Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 27d. 21:00

Kaip Lietuvos fabrikų darbininkai nepramiegodavo darbo, kol neturėjo laikrodžių ir žadintuvų?

Senas žadintuvas Ar žinai?
123RF.com nuotr. / Senas žadintuvas

Kaip nepramiegoti darbo? Šis klausimas ypač aktualiu taps kitą savaitę, kai dėl laiko persukimo teks keltis valanda anksčiau. Dabar atsakymas į jį gana paprastas – reikia užsistatyti žadintuvą ir rasti valios neignoruoti jo skambėjimo. Bet prieš 100–150 metų šis metodas buvo taikomas itin retai – tuomet laikrodžiai ir žadintuvai dar buvo prabangos prekė ir paprasti darbininkai jų neturėjo. Kaip jie į darbą atsikeldavo tada?

Užsienyje, pavyzdžiui, Anglijos pramoniniuose miestuose, netgi egzistavo speciali profesija, kurios atstovų darbas buvo anksti ryte vaikščioti po darbininkų rajonus ir juos žadinti ilga lazda baladojant į langus.

Bet tai – Anglija, o kas vyko Lietuvoje? Kaip Vilniaus fabrikų ir įmonių darbininkai į darbą kėlėsi prieš 100–150 metų? Apie tai 15min kalbėjosi su Lietuvos istorijos instituto istoriku Juozapu Paškausku, tiriančiu darbininkų judėjimus Vilniuje XIX a. ir XX a. pr.

Stambiosios pramonės buvo nedaug

XIX a. pabaigoje – XX a. pr. Vilnius sparčiai augo. Gyventojų surašymai rodo, kad 1897 m. mieste gyveno apie 155 tūkst., 1914 m. – apie 204 tūkst. gyventojų. Beveik pusė jų buvo atvykėliai, gimę ne Vilniuje.

Atvirukas iš LMA Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus./J. Basanavičiaus gatvė, 1912 metai.
Atvirukas iš LMA Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus./J. Basanavičiaus gatvė, 1912 metai.

Darbininkų, tiesa, tarp jų buvo nedaug. XIX a. pab. Vilniuje pramonėje dirbo apie 20–25 tūkst. miestiečių. Ir Vilniaus pramonė, lyginant su Ryga ar Talinu, buvo specifinė: stambiosios pramonės čia buvo maža, dominavo smulkioji, į prekybą orientuota ir iš amatininkų cechų besikurianti pramonė.

Dauguma, apie 16 tūkst., Vilniaus darbininkų dirbo nedidelėse, 15 ir mažiau darbininkų turinčiose, įmonėse. Beveik pusė jų dirbo tekstilės (drabužių siuvimo ir kojinių mezgimo) srityse.

Stambiosios pramonės įmonėse (tokiomis, pasak J.Paškausko, tuometinė valdžia laikė įdarbinusias 16 ir daugiau žmonių) Vilniuje 1897 m. dirbo apie 4,5 tūkst., o 1914 m. – per 7,3 tūkst. darbininkų. Daugiausia darbininkų dirbo medžio apdirbimo, maisto, odos ir avalynės, popieriaus gaminių ir poligrafijos įmonėse.

Didžiausia to meto Vilniaus įmonė buvo šokolado fabrikas „Viktorija“, įdarbinęs apie 500 žmonių. Ši įmonė veikė ties dabartine Mindaugo ir Šaltinių gatvių sankryža.

Krymų totorių įkurtame papirosų fabrike „Šišman ir Duranča“ dirbo apie 330 žmonių. Jis veikė Pšezdeckių rūmuose (dabartinė Visų Šventųjų g. 7). Visai šalia dabartinėje Karmelitų g. taip pat veikė didžiulis Lazario Edelšteino tabako fabrikas, kuriame dirbo per 120 žmonių.

Stambūs Vilniuje, pasak J.Paškausko, buvo ir keli alaus bravorai. Vienas, Iljos Lipsnio, veikė dabartiniame Paupyje, ten dirbo per 100 darbuotojų. „Šopeno“ bravore dirbo per 200 žmonių, o pati bendrovė buvo įsikūrusi dabartinėje Pakalnės gatvėje.

Pabusti padėdavo ir varpai, ir gaidžiai

Kaip šių stambiųjų pramonės įmonių darbininkai atsikeldavo į darbą? Specialių žmonių, kurių darbas būtų būtent žadinti darbininkus, istoriko teigimu, Vilniuje greičiausiai nebuvo – ar bent informacijos apie tokius informacijos šaltiniuose jam rasti nepavyko.

