Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 22d. 21:01

Ispanų jėzuitai XVI a. lankėsi LDK, kai kurie netgi išmoko lietuvių kalbą. Ką jie čia veikė?

Deia (Maljorka) Ar žinai?
123rf.com nuotr. / Ispanija

XVI a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) ir Ispanija buvo ir geografiškai, ir kultūriškai tolimos šalys. Tačiau ne vienas jėzuitų ordino narys būtent iš tolimosios Ispanijos XVI a. buvo atvykęs į Lietuvą. Ir ne tik atvykęs, bet ir išmokęs lietuvių kalbą bei daug prisidėjęs prie Vilniaus universiteto kūrimo pirmaisiais universiteto veiklos dešimtmečiais. Ką Vilniuje veikė ispanų jėzuitai?

Vyko, ieškodami išganymo

Ispanų kalba LDK skambėjo nuo XVI a., kai dėstyti į Vilniaus universitetą atvyko iš Ispanijos kilę jėzuitų teologai.

Vilniaus universitetas – viena seniausių Vidurio ir Rytų Europos mokslo įstaigų. Ilgą laiką būdamas vienintele aukštojo mokslo įstaiga Lietuvoje, universitetas darė didelę įtaką Lietuvos ir kaimyninių kraštų kultūriniam gyvenimui, išugdė ne vieną mokslininkų, poetų, kultūros veikėjų kartą.

Vilniaus universiteto šaknys siekia XVI a. pradžią, kuomet Europoje kilus reformacijos sąjūdžiui Romos katalikų bažnyčia įkūrė jėzuitų ordiną, turėjusį kovoti su šiuo judėjimu.

Ordinas rūpinosi katalikiškos tradicijos ir misijų sklaida visame anuometiniame pasaulyje, kūrė kolegijas ir universitetus. Pirmieji ispanų jėzuitai LDK aplankė XVI a. ir prisidėjo prie ankstyvojo Vilniaus universiteto kūrimosi.

Anuomet šios dvi šalys viena kitai buvo labai tolimos ir tam tikra prasme suvoktos, kaip krikščioniškojo pasaulio pakraščiai. Šiandien mums galbūt sunkoka suprasti, kodėl žmonės iš tokios tolimos ir saulėtos šalies kaip Ispanija, vyko į LDK – labai tolimą, kur kas atšiauresnio klimato bei kitos kultūros valstybę.

Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras
Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras

Tačiau reikia suprasti to laikmečio filosofiją, istorinį kontekstą bei katalikų bažnyčios politiką. Anuomet ispanų misionieriai vykdavo į tolimas ir atšiaurias šalis (Indija, Kinija, Japonija, Peru, Meksika) skleisti ir stiprinti katalikybę, o Europoje – kovoti su eretikais bei reformacija.

Savo misijas jie prilygino kankinystei, už kurią tikėjosi pelnyti išganymą Dievo karalystėje.

Pirmasis jėzuitas – Ignaco Lojolos bendražygis

Reformacijos sąjūdis neaplenkė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Didelė dalis valstybės šviesuomenės, užsienyje mokslus baigę lietuviai buvo evangelikai-reformatai arba jiems prijaučiantys.

Jie steigė mokyklas, skleidė Atgimimo ir humanizmo idėjas, naujausius mokslo pasiekimus. Suprantama, katalikų bažnyčiai tai nepatiko, todėl į Vilnių pradėjo vykti pirmieji jėzuitai.

Nemažai ordino vienuolių buvo kilę iš Ispanijos, o pirmasis jėzuitas, Ignaco Lojolos bendražygis Alfonsas Salmeronas (Alonso Salmerón) iš Toledo sostinę Vilnių aplankė 1555 metais.

Ispanas jėzuitas Alfonso Salmeronas gyvenimą XVI a. Vilniuje prilygino kankinystei
Ispanas jėzuitas Alfonso Salmeronas gyvenimą XVI a. Vilniuje prilygino kankinystei

Čia jis rūpinosi jėzuitų ordino įkurdinimu, tačiau visgi neištvėrė nė dviejų mėnesių – nusivylė Lenkijoje bei LDK vykusiais reformacijos procesais, reformacija besidomėjusiu karaliumi Žygimantu Augustu ir įtakingais didikais Radvilomis. Reikia paminėti ir tai, kad karalius jo nepriėmė susitikimui savo dvare.

Jėzuitų vaidmuo steigiant Vilniaus universitetą

Visgi atsiradus dosniam rėmėjui – Vilniaus vyskupui Valerijonui Protasevičiui – padėtis pasikeitė pakankamai greitai. Jo kvietimas buvo pagrindas jėzuitų atvykimui, o vėliau ir Vilniaus universiteto įkūrimui. Pirmieji jėzuitai į Vilnių atvyko 1569-1570 metais ir dabartinio universiteto vietoje įsteigė Jėzuitų kolegiją.

