Lietuvių tautinio išsivadavimo laikotarpiu šalis neturėjo daug aktyvių moterų. Kaip pabrėžia istorikas Gediminas Ilgūnas, tai lėmė bent kelios priežastys: moteris buvo vengiama leisti į mokslus, nes nematyta tam prasmės. Jų nepriėmė į kunigų seminariją, o šeimoje moters vaidmuo daugiau priklausė nuo vyro, tad jai atitekdavo rūpinimasis šeimos židinio reikalais, vaikų gimdymas ir jų auginimas. Tačiau kai kalbame apie Joaną Pavalkytę-Griniuvienę, negalime jai pritaikyti XIX–XX amžių sandūros moters vietos visuomenėje įsivaizdavimo. Jai netinka ir pasakymas, jog ji tebuvo būsimo prezidento Kazio Griniaus žmona. Ji nebuvo ir moteris, susitaikiusi su to meto požiūriu į moterį apskritai. Tai buvo moteris, kuri pralenkė gyventą laikmetį, o savo energija įkvėpė stiprią lietuviškumo ugnį.