Tokių žadintojų Vilniuje nelabai kam reikėjo. Dėl kelių priežasčių. Viena vertus, teigė J.Paškauskas, daug Vilniaus darbininkų buvo geresnio gyvenimo ieškantys pirmos kartos atvykėliai iš kaimo, kur keltis anksti ryte, vos patekėjus saulei, ir kibti į darbus buvo įprasta. Tad reikėjo tiesiog nepamiršti senų įpročių.

Vida Press nuotr./1896 m. Vilniaus žemėlapis
Vida Press nuotr./1896 m. Vilniaus žemėlapis

„O net jei tokio įpročio žmogus neturėjo, rytinis Vilnius XIX a. buvo kupinas triukšmo bei pačių įvairiausių garsų, kurie galėjo pažadinti net ir kiečiausiai įmigusį žmogų“, – sakė J.Paškauskas.

Rytinis Vilnius XIX a. buvo kupinas triukšmo bei pačių įvairiausių garsų, kurie galėjo pažadinti net ir kiečiausiai įmigusį žmogų.

Visų pirma, apie darbo pradžią, kviesdami darbininkus į darbą, ir pamainos pabaigą kasdien pranešdavo prie kai kurių gamyklų pakabintų varpų dūžiai, kurių garsas aidėjo toli – „Varpo“ laikraščio leidėjai tokią konotaciją tikrai žinojo. Šie varpai galėjo pažadinti bent jau arčiau gamyklų gyvenusius darbininkus.

Dar vienas ryto garsų šaltinis buvo gyvuliai ir paukščiai. XIX a. ir XX a. pradžios Vilnius, ypač gyvenamosios teritorijos aplink pramonės kvartalus, priminė kaimą ta prasme, kad daug miesto gyventojų augino galvijus: karves, kiaules, ožkas.

Be to, XIX a. Vilniuje bent lokaliu lygmeniu veikė ir gyvulininkystės pramonė, tenkinanti šviežios mėsos poreikį. Čia pat gyvuliai ir būdavo skerdžiami, kas dažnai vykdavo rytais ir keldavo nemenką triukšmą.

Vida Press nuotr./Žydų vandens nešėjas Vilniuje XX a. pradžioje
Vida Press nuotr./Žydų vandens nešėjas Vilniuje XX a. pradžioje

Taip pat daug miestiečių augino ir gaidžius bei vištas. Gaidžiai, kaip ir kaime, giedojimu pranešdavo apie atėjusį rytą ir tarnavo kaip žadintuvas.

„Be to, gatvės pardavėjai, kaip ir į pamaldas kviečiantys žydai ar musulmonai, buvo ištobulinę savo balsus ir naudojo balsines priemones pasiekti kuo didesnę auditoriją. Yra lietuvių veikėjų atsiminimuose ryškiai užfiksuoti būtent žydų rytinių pamaldų šauklių garsai“, – sakė J. Paškauskas.

J.Paškauskas atkreipia dėmesį ir į tai, kad dažnai darbininkai gyvendavo labai susispaudę. Neretai viename bute gyvendavo kelios šeimos ar keli mažai privatumo turintys subnuomininkai. Tad prabusti lengvai buvo galima ir nuo kitų namo ar buto gyventojų keliamų garsų.

„Apskritai to meto miesto garsinėje panoramoje industriniai garsai vaidindavo vis svarbesnį vaidmenį ir galėjo prisidėti prie žmonių žadinimo ar kasdienio ritmo formavimo“, – apibendrina J.Paškauskas.

O ar bažnyčių varpai galėjo žadinti darbininkus? Greičiausiai ne. Istorikas teigė neradęs duomenų, jog jais Vilniuje būtų buvę skambinta kiekvieną rytą, tad būtent darbininkams ryte atsikelti jie vargu, ar padėjo.

Gyvenimas meistro ritmu

Kalbant apie smulkiosios pramonės įmones, kurių darbuotojai, kaip jau minėta, Vilniuje sudarė daugumą, atsirasdavo ir dar vienas niuansas.

Pasak J.Paškausko, tokios smulkios įmonės įprastai turėdavo pagrindinį amatininką, o kiti darbininkai buvo jo samdyti pameistriai ar priimti mokiniai.

Jie buvo priklausomi nuo pagrindinio meistro ir jo nustatytos darbo tvarkos. Darbo dieną jie pradėdavo tada, kai jiems nurodydavo pagrindinis meistras. Darbo diena baigdavosi tada, kai meistras leisdavo ją baigti.