1579 m. kolegija tapo universitetu, o naujai įkurto Vilniaus universiteto statusas buvo įtvirtintas Lietuvos-Lenkijos karalius Stepono Batoro privilegija bei popiežiaus Grigaliaus XIII bule. Taip prasidėjo vieno seniausių regione Vilniaus universiteto istorija.

Nereikia pamiršti, kad tai buvo aktyvių religinių karų Europoje laikotarpis. Ne paslaptis ir tai, kad čia atvykę jėzuitai nevengdavo Vilniaus gatvėse susikauti su evangelikais, pulti kitatikius, o Vilniaus universitetas pirmajame jo gyvavimo šimtmetyje buvo pakankamai stipri teologinio švietimo institucija ir tik vėliau tapo pasaulietine.

Tai buvo tipiškas jėzuitų universitetas (tokių Europoje XVI–XVIII a. buvo įkurta net 23). Beveik visi jie, nuo Gandijos Ispanijoje (įkurtas 1547 m.) iki Graco Austrijoje (įkurtas 1585 m.), pradžioje buvo kuriami tik su Teologijos ir Filosofijos fakultetais, o kiti fakultetai įsteigti vėliau.

Jėzuitų mokymo programa rėmėsi antikos klasika, pritaikyta religiniam mokymui. Mokslo lygiu Vilniaus universitetas prilygo ir nenusileido daugeliui Europos universitetų, jame dėstyta lotynų kalba, o profesoriai atvykdavo iš įvairių Europos valstybių – šalia lietuvių čia dirbo ne tik lenkai ir rusėnai, bet ir čekai, anglai, škotai, italai, ispanai, airiai, vokiečiai ir kitų tautybių atstovai.

Ispanas, prisidėjęs prie Lietuvos Statuto

Tuo metu Vilniuje jau dirbo garsus ispanų kilmės kunigas, poetas, švietėjas ir teisinių veikalų autorius Petras Ruizijus (Pedro Ruiz de Moros, ~1505-1571 m.) kilęs iš Aragono karalystėje buvusio Alkanizo (Alcañiz).

Ši vieta anuomet buvo svarbi kelių sankirta, ten lankėsi ir popiežiai ir imperatoriai. Gimtajame mieste išmokęs lotynų ir graikų kalbas, P. Ruizijus 1528 m. įstojo į Leridos (Lleida) universitetą, kuriame baigė teisę, o 1540 m. Bolonijos universitete įgijo tam laikmečiui būdingą dvigubą romėnų ir kanonų teisės doktoratą.

Dėl nuolatinių Prancūzijos ir Ispanijos karų P.Ruizijus nebenorėjo grįžti į gimtinę – 1542 m. su karalienės Bonos Sforcos įsikišimu jis būdamas Bolonijoje buvo paskirtas dirbti į Krokuvos universitetą kur praleido beveik dešimt metų.

1549 m. jis tapo karaliaus Žygimanto Augusto teisės patarėju bei su valdovo dvaru persikėlė į Vilnių. Nuo 1551 iki 1571 m. jis vadovavo prie Šv. Jono bažnyčios įsikūrusiai mokyklai, bajorams dėstė teisę ir klasikines kalbas, buvo vienas iš II–ojo Lietuvos Statuto (1566 m.) rengėjų.

II LDK Statutas
II LDK Statutas

Nors ir palaikė jėzuitų atvykimą į LDK, tačiau taip pat kurį laiką su jais ir konfliktavo, šiems panorus Šv. Jono bažnyčią priskirti būsimai jėzuitų kolegijai-universitetui. Ruizijui mirus, 1571 m. jo knygas ir rankraščius perėmė jėzuitai, vėliau – Vilniaus universiteto biblioteka.

Kiti pėdsaką universitete palikę ispanai

Ryškių pėdsakų Vilniaus universiteto istorijoje paliko iš Ispanijos atvykę jėzuitų teologai – šie žmonės tiesiogiai prisidėjo prie universiteto augimo. Ispaniją jie palikdavo po studijų.

Būdami pakankamai jauno amžiaus ir dar per daug nežinomi, jie vykdavo tobulintis į Europos universitetus.

Vėliau beveik visų jų reikšmingiausia gyvenimo dalis prabėgo mūsų kraštuose, Lenkijoje ir Lietuvoje. Kai kurie netgi pakankamai gerai išmoko lietuviškai.

