Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 12d. 21:03

Didis Vytauto Didžiojo pralaimėjimas: ko lietuviai nežino apie Vorsklos mūšį

Vytauto Didžiojo paminklas Ar žinai?
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Paminklas Vytautui Didžiajam

Galvodami apie LDK istoriją pirmiausiai prisimename šlovingas pergales, tokias kaip Žalgirio mūšis. Tokioms pergalėms iškyla paminklai, vyksta jų iškilmingi minėjimai. Tačiau istorijai ne ką mažiau svarbūs ir pralaimėjimai. O būtent lygiai prieš 620 metų, 1399 m. rugpjūčio 12 d. LDK ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas patyrė vieną didžiausių savo pralaimėjimų. LDK kariuomenę Vorsklos mūšyje sumušė totoriai, o Vytautui teko sprukti iš mūšio lauko.

Kodėl kilo Vorsklos mūšis? Ar teisinga jį vadinti didžiausiu Vytauto pralaimėjimu? Kokių pasekmių jis turėjo ir ar išties šiame mūšyje išmoktas pamokas Vytautas panaudojo Žalgirio mūšyje? Apie visa tai 15min kalbėjosi su Vilniaus universiteto doktorantu, Viduramžių karybos tyrinėtoju Ričardu Dediala.

Dėl ko Vytautas kovėsi Vorskloje?

Pasak R.Dedialos, Vorsklos mūšio ištakos slypi Aukso ordos chano Tochtamyšo veikloje. Dar 1395 m. sumuštas Samarkando valdovo Timūro Kutluko, geriau žinomo kaip Tamerlanas, Tochtamyšas tapo Vytauto draugu.

„Žvelgiant paprastai, galima pasakyti, kad Tochtamyšas, atsidūręs nepavydėtinoje padėtyje, ieškojo sąjungininkų savo politiniams reikalams spręsti“, – sako R.Dediala.

Tokiu sąjungininku tapo būtent Vytautas, kuriam tai buvo gera proga įsitvirtinti pietinėse buvusios Kijevo Rusios žemėse ir gauti iš jų duoklę. Sumuštas Tochtamyšas pabėgo į LDK.

1397 m. Vytautas vadovavo žygiui į pietines stepes ir privertė vietinius gyventojus pripažinti Tochtamyšą valdovu. Tačiau pastarasis vėl buvo išvytas.

Tada 1398 m. vėl LDK atsidūręs Tochtamyšas Vytautui perleido Aukso ordos teises į didžiulę teritoriją pietuose – Kijevo, Lucko, Podolės ir kitas žemes. Bet Aukso orda jau buvo skilusi į kelis chanatus ir jų vadai pripažinti Vytauto valdžios toli gražu neskubėjo.

„Totorių chanas Timūras Kutlukas pasiuntęs savo atstovus pas Vytautą reikalavo pabėgėlio atidavimo, tačiau Vytautas atsisakė tai padaryti. Tai išprovokavo konfliktą“, – pasakojo R.Dediala.

Wikimedia Commons nuotr./Vorsklos upė dabar
Wikimedia Commons nuotr./Vorsklos upė dabar

1398 m. vasarą Vytautas ėmėsi ryžtingų veiksmų. Jis per Podolę nužygiavo iki Juodosios jūros ir prie Dniepro upės žiočių per keturias savaites pastatė Šv. Jono (Tavanės) tvirtovę iš lauko akmenų, molio ir rąstų.

Tai buvo Vytauto valdžios simbolis, kuris kėlė grėsmę totorių įtakai šiuose kraštuose. Pasak istoriko, siekant išlaikyti įtaką šiuose tolimuose kraštuose Vytautui teko stoti į mūšį.

Kaip vyko pats mūšis?

R.Dedialos teigimu, rekonstruoti Vorsklos mūšio tikslią eigą sudėtinga, nes rašytiniai šaltiniai abstraktūs.

Wikimedia Commons pav./Vorsklos mūšio miniatūra iš XVI a.
Wikimedia Commons pav./Vorsklos mūšio miniatūra iš XVI a.

„Šaltinių yra daug, tačiau jie daugiau konstatuojamojo pobūdžio. Beveik visi problematiški, nes nėra nei vieno šaltinio, kuris pateiktų platesnį mūšio aprašymą“, – konstatavo istorikas.

