Portalo 15min rubrika „Ar žinai?“ kviečia susipažinti su 30-čia įdomių faktų, kurie leis susidaryti vaizdą, kaip atrodė Lietuvos mokyklos tarpukariu.
1. Tik atkūrus Nepriklausomybę, 1920 m. Lietuvoje buvo 16 gimnazijų, 22 progimnazijos ir 16 vidurinių mokyklų, taip pat apie tūkstantį pradžios mokyklų.
2. 1922 m. Lietuvoje Pradžios mokyklų įstatymu buvo nustatytas privalomas keturmetis nemokamas pradinis mokslas visiems 7–11 metų vaikams. Tiesa, nesant pakankamo mokyklų tinklo, Lietuvoje šis įstatymas buvo įgyvendinamas dalimis. Bet 1929 m. pradžios mokyklų Lietuvoje jau buvo apie 2400.
3. Pagal įstatymą pradžios mokyklų mokslo metų pradžią ir pabaigą kasmet turėjo nustatyti Švietimo ministerija. Tačiau realybėje mokslo metų pradžia daug kur, ypač kaimiškose mokyklose, priklausė nuo situacijos.
Tėvai, kuriems reikėjo vaikų pagalbos ganant gyvulius ir kituose ūkio darbuose, ne itin troško skubėti išleisti vaikus į mokyklą, tad dažnai mokslai prasidėdavo tik lapkričio pradžioje. Būdavo, ir kad rugsėjį–spalį į mokyklą eidavo tik pavieniai vaikai. Tokiomis aplinkybėmis mokyklos kursas dažnai buvo einamas paskubomis arba neišeinamas.
4. Tokia situacija lėmė, kad mokslo metų pradžios data apskritai nebuvo laikoma itin svarbia švente. Populiaresnės mokyklose buvo kalendorinės šventės – Velykos, Kalėdos ar Naujieji metai. Taip pat daug mokyklų švęsdavo Motinos ir Tėvo dieną.
Tad jei persikėlęs laiku pasveikintumėte tarpukario moksleivį su Rugsėjo 1-ąja – greičiausiai liktumėte nesuprastas. Užtat kitos mokyklinės šventės tapdavo ir bendruomenės švente – skambėjo moksleivių dainos, eilėraščiai, žaidimai, per Kalėdas puošta eglutė.
5. Mokyklos steigtos ten, kur susidarydavo 30 vaikų grupė. Tuo metu buvo skaičiuojama, kad viena pradžios mokykla turi tekti ne mažesniam negu 500 gyventojų skaičiui (realiai prie tokių skaičių priartėta ~1935 m.).
6. Vienas mokytojas galėjo mokyti nuo 32 iki 60 mokinių. Daug kur Lietuvoje dėl vietos stokos mokiniai į mokyklas nebebūdavo priimami, dėl ko pasipylė gyventojų prašymai atidaryti naujas mokyklas.
7. Nurodyta, kad prie pradžios mokyklų gali būti steigiami ir pradžios kursai suaugusiems. Tai buvo aktualu daugeliui: 1923 m. apie trečdalis Lietuvos gyventojų buvo beraščiai.
8. 1928–1931 m. privalomojo mokslo prievolė įvairiuose konkrečiuose Lietuvos valsčiuose ar apskrityse imta įgyvendinti ir Švietimo ministro įsakymais. Tėvai, kurie neleisdavo vaikų į mokyklą, galėjo būti baudžiami baudomis. Be to, mokyklinio amžiaus vaikai Lietuvoje imti registruoti. Tai padidino mokyklų lankomumą.
9. Valstybė pradžios mokyklų nepalikdavo likimo valiai. Švietimo ministerijos inspektoriai nuolat lankė mokyklas ir tikrino, kiek vaikų į jas eina, kaip vyksta ugdymo procesas, ar mokiniams sekasi mokytis.
10. Priežastys, kodėl tada vaikai neidavo į mokyklas, buvo kitokios negu dabar: šalia jau minėtų ūkio darbų ar gyvulių ganymo, ateiti į mokyklą kliudydavo ir pūgos, neišbrendami keliai, rūbų ar apavo stoka, tokių ligų kaip tymai epidemijos. Ne taip jau retai pasitaikydavo, kad iš 30–40 mokinių mokykloje būdavo kokie 6–7.