Pameistriai ir samdiniai dažniausiai gyvendavo arba tame pačiame name kaip ir meistras, arba šalia. Kartu jie ir valgydavo, maistą gaudavo iš meistro. Tad darbininkai gyveno tuo pačiu ritmu kaip meistras, panašiu metu keldavosi ir eidavo miegoti.

Požiūris į laiką keičiasi

Pasak istoriko, klausimas, kaip Vilniaus fabrikų darbininkai atsikeldavo į darbą, yra svarbus ir įdomus, nes yra susijęs su tuo, kaip apskritai keitėsi laiko samprata XIX a. – XX a. pr. Vilniuje.

Dabar kiekvieną akimirką turėti galimybę sužinoti, kiek yra laiko, ar suskaičiuoti, kiek laiko praėjo nuo vieno iki kito momento, yra normalu. Žinojimu, kiek valandų dabar ar kiek laiko trunka vienas ar kitas dalykas, paremta daugybė veiksmų, kuriuos net nesusimąstydami darome kasdien – nuo kėlimosi į darbą iki norimų TV programų žiūrėjimo, nuo susitikimų pasivaikščioti su draugais iki maisto gaminimo.

Bet taip buvo ne visada. Ilgą laiką daugelis žmonių puikiai kasdienybėje apsiribojo žinojimu, ar rytas, ar diena, ar vakaras. Tik XIX a. įvyko pokytis – iš pradžių aukštuomenės sąmonėje, o vėliau ir darbininkų.

123RF.com nuotr./Senovinis laikrodis
123RF.com nuotr./Senovinis laikrodis

„XIX a. drauge su pramonės revoliucija pradėjo įsigalėti, sakykime, standartizuota laiko samprata. Laiko planavimą vis didesnė visuomenės dalis ėmė laikyti racionaliu būdu formuoti ir formalizuoti kasdienybę, atskirti darbą ir laisvalaikį. Su industriniu kapitalizmu ėmė keistis ne tik gamybos metodai, bet ir socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, mąstysena. Kadangi viskas gali būti išmatuojama – sekundėmis, minutėmis, valandomis, dienomis, savaitėmis, mėnesiais, metais, amžiais – laikas tapo vertybe“, – pasakojo J.Paškauskas.

Pirmieji, pasak istoriko, laiko planavimą, kaip kasdienio gyvenimo vertybę, pradėjo akcentuoti ir diegti inteligentai bei vidurinis sluoksnis.

Būtent šiame kontekste pradėjo populiarėti ir laikrodžiai – tiek asmeniniai laikrodžiai, kuriuos galima nešiotis su savimi, tiek dideli laikrodžiai, statyti namuose.

Daugelio viduriniosios klasės ar pasiturinčių žmonių namuose stovėdavo didelis ir garsiai einantis laikrodis. O asmeninis laikrodis tapo statuso simboliu.

Daug naujai iškeptų aristokratų nešiodavosi kišeninį laikrodį ar dėvėdavo rankinius, taip parodydami savo priklausymą aukštesnei klasei.

Tačiau tarp valstiečių ir darbininkų laikrodžiai dar kurį laiką liko retenybe. Viena vertus, dėl kainos – asmeninis laikrodis ir XIX a. pabaigoje dar buvo prabangos prekė.

Tačiau net ir nepaisant to, pasak istoriko, daug valstiečių ir darbininkų nuoširdžiai nesuprato, kam laikrodžiai išvis reikalingi. Jiems atrodė, kad tai – aristokratų, dvarininkų ir kt. išmislas, iš kurio paprastam žmogui mažai naudos.

Netgi klasikinėje lietuvių literatūroje, tarkime, Žemaitės ar Lazdynų Pelėdos darbuose, pasak J.Paškausko, galima rasti pasišaipymo iš ponaičių, kurie nuolat žiūri į laikrodžius. Toks elgesys sietas su maivymusi, noru pasipuikuoti.

Bet intelektualai, visuomenės švietėjai savo ruožtu norėjo, kad laiko matavimas kaip vertybė įsitvirtintų visoje visuomenėje, ir per laikraščius, knygas propagavo laiko matavimą kaip vertybę, ragindami nevėluoti, sekti laiką, būti racionaliais.

Čia, pasakojo J.Paškauskas, nutiko netikėtas dalykas – teoriniai, filosiniai pasvarstymai apie laiko matavimo prasmę staiga tapo visiškai praktinės politikos klausimu.

