-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Būti lietuviu: kaip Australijos ir Šiaurės Amerikos lietuviai stengėsi išlikti savimi

Deimantinės šypsenos, žvilgančios akys, dainos ir šokiai, dainų šventės, klumpės ir šiaudinės skrybėlės, netikėčiausi tautinių drabužių spalvų deriniai bei raštai ir akcentas – taip, nesuklydote, jei pagalvojote apie pasaulyje pasklidusių lietuvių bendruomenes.
Klivlando Grandinėlės gastrolės Europoje. Šokis „Kepurinė“. 1972 m.
Klivlando Grandinėlės gastrolės Europoje. Šokis „Kepurinė“. 1972 m. / archivesofculture.com nuotr.

Pamatyti, kaip atrodė Australijos bei JAV lietuvių šokių kolektyvai bei jų veiklos dokumentai, galite žemiau esančioje galerijoje. Visos nuotraukos - Lietuvos literatūros ir meno archyvo.

Į kengūrų ir koalų žemę

Pirmasis laivas, plukdęs lietuvius, Australijos krantus pasiekė 1947 metais. Antrojo pasaulinio karo metais prieglobsčio ieškoję ir neradę Vokietijoje, per Neapolį lietuviai pasiekė kengūrų ir koalų žemę.

archivesofculture.com nuotr./Los Andželo lietuvių liaudies šokių ansamblis Spindulys, 1982 m. gastroliavęs Australijoje
archivesofculture.com nuotr./Los Andželo lietuvių liaudies šokių ansamblis Spindulys, 1982 m. gastroliavęs Australijoje

„Gyvenimo pradžia Australijoje nebuvo lengva. Žmonės pasirašydavo sutartis, pagal kurias dvejus metus turėdavo atidirbti valstybei. Vyrai ir moterys buvo atskirti. Vyrai, alinami karščio, dirbo sunkius fizinius darbus. Moterys dažniausiai dirbo ligoninėse, valgyklose. Lietuviai nevengė darbo. Taupė pinigus, kad galėtų pasistatyti savo būstą“, – dalinasi savo prisiminimais Marija Grabauskaitė-Augustinienė.

Kai nori sukurti šeimą

„Tėvas nebuvo vedęs, kai atvyko į Australiją. Baigdamas darbo sutartį nutarė, kad laikas ženytis ir sukurti šeima. Jis norėjo apsivesti su lietuvaite, tačiau jų per daug nebuvo. Tad nutarė parašyti skelbimą į tų laikų lietuvišką laikraštį.

Skelbime kvietė susidomėjusias lietuvaites atsakyti į jo kvietimą sukurti šeima. Mano Mama nebuvo dar ištekėjusi, tai draugai Podėnai paragino ją atsakyti į skelbimą. Tėvas susitiko su keleta moterų, kurios jam atrašė. Kai susitiko su mano Mama, po trijų mėnesių jie apsivedė <...>“, – taip Birutės Prašmutaitės, Melburne gimusios ir augusios lietuvės, liudijimu susipažino jos tėvai.

B.Prašmutaitė – Melburno „Dainos Sambūrio“ chorvedė, nuolatinė Australijos dainų švenčių organizatorė. Ir Birutės tėvų susipažinimo istorija ir jos pačios pasirinktas kelias – stebinantis ir kartu labai lietuviškas.

Kalbėti sava kalba

Skaitant Australijos lietuvių tarpusavio susirašinėjimus galima atrasti nemažai įdomių dalykų.

Mūsų jau seniai nebevartojami žodžiai, jų formos, sakinių struktūros, subtilios kalbos manieros, pakili retorika (net adresuojant laišką savo kaimynui) ir naujai atrastiems daiktams bei reiškiniams priskirti skoliniai – visa tai mirga Australijos lietuvių laiškuose ir susirašinėjimuose.

Kalba čia tarsi sustingusi laike – tame laike, kai ją spėjo pasiimti keliaujant iš gimtų kraštų. Ir būtent tokia kalba – su savo šarmingu vaizdingumu bei savita maniera – perduodama vaikams ir anūkams iš kartos į kartą.

Kitas įdomus dalykas – lietuvių kūrybingumas ir rūpestis spausdinant tekstus rašomąja mašinėle.

Mažai kas galėjo sau leisti prasimanyti spausdinimo mašinėlę, turinčią lietuviškus rašmenis, tad uolesnių lietuvių mašinėle išspausdinti tekstai mirguliuoja nuo ranka prirašytų varnelių, brūkšnelių bei kabliukų. Rodos, smulkmenos, tačiau visai iškalbingos.

Kur lietuvis, ten daina

Lietuvio nenumaldomas poreikis dainai mums gal jau rodosi kiek sentimentalus ar net pabodęs.

archivesofculture.com nuotr./Melburno dainos sambūris 1982 m.
archivesofculture.com nuotr./Melburno dainos sambūris 1982 m.

Kita vertus, pokario metų išeiviams daina, matyt, buvo vienas ryškiausių būdų būti savimi, palaikyti kalbos vartoseną bei puoselėti bendruomeniškumą. Kaži, ar tai labiau naivu, ar gyvybiškai būtina.

Tačiau pačių melburniečių pasakojimai apie dainas bei giesmes, lydėjusias nuo pat kelionės į Australiją pradžios, yra perduodami iš kartos į kartą lyg legendos:

„Amerikiečių transportiniame laive kun. P. Butkus atnašauja Šv. Mišias. Staiga pasigirsta tyli, pilna skausmo ir nenusakomo graudulio giesmė: „Marija, Marija, skaisčiausia lelija…” Palengva ji stiprėja ir iš daugelio krūtinių galingu fortissimo jau veržiasi: „palengvink vergiją, apsaugok nuo priešo baisaus…”

O už borto gūdžiai ir grėsmingai riaumoja okeanas tarsi bylodamas apie mažo žemės lopinėlio prie Baltijos krantų ir jo vaikų laukiantį sunkų kančios kelią. Į lietuviškas pamaldas kaskart ateidavo vis daugiau svetimtaučių. Juos, matyt, traukė taip nuoširdžiai ir skambiai giedamos giesmės.