Labiausiai žinomi ir vieni pirmųjų VU rektoriais tapo ispanai Garsija Alabianas (Garcia Alabiano, 1584–1592), Mykolas Ortizas (Michael Ortiz, 1605–1609) ir Benediktas de Socho (Benito de Sojo, 1643–1646 m.).

Taip pat universitete dėstė ispanai Jokūbas Ortizas (Diego Ortiz), Antanas Arijas (Antonio Arias) ir Petras Vijana (Pedro Villana).

Šiek tiek trumpai apie kiekvieną jų:

Garsija Alabianas (Garcia Alabiano, 1549-1624) gimė Taragonoje, studijavo teologiją Alkaloje, Saragosoje, Valensijoje, Barselonoje bei Romoje.

Atvykęs į Lietuvą, nuo 1578 m. vadovavo Vilniaus kolegijos scholastinės teologijos katedrai, 1583 m. tapo teologijos daktaru ir universiteto rektoriaus patarėju.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Vilniaus universitetas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Vilniaus universitetas

1584-1592 metais užėmė rektoriaus pareigas, rūpinosi universiteto plėtra, studijų kokybe. G.Alabianas gerai sutarė su Abiejų Tautų Respublikos karaliais Steponu Batoru bei Zigmantu III Vaza, taip pat ir kardinolu Jurgiu Radvila.

Kartu su dar vienu Vilniuje dirbusiu ispanų jėzuitu A.Arijumi išleido teologijos tezių rinkinius. Tačiau 1592 m. paliko Vilnių, o 1600 m. sugrįžo į Ispaniją ir iki mirties (1624 m.) rektoriavo Saragosos jėzuitų kolegijoje.

Antanas Arijas (Antonio Arias, 1546-1591) kilo iš Becharo netoli Salamankos. Šis vienuolis netgi buvo išmokęs lietuviškai, kad savo žinias geriau perteiktų kitiems, lotyniškai nekalbantiems.

Ne ką mažiau įdomi asmenybė universiteto istorijoje buvo ir Vilniuje 1581-1587 m. gyvenęs portugalas Manuelis da Veiga (Portugalija anuomet dar buvo Ispanijos dalis).

Jis taip pat išmoko lietuviškai, ir netgi taip gerai, kad gebėjo sakyti pamokslus, o iš savo devynių per gyvenimą parašytų veikalų keturis išspausdino Vilniuje.

Tačiau dėl konfliktų su tuometiniu rektoriumi G.Alabiano jis visgi buvo pašalintas iš universiteto.

Pedro Vijana (Pedro Villana, 1549-1609) gimė Logronjo mieste, La Riochos regione. Nėra žinių apie jo mokslus Ispanijoje, tačiau žinoma, kad į jėzuitų ordiną jis įstojo 1569 m. Toledo mieste – senojoje Ispanijos sostinėje.

1573 m. jis buvo paskirtas misijai į Lenkiją, o po metų atvyko į LDK. Vilniaus universitete iki 1578 metų dėstė teologiją bei filosofiją, o gavęs Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio paramą išleido net 12 knygų to meto mokslo temomis.

Tačiau dėl prasidėjusių tarpusavio nesutarimų su su M.K. Radvila Našlaitėliu Vijana turėjo palikti LDK ir išvykti į Italiją, Parmą, kur 1609 m. mirė.

Broliai Ortizai abu buvo kilę iš Kordobos provincijos ir turėjo tą pačią pavardę, tačiau gimė skirtinguose miesteliuose, todėl broliais tapo tik pasirinkę vienuolio kelią.

123rf.com nuotr./Kordobos senamiestis
123rf.com nuotr./Kordobos senamiestis

Jokūbas Ortizas (Diego Ortiz, 1564-1625) gimė Kabros miestelyje, pasirinko teologijos studijas Kordoboje, vėliau iki 1588 metų dirbo jėzuitų misijoje Gyulafehervaro mieste (dab. Alba Julija) Transilvanijoje.

Kuomet ten sustiprėjo kalvinistų judėjimas, jėzuitai buvo išvaryti – dauguma jų išvyko į Lenkiją.

J.Ortizas taip pat išvyko į Lenkiją, tačiau ten neužsibuvo ir greitai persikėlė į Lietuvą, kur nuo 1594 metų tęsė P.Vijanos darbus.

1594-1598 m. universitete dėstė teologiją, filosofiją bei logiką, o 1601 m. dar kartą sugrįžo į Vilnių, 1625 m. mirė ir buvo palaidotas Nesvyžiuje.

Mykolas Ortizas (Miguel Ortiz, 1560-1638) gimė Viktorijos mieste (Kordobos provincija). Po teologijos studijų įstojo pas jėzuitus ir buvo išsiųstas į Transilvaniją kurti Kološvaro (Cluj-Napoca) kolegijos.