Darbininkai suprato, kad jiems racionali laiko apskaita, laiko skaičiavimas gali būti priemonė ginti ir užtikrinti savo teises. Štai jau 1912 m., streikuojant Vilniaus spynų fabriko darbininkams, buvo iškeltas ne tik darbo užmokesčio pakėlimo, švarios ir saugios darbo vietos, bet ir laikrodžių darbo vietoje įrengimo klausimas.

Laikrodis kaip kovos už teises priemonė

XIX a. Vilniuje buvo įprasta, kad darbininkai stambiose pramonės įmonėse, tiek amatininkų cechuose pradeda ir baigia darbo dieną tada, kai to nori darbdavys. Darbo diena galėjo trukti ir keliolika valandų, dirbti 12 ar daugiau buvo normalu.

Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr./1938-aisiais Kaziuko mugėje paduodami verpimo rateliai ir balionai.
Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr./1938-aisiais Kaziuko mugėje paduodami verpimo rateliai ir balionai.

Masiniai darbininkų judėjimai ėmė kelti reikalavimą, kuris tuomet atrodė utopiniu: kad darbo diena turi trukti ne ilgiau negu 8 valandas.

Tiesa, pasak J.Paškausko, tuomet mažai kas tikėjosi, kad tai įmanoma pasiekti. Manyta, kad labai geras rezultatas būtų įtvirtinti bent jau 10 ar 12 valandų trukmės darbo dieną.

„Iš tokių intelektualinių idėjų apie laiko matavimą tai tapo praktiniais reikalavimais. O imperija pradėjo braškėti nuo jų. Laikas tapo mąstysenos dalimi“, – sakė J.Paškauskas.

Nors Rusijos imperijoje egzistavo įstatymai, pagal kuriuos darbo diena negalėjo trukti ilgiau negu 12 valandų, daugeliui Vilniaus darbininkų jie nebuvo aktualūs.

Taip buvo, nes jie buvo skirti stambiajai pramonei, kurios Vilniuje buvo mažai. O 15 ir mažiau darbuotojų turinčiose smulkiosios pramonės įmonėse, amatininkų cechuose ir pan. darbininkai toliau dirbo ne tik legalias 12 valandų, bet ir 16 ar net daugiau valandų per dieną.

„Dirbantys pas amatininkus cechuose paprastai buvo priklausomi nuo meistrų ir ekonominių aplinkybių, tad dažnai tekdavo dirbti po 13–16 valandų.

Dirbantys pas amatininkus cechuose paprastai buvo priklausomi nuo meistrų ir ekonominių aplinkybių, tad dažnai tekdavo dirbti po 13–16 valandų.

XIX a. pab. Vilniaus gubernatorius nurodė cechams, išskyrus kepyklas, darbo dieną pradėti ne anksčiau 6 val. ryto, o baigtis ji turėjo ne vėliau 18 val. vakaro. Tad darbo trukmė buvo formaliai reglamentuojama, bet veiksmingos institucijos, prižiūrinčios tvarkos laikymąsi, nebuvo“, – sakė J.Paškauskas.

Vilniuje egzistavo Fabrikų inspektoriaus institucija, kuri iš esmės turėjo užtikrinti darbininkų teises. Tačiau šioje institucijoje tedirbo vienas ar keli žmonės, o įmonių, įskaičiuojant smulkias įmones, buvo keli tūkstančiai, tad didžioji jų dalis taip niekada ir nesulaukdavo patikrinimų.

Be to, Vilniuje buvo nemažai tarnų, kurių darbo diena apskritai nebuvo reglamentuota. Jie turėjo dirbti vos ne visą parą, o priimant juos į darbą iš jų būdavo paimami pasai, kurie buvo grąžinami tik pasibaigus sutartam samdymo laikui.

Taip pat formaliai Rusijos imperijoje draustas vaikų iki 12 metų įdarbinimas, o paaugliams nuo dvylikos iki penkiolikos metų amžiaus leido dirbti tik aštuonias valandas.

„Bet įmonė kur, tarkime, 4 žmonės dirbo ir kojines siuvo, jei vienas tų darbuotojų buvo, pavyzdžiui, keturiolikmetis berniukas, jį išnaudoti galėjo kiek norėjo. Niekas tuo nesirūpino. Ir tokia situacija išsilaikė iki pat Pirmojo pasaulinio karo“, – sakė J.Paškauskas.

Nuo XIX a. II pusės Vilniuje dažnėjo darbininkų streikai, reikalavimai keisti darbo sąlygas ir didinti atlygį, mažinti darbo dienos trukmę. Kartais tai pasibaigdavo sėkme, dažnai ne.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai: 3

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"