11. Pradžios mokyklose buvo mokomasi šių dalykų: tikybos, lietuvių kalbos, skaičiavimo, tėvynės pažinimo, istorijos, geografijos, gamtos, dailės, rankų darbų, muzikos ir dainavimo, kūno kultūros.
12. Pagal tarpukario Lietuvos bendrojo ugdymo sistemą, baigęs pradinę mokyklą, moksleivis galėjo toliau nebesimokyti, galėjo stoti į progimnaziją ir joje mokytis dar ketverius metus arba stoti į gimnaziją ir joje mokytis dar aštuonerius metus. Tad jei moksleivis baigdavo gimnaziją, jo mokslas trukdavo dvylika metų – kaip ir dabar.
13. Egzaminai mokslo metų pabaigoje laukdavo kasmet. Jų komisijoje būdavo mokytojas, Švietimo ministerijos atstovas, kai kuriais atvejais tėvų komiteto atstovas ar klebonas. Neišlaikęs egzaminų moksleivis galėjo būti neperkeltas į kitą klasę. Nemaža dalis moksleivių mokyklos taip ir nebaigdavo.
14. Mokslas, baigus pradinę mokyklą, buvo mokamas. Gimnazijų ir progimnazijų mokiniai už mokslą mokėdavo apie 150 litų per metus.
15. Tiesa, gerai besimokantys mokiniai iš neturtingų šeimų nuo mokesčio buvo visiškai ar iš dalies atleidžiami. Mokėti už mokslą nereikėjo ir savanorių, pradžios mokyklų mokytojų vaikams.
16. Priėmus naują Pradžios mokyklų įstatymą, nuo 1936 m. buvo pereita prie šešiametės pradinės mokyklos. Gimnazijose mokslas sutrumpėjo iki 7 metų, progimnazijose – iki 3 metų.
17. Beveik visos pradinės mokyklos ir apie pusę kitų mokyklų Lietuvoje buvo valstybinės, jomis rūpinosi Švietimo ministerija.
18. Tautinių mažumų mokyklos Lietuvoje buvo privačios. Jose dėstyta mažumų gimtąja kalba. 1935 m. Lietuvoje (be Klaipėdos ir Vilniaus krašto) žydų mokyklų buvo 29, lenkų – 18, vokiečių – 13, latvių – 14, rusų – 4.
19. Humanitariniams dalykams tarpukario gimnazijose buvo skiriamas didesnis dėmesys negu tiksliesiems: jiems skirtas dėstymo valandų skaičius buvo maždaug 2,5 karto didesnis.
20. Gimnazijos mokymo planą sudarė net 16 dalykų: tikyba, lietuvių kalba ir visuotinė literatūra, pirmoji užsienio kalba, antroji užsienio kalba, lotynų kalba, istorija, visuomenės mokslas, filosofijos pradmenys, geografija, matematika, gamtos mokslai, paišyba, kūno kultūra ir karinis parengimas, darbeliai ir namų ruoša, muzika ir dainavimas.
21. Privalomą pradinį mokymą per dvidešimt nepriklausomos Lietuvos metų įgyvendinti pavyko gana sėkmingai. Pradžios mokyklas tarpukario ir nepriklausomos Lietuvos gyvavimo pabaigoje jau lankė didžioji dalis – apie 90 proc. – vaikų. Tiesa, nemaža dalis mokyklos vis dar nebaigdavo.
22. 1940 m. Lietuvoje veikė 91 gimnazija (iš jų 19 tautinių mažumų), 27 progimnazijos (iš jų 5 tautinių mažumų), daugiau negu 2700 pradinių mokyklų.
23. Taip pat egzistavo valstybinės profesinės mokyklos ir specialiosios mokyklos – miškininkų, sodininkystės ir daržininkystės, pienininkystės, policijos, karo, karo aviacijos, meno, muzikos, komercinės prekybos ir amatų.