Vis dėlto, pasak R.Dedialos, tiksliai žinoma, kad iš Vilniaus į Kijevą Vytauto kariuomenė išžygiavo Sekminių metu, gegužės 18 d. Birželį dar buvo telkiami kariai.

Rugpjūčio pradžioje Vytauto pajėgos persikėlė per Dnieprą, kairiuoju intaku patraukė į stepes, kur rugpjūčio 5 d. apsistojo prie kairiojo Dniepro intako Vorsklos dabartinėje Ukrainoje, Poltavos srityje.

„Iš bene plačiausiai mūšio kontekstą aprašančio Jono Posilgės žinome, kad Vytautas įtvirtinimuose laukė penkias dienas su geležinėmis grandinėmis kaustytais vežimais, bombardom, patrankėlėm, o totoriai nejudėjo.

Vytautas įtvirtinimuose laukė penkias dienas su geležinėmis grandinėmis kaustytais vežimais, bombardom, patrankėlėm, o totoriai nejudėjo.

Įvyko nesėkmingas pokalbis tarp Vytauto ir Timūro. Toliau Posilgė mini, kad kova prasidėjo vakare, dvi valandos iki saulėlydžio. Pirmi į mūšį stojo Krymo emyro Edygos kariai. Vytauto pajėgos juos apšaudė arbaletų strėlių salvėm, kurias Nikono metraštis įvardijo kaip lietų, o patrankos nebuvo efektyvios. Tuomet į mūšį įsijungė Timūras Kutlukas ir įveikė Vytauto pajėgas”, – mūšio eigą atpasakoja istorikas.

Jo teigimu, visa Vytauto gurguolė, vežimai su karine technika buvo perimti. Vytautas, Žygimantas Kęstutaitis bei kiti pabėgo iš mūšio lauko. Po mūšio Edygos vedami totoriai nusiaubė Kijevo sritį ir žemes iki Lucko.

O kiek mūšyje kovėsi karių? Ir čia istorikas tikslių skaičių pasakyti negali: R.Dedialos teigimu, kalbant apie Viduramžių mūšius, jų dalyvių skaičių įvardinti visada sunku, ir Vorsklos mūšis nėra išimtis.

R.Dediala atkreipia dėmesį, kad Vytauto kariuomenė buvo itin marga – be lietuvių, kovojo žemaičiai, LDK rusėnai, keli tūkstančiai Tochtamyšo totorių, keli šimtai lenkų, apie šimtą kryžiuočių riterių, moldavai. Totorių pusėje kovėsi Aukso ordos chano Timūro Kutluko bei Krymo emyro Edygos kariai.

Žuvusių karių skaičius, sakė R.Dediala, irgi nežinomas, maždaug žinomas tik santykis.

„Detmaro iš Liubeko Kronika mini, kad totorių žuvo 300 000, o Vytautas praradęs 100 000 karių. Skaičiai, žinoma, perdėti, bet santykis buvo panašus: totorių žuvo tris kartus daugiau nei Vytauto karių“, – sakėoR.Dediala.

Tiksliai žinoma, tik kad mūšyje žuvo daugiau kaip 20 lietuvių ir rusų kunigaikščių, apie dešimt Ordino riterių. Pats Timūras Kutlukas mūšio metu buvo sunkiai sužeistas ir greitai mirė.

Ar Vytautas mokėsi iš klaidų?

Plačiai paplitusioje legendoje, kad Vorsklos mūšyje iš totorių išmoktas pamokas, o konkrečiai – apsimestinį atsitraukimo manevrą Vytautas sėkmingai po dešimtmečio panaudojo Žalgirio mūšyje, pasak R.Dedialos, nėra nė kiek tiesos.

„Tai tėra tautinės istoriografijos mėgstama klišė ir gajus mitas tarp tų, kurie silpniau suvokia viduramžių karybą“, – teigia R.Dediala.

Jo teigimu, šį mitą 1909 m. paskleidė Lazdynų Pelėdos vyras, baltarusių istorikas ir publicistas Vaclovas Lastauskis, niekaip neargumentuodamas ir nepagrįsdamas šio teiginio. Bet lietuviams jis buvo parankus, todėl imtas dažnai kartoti.