Tačiau iš ten išvarius jėzuitus jį, kaip ir J.Ortizą ištiko toks pats likimas – turėjo vykti į Lenkiją, o vėliau į Lietuvą.

M.Ortizas nuo 1595 metų Vilniaus universitete pradėjo dėstyti teologiją ir filosofiją, o 1605–1609 metais net užėmė Vilniaus Universiteto rektoriaus pareigas.

1622–1627 m. buvo Lietuvos provincijolas ir užbaigė kolegijos fundaciją Gardine, gavo sutikimą atidaryti Teisės ir Medicinos fakultetus Vilniaus Universitete, pavedė pastatyti biblioteką ir sutvarkyti archyvą.

Nugyveno pakankamai ilgą gyvenimą – anuomet vidutinė gyvenimo trukmė buvo perpus trumpesnė. Kadangi jis buvo pakankamai artimas Radviloms, po mirties 1638 m. buvo palaidotas Nesvyžiuje.

Benediktas Sochas (Benito de Sojo, 1587-1658) gimė Baezos (Baezia) miestelyje, Andalūzijoje.

123RF.com nuotr./Andalūzija
123RF.com nuotr./Andalūzija

Po retorikos klasių baigimo 1602 m. Montiloje (Montilla) jis prisijungė prie mokytojų seminarijos, 1605 – 1608 m. studijavo filosofiją Sevilijoje, 1608-1612 m. teologiją Granadoje.

Vėliau dirbo Ispanijos Jėzuitų kolegijose, ten dėstė retoriką, filosofiją ir teologiją. Turėjo būti išsiųstas misijai į Japoniją, tačiau prasidėjus žiauriems katalikų persekiojimams buvo paskirtas dirbti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

1624 m. jis atvyko į Vilnių ir iki 1631 m. Vilniaus universitete dėstė mokslinę teologiją bei kanonų teisę, išleido pirmąjį teisės vadovėlį Lietuvoje, buvo rektoriaus patarėjas, o 1643–1646 m. ir pats užėmė Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas. Sutarė ir su karaliumi Vladislovu Vaza.

1655 m. „Tvano“ metu paliko Lietuvą, o po trijų metų mirė Antverpene. Kiek yra žinoma, vėliau iš Ispanijos kilę jėzuitai Lietuvoje daugiau nebesilankė, o ryšių tarp šių šalių beveik nebuvo.

Pirmieji ispanų vizitai Lietuvoje

Aptarėme jėzuitų vizitus į LDK. Tačiau pats pirmasis žinomas ispanų vizitas LDK siekia net Vytauto Didžiojo laikus, kai 1412 m. Kastilijos valdovas Fernandas pasinaudojo riterio Alfonso Mudaros (Alfonso Mudarra) piligrimine kelione iš Valjadolido į Jeruzalę per Europą ir pavedė jam aplankyti Europos monarchų dvarus, užmegzti tolimas pažintis ir taip sustiprinti Fernando kaip naujo valdovo autoritetą.

123rf.com /Toledo miestas
123rf.com /Toledo miestas

Pasiuntinys Vytautą Didįjį 1412 m. aplankė Kaune. Ką Alfonso Mudara nuveikė po šios kelionės, šiandien nėra aišku – pats vizitas visgi didesnės reikšmės neturėjo.

Tačiau šiandien žinome, kad ir anuomet šių tolimų valstybių žmonės jau žinojo apie tokių tolimų karalysčių egzistavimą – su Kastilijos valdovu buvo komunikuojama Kryžiuočių Ordino agresijos klausimu, taip pat po daugumą to meto karalysčių jau buvo pasklidusi žinia apie Vytauto Didžiojo pergalę Žalgirio mūšyje.

Šios šalys viena kitą suvokė kaip esančias pasaulio krikščioniškojo pasaulio pakraščiuose, o štai kiek anksčiau, pagoniškoje XIII–XIV a. Lietuvoje, tarkime, apie Afrikos žemyno egzistavimą ar jo gyventojus vargu ar buvo žinoma.

Tuometinis senovės lietuvių geografinių žinių plėtimo būdas buvo karo žygiai, tad tolimos ir svetimos bei lietuviams neaktualios teritorijos nebuvo žinomos.

____________________________________________________________________

Straipsnio autorius Šarūnas Subatavičius – archeologas, dabar VU istorijos magistrantas. Domisi Lietuvos ir regiono praeitimi, Europos numizmatika, senųjų Pietų Amerikos kultūrų archeologija. Rašo tinklaraštį praeitiespaslaptys.lt.

Komentarai: 6

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"