Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 10d. 18:45

Kaip prieš 100 metų Lietuvos moterys įgijo rinkimų teisę: tokią teisę suteikti norėjo ne visi

Steigiamojo Seimo narės 1920 m. Iš kairės sėdi: Emilija Spudaitė-Gvildienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Magdelena Draugelytė-Galdikienė; iš kairės stovi: Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Salomėja Stakauskaitė Ar žinai?
Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr., GEK 17154 / Steigiamojo Seimo narės 1920 m. Iš kairės sėdi: Emilija Spudaitė-Gvildienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Magdelena Draugelytė-Galdikienė; iš kairės stovi: Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Salomėja Stakauskaitė

Šiemet sukanka 100 metų, kai pirmą kartą Lietuvos piliečiai dalyvavo visuotiniuose ir demokratiniuose parlamento rinkimuose. Prieš šimtą metų įvykę Steigiamojo Seimo rinkimai dėl vieno esminio pakeitimo buvo išskirtiniai – tąkart, 1920-aisiais, pirmą kartą Lietuvos istorijoje parlamentą rinko ir jo narėmis buvo renkamos taip pat ir moterys.

Tai, kas šiandien suvokiama kaip pilietinė pareiga ir prievolė, anuomet ne vienoje Europos ir pasaulio valstybėje vis dar buvo debatų tema – moterims teko aršiai ir atkakliai siekti teisės dalyvauti rinkimuose. Tad kaip Lietuvos pilietės moterys įgijo rinkimų teisę?

Kartais kyla diskusijų, kurią datą reikėtų laikyti moterų rinkimų teisės pradžia. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas skelbė nepriklausomos, demokratiniais pamatais sutvarkytos Lietuvos valstybės atstatymą ir pabrėžė, kad Lietuvos valstybės santvarką nustatys „demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“ Steigiamasis Seimas.

Šiame dokumente nedetalizuojama, ar turėtų būti taikomas turto, amžiaus, lyties, ar koks kitas rinkimų cenzas. Kai kada būtent šis sakinys yra pateikiamas kaip įrodymas, kad 1918 m. vasario 16 d. buvo suvienodintos vyrų ir moterų rinkimų teisės.

Tačiau ne viskas buvo taip paprasta. Nors Lietuvos Taryba buvo įpareigota kiek galima greičiau surengti demokratinius ir visuotinius Steigiamojo Seimo rinkimus, tačiau dėl įvairių geopolitinių aplinkybių šios užduoties nepavyko taip greitai įgyvendinti.

O 1918 m. liepos mėnesį Lietuvos Valstybės Taryboje įvykusi slinktis nuo demokratijos monarchijos link atskleidžia sudėtingą ano meto pasaulėžiūrą.

Pagrindinė atsikuriančios Lietuvos Valstybės institucija, reiškusi suverenią Lietuvos galią, ėmė svarstyti galimybę Lietuvos valstybę paskelbti ne demokratine respublika, bet konstitucine monarchija.

1918 m. vasarą Lietuvos Valstybės Tarybos nariai monarchistai pristatė net ir Lietuvos Valstybės Konstituciją.

O ši konstitucija buvo daugiau nei iškalbinga – pavyzdžiui, straipsnyje „Apie Seimą“ pabrėžiama, kad: „Seimas renkamas visuotiniais ir tiesioginiais rinkimais slaptai balsuojant. Jį sudaro 93 nariai.“, labai aiškiai parašyta, kad moterys rinkimų teisės neturi: „Rinkimų teisės neturi: 1) moterys, 2) globojami asmenys, 3) bankrutuojantys asmenys, 4) asmenys, kurie gauna pašalpą vargšams [...]“.

Lietuvos Valstybės Taryba, imdamasi spęsti, kokia bus Lietuvos valstybės santvarka, viršijo savo įgaliojimus, išprovokavo didžiulius Tarybos narių ginčus ir kaltinimą uzurpavus Steigiamojo Seimo galias. Padėtis pasikeitė po kelių mėnesių, kai dar kartą buvo deklaruota demokratinė Lietuvos valstybės raidos kryptis.

Moterų teisės rinkti Seimą įtvirtinimas

1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius, kuriuose apibrėžė Lietuvos Valstybės piliečių teises bei pareigas ir valdžios institucijų funkcijas.

Šiame teisės akte nebuvo tiesiogiai kalbama apie balsavimo teisės suteikimą moterims, tačiau buvo sakoma, kad „piliečiai, vis tik kurios būtų lyties [...], yra lygūs prieš įstatymus“ (t. y. tiek vyrai, tiek moterys vienodai atsakys už padarytus nusikaltimus, turės vienodas paveldėjimo, turto valdymo teises, mokės vienodus mokesčius ir pan.) ir dar kartą pakartota, kad „Steigiamasis Seimas yra renkamas visuotinojo, lygiojo, tiesiojo ir slaptojo balsavimo pamatais“.

Šiame teisės akte nieko nėra kalbama apie lyčių lygybę, tačiau yra kalbama apie „lygųjį balsavimą“, nedetalizuojant, kaip šį teiginį reikėtų suprasti. Kartais teigiama, kad būtent šis „lygusis balsavimas“ ir reiškia rinkimų teisės moterims suteikimą.

Tačiau visuotinai yra priimta manyti, kad „lygus balsavimas“ reiškia, jog kiekvienas rinkėjas turi tik vieną balsą ir kiekvienas balsas yra lygiavertis. Kaip rodo ano meto tekstuose vartota kalbinė struktūra, moterų ir vyrų pilietinių teisių sulyginimas turėjo būti konkrečiai įrašytas teisės akte.

Taigi vadovaujantis Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniais dėsniais „laikinoji valdžia“ buvo įpareigota parengti ir paskelbti Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą.

Dienraščio „Lietuva“