„Lietuviams svarbu buvo paneigti lenkišką naratyvą, kalbantį apie jų pabėgimą iš mūšio lauko. Tad reikėjo pagrįsti įvykius sava interpretacija apie apsimestinį bėgimą, parodant, kad su tokia mūšio taktika buvo susidurta ir ji nebuvo nauja. Tam tiko Vorskla“, – pažymi R.Dediala.

Istoriko teigimu, apsimestinis pabėgimas iš mūšio lauko nėra nei totoriškas, nei lietuviškas manevras. Jį mūšio lauke daug anksčiau negu Vorsklos mūšis taikė daugelis kariuomenių, taip pat ir lietuviai. Jo aprašymų galima rasti jau X a. bizantiečių karybos veikaluose.

„Lietuviams šitoks kariavimo būdas nebuvo svetimas. Henriko Latvio kronikoje aprašytos 1208 m. kautynės, vokiečiams su žiemgaliais įsiveržus į Lietuvą. Ten iš aprašymo aišku, kad lietuvių lengvieji raiteliai manevravo mūšio lauke tai atsitraukdami, tai puldami, svaidė ietis į priešininkus. Galbūt taip pat ši taktika buvo pritaikyta 1279 m. Aizkrauklės mūšyje“, – sako R.Dediala.

Pasak mokslininko, XIII a. lietuvių kariuomenės pagrindą sudarė raiteliai. Jie kavalerijos veikimui nepalankioje vietovėje galėjo kovoti nulipę nuo žirgų, o kai reikėjo, gebėjo manevruoti raiti, kai priešininkų sunkiajai kavalerijai lengvai to daryti nepavykdavo.

„Lietuvių sugebėjimas pritaikyti Žalgirio mūšyje apsimestinį bėgimą buvo susijęs su 200 metų vykusia karybos raida, o ne stebuklingu Vytauto gebėjimu perimti taktinį manevrą iš vieno pralaimėto mūšio“, – akcentuoja istorikas.

Lietuvių sugebėjimas pritaikyti Žalgirio mūšyje apsimestinį bėgimą buvo susijęs su 200 metų vykusia karybos raida.

Kokios buvo mūšio pasekmės?

Pasak R.Dedialos, mūšis Vytautui turėjo daug politinių pasekmių. Pralaimėjimas sudavė stiprų smūgį Vytauto tarptautiniam autoritetui. Tą ypač stipriai pajuto su totoriais dažniausiai susiduriančios pietrytinės LDK žemės.

Prasidėjo maištai prieš Vytauto vietininkus LDK rusėniškose žemėse. Pavyzdžiui, Vorsklos mūšyje žuvus Smolensko, kuris nuo 1395 m. priklausė LDK, vietininkui, jį pakeitė vietinis kunigaikštis ir Smolenskas „atsimetė“ nuo LDK. Čia Vytauto vietininko valdžia buvo atkurta tik 1404 m.

Kita vertus, pabrėžia R.Dediala, mūšis turėjo ir teigiamų pasekmių Vytautui – sumažino galimų konkurentų iš dinastijos skaičių.

„Tik po gerų dešimties metų Vytautas vėl ėmėsi aktyvios politikos pietinėse žemėse. Po Vorsklos mūšio Vytautas užsiėmė kitais reikalais, orientuotais Lenkijos bei Vokiečių ordino kryptimi, kuriam laikui pamiršo planus įtvirtinti savo galią Aukso ordos teritorijoje“, – sako R.Dediala.

Anot R.Dedialos, nors istoriografijoje mūšį priimta vadinti „Vorsklos nelaime“ ar „Vorsklos katastrofa“, vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar galima Vorsklos mūšį vadinti „Didžiausiu Vytauto pralaimėjimu“, sunku.

Jis atkreipia dėmesį, Vytautas per gyvenimą apskritai dalyvavo tik trijuose dideliuose mūšiuose – 1370 m. Rūdavos, 1399 m. Vorsklos ir 1410 m. Žalgirio – ir du iš jų pralaimėjo.

„Vytautas puikiai žinojo, ką reiškia pralaimėti mūšio lauke. Bet be fizinės kovos Vytautas puikiai suvokė diplomatiją, kuria itin sėkmingai naudojosi.

Be fizinės kovos Vytautas puikiai suvokė diplomatiją, kuria itin sėkmingai naudojosi.

Todėl jo kariniai ir diplomatiniai pasiekimai nustelbia pralaimėjimus“, – sako R.Dediala.