O vakarais, kai saulė ruošėsi slėptis už horizonto, viršutiniame laivo denyje susirinkę čiurlioniečiai nuostabiomis lietuviškų dainų pynėmis siuntė Tėvynei savo graudžius atsisveikinimo žodžius. Daina mus vienijo, jautėmės esą broliai ir sesės, turį bendrą praeitį, bendrą kalbą, bendrą kultūrą. Nežinojome kokia laukia mūsų ateitis, bet širdyse raminomės, kad kolektyvinė daina neleis mums ištirpti svetimųjų tarpe.”,- rašo prisiminimuose krepšininkas Leonas Baltrūnas.

Bene kiekviena Australijos lietuvių bendruomenė suburdavo savo chorą. Pirma dainuojamas liaudies dainas greit keitė liaudies dainų išdailos kitos chorinės dainos.

Jau gan greit tautiečiai išmoko prasimanyti lietuvių kompozitorių gaidų ir kūrinių iš Amerikos lietuvių kompozitorių, su kuriais susirašinėdavo, natas parsisiųsdavo oro paštu.

Bene visų svarbiausia buvo lietuviškas – lietuvių kalba ir lietuviškos tematikos – tekstas. Nors ilgainiui pradėta nevengti ir australietiškų, anglakalbių bei kitokių linksmesnio pobūdžio dainų.

Lietuvių chorai, kaip ir pačios bendruomenės, tarpusavyje aktyviai bendravo, rengdavo koncertus skirtinguose miestuose ir gastroliuodavo užsienyje, mezgė ryšius ir su Amerikos lietuviais, rūpestingai palaikė vieni kitus, dalinosi dainų tekstais ir taip sunkiai gaunamomis natomis.

Ilgainiui pradėtos rengti vietinės dainų šventės. Norėdami dainų šventėse atlikti bendras dainas, skirtingų miestų chorai dalindavosi savo repeticijų garso įrašais, pačių vadintomis “juostelėmis su irekordavimais”, kad iš anksto sužinotų kaip skamba vieno ar kito choro atliekama daina ir galėtų vieni prie kitų prisitaikyti.

Šokiai. Šokiai. Šokiai

Pasak N. Jasėnaitės-Pupienės, „...lietuvių tautinių šokių pradžia Jungtinėse Amerikos valstijose buvo 1925-1926 metais, kai Šv. Kazimiero seserys (vienuolės) pastatė operetę „Birutės dvasia“, į kurią buvo įtraukti ir šokiai. Pirmoji šokių mokytoja buvo seselė Ana Marija.

archivesofculture.com nuotr./Klivlando Grandinėlės šokėjos. 1976 m.
archivesofculture.com nuotr./Klivlando Grandinėlės šokėjos. 1976 m.

„Cepelinas“, „Čeverykai“, „Suktinis“, „Kalvelis“, „Klumpakojis“, „Dzūkų polka“, „Gaidys“, „Kubilas“, „Gintariniai riešutai“ – tai tik maža dalis išeivijos lietuvių atliekamų šokių.

Šis pavadinimų margumynas kai kuriems gali sukelti šypseną ir juoką, kitiems, labiau besidomintiems aukštąja (ne tradicine) kultūra gali sukelti ironiją ar net papiktinti, o bent kiek pažįstančius autentiškąją, t.y. senąją kaimo žmonių tradiciją greičiausiai nuliūdins. „Liaudies“ šokiai – toks pat ryškus būdas palaikyti lietuviškumą svetur, kaip ir dainos.

Įdomu, kad tiek Australijos, tiek Amerikos lietuvių šokių kolektyvuose šie „liaudies“ ar „tautiniai“ šokiai, jų atlikimas, stilistika bei maniera labiau primena ne autentišką, tradicinį, kaimo žmonių kadaise šoktą šokį, bet XX amžiaus viduryje Lietuvoje profesionalių choreografų pradėtas kurti sceninio liaudies šokio masines kompozicijas.

Baletui prilygstantys, žadą atimantys sukiniai bei šuoliai, specialiai šokiams patrumpinti „tradiciniai“ tautiniai sijonai, tik iš viršaus įžiūrimi nuostabūs „liaudies“ ornamentai, susidarantys masei šokėjų persiorientuojant erdvėje, žadą atimanti vaidyba, na, ir itin reikšmingi, mitinius tėvynės gyvavimo laikus bei tėvynainių papročius menantys siužetai – būtent taip atrodo šie „tradiciniai“ liaudies šokiai.

Išmokti būti savimi

Svetur išvykusieji visomis išgalėmis stengėsi išlikti savimi. Jų vaikams, t. y. jau gimusiems svetur – būti lietuviais buvo tarsi kasdienė pamoka.

Tačiau lietuviškumo puoselėjimas nebuvo tik tuščias noras išsiskirti tarp kitų. Atradus naujas žemes, tėvynė išeivių mintyje buvo kaip nuolatinis rūpestis.

Juk kartais net ir mažas, bet teisingai pasirinktas pašto ženkliukas ant voko gali tapti svarbia žinia pasauliui.

______________________________________________________________________

Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.

Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną ir istoriją galima sužinoti apsilankius Lietuvos literatūros ir meno archyve (O.Milašiaus g. 19, Vilnius).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Užsisakykite 15min naujienlaiškius