Daug kalbantis (juokiasi). Bandau su visais būti draugiškas ir paslaugus. Būna momentų, kai nesiseka, bet stengiuosi išlikti pozityvus. Reikia padėti išlaikyti pozityvumą ir komandai, nes būna blogų dienų visiems. Reikia tokių žmonių, kurie paskatintų ir sakytų, jog viskas yra gerai, tiesiog žaidžiame toliau. Visi turi pagauti ritmą ir padėti vieni kitiems, kai yra sunku. Dabar bandau visus paskatinti atiduoti visas jėgas ir dirbti maksimaliai. Visi čia esame ir turime išnaudoti tą galimybę. Jeigu atvažiavome, tai dirbkime iš visos širdies. Sezonas labai greitai prabėga, tada galima bus keliauti namo ir ilsėtis.
– Ką jums pačiam reiškia krepšinis?
– Darbas ir pramoga. Pirmiausia darbas. Kiek yra pasaulyje žmonių, kurie baigia įmantriausius mokslus, bet daro tai, ko visiškai nenori daryti. Esu tarsi palaimintas, nes dirbu darbą, kuris man patinka. Galiu keliauti, susipažinti su naujais žmonėmis. Krepšinis atidaro daug durų.
Su Žygimantu Jonušu susipažinome prieš septynerius metus Vokietijoje, o dabar vėl kartu rungtyniausime, bet jau Lietuvoje. Krepšinis sujungia visus žmones.
– Kokia jūsų kaip krepšininko svajonė?
– Šiuo metu – žaisti Lietuvoje. Kalbėjau ir anksčiau su klubais, bet vis nepavykdavo susitarti. Dabar svajonė yra žaisti Lietuvoje, bet po sezono šį klausimą galima bus užduoti iš naujo, galbūt atsakymas pasikeis. Esu patenkintas būdamas Panevėžyje.