Pasak R.Dedialos, sunku svarstyti, kas būtų, jei Vytautas būtų laimėjęs mūšį, bet šiandien žinome, kad pralaimėjimas komplikavo situaciją, galiausiai sutrukdė siekti hegemonijos Rytų Europoje ir sustiprino Maskvos pozicijas.

Pirmosios patrankos mūšio lauke

Paklaustas, kokių įdomesnių smulkmenų ar detalių, susijusių su Vorsklos mūšiu, gali papasakoti, R.Dediala prisimena du aspektus. Vienas – mūšyje panaudotos karybos inovacijos.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vytauto Didžiojo ir jo žmonos atvaizdas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vytauto Didžiojo ir jo žmonos atvaizdas

„Vorsklos mūšyje buvo kovota su artilerijos ginklais, arbaletais. Tai pirmas paminėjimas, kuomet mūšio lauke, o ne kur nors šturmuojant pilį, būtų panaudotos bombardos bei lengvosios patrankos. Tai, beje, ir pirmas kartas, kai paminėti paraku užtaisomi šaulių ginklai“, – pasakoja istorikas.

Anot istoriko, nors metraštis, kuriame kalbama apie šių ginklų naudojimą, vėlyvas, tikėtina, kad jis nemeluoja, nes Vokiečių ordinas, tuometiniai Vytauto sąjungininkai, tuo metu plačiai naudojo paminėtus ginklus ir galėjo su savimi jų atsigabenti.

R.Dedialos teigimu, archeologiniai šaltiniai rodo, kad arbaletas tarp LDK šaulių apskritai buvo itin populiarus ginklas, XIV-XV a. dominavęs LDK ginkluotėje. Arbaletai gaminami buvo Vilniaus arbaletų dirbtuvėje.

„Metraštyje sakoma, kad iš Vytauto pusės paleistos strėlės atrodė lyg lietus, tačiau galiausiai pastebima, kad parakiniai ginklai nebuvo efektyvūs atvirame mūšio lauke“ , – sako R.Dediala.

Antras, pasak istoriko, įdomus dalykas – tai, kad XVII a. istorikas Albertas Kojelavičius-Vijūkas tvirtina, kad, Vytautas siekdamas pažymėti stebuklingą išsigelbėjimą, Kaune fundavo bažnyčią pranciškonams. Deja, tai galintys patvirtinti dokumentai neišliko.

„Vienuolynų fundacija, koplyčių ar bažnyčių statymas mūšio vietoje buvo bendraeuropinė bažnytinės memoria kultūros dalis. Puikus pavyzdys buvo Žalgirio pergalė, kuriai paminėti Jogaila Liubline įsteigė brigitiečių vienuolyną. Nelikus fundacijos dokumentų itin sunku pasakyti, ar šis Kojelavičiaus tvirtinimas turi pagrindo“, – sakė R.Dediala.

Apskritai, pasak istoriko, Lietuvos visuomenė apie Vorsklos mūšį diskutuoja labai mažai.

„Tai yra pralaimėtas mūšis, o pralaimėti mūšiai paprastai nėra visuomenės susidomėjimo akiratyje. Juk visuomenės istorinėje atmintyje vietos lieka dažniausiai tik epochiniams mūšiams, lėmusiems tolesnę istorijos eigą, kaip kad Saulės, Durbės, Žalgirio, iš dalies Oršos mūšiai. Pvz., ką žinote apie 1311 m. Voplaukio mūšį? Dauguma turbūt nėra jo girdėję, nes tai buvo skaudus didžiojo kunigaikščio Vytenio pralaimėjimas Vokiečių ordinui“, – kalba istorikas.

Jo teigimu, nors mūšio aplinkybės dėl minėtų karybos aspektų ta labai įdomios, mūšis labai kenčia dėl šaltinių stokos. Panaši situacija ir su 1370 m. Rudavos mūšiu.

„Mūšio šaltiniai itin fragmentiški, mažai informatyvūs mūšio eigos klausimu. Praktiškai neįmanoma rekonstruoti mūšio, galima tik konstatuoti patį faktą bei išsamiai aprašyti politines aplinkybes iki mūšio. Kitaip tariant, turime puikų įvadą, bet prastą dėstymą ir miglotas išvadas“, – konstatuoja istorikas.

Komentarai: 11

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis
Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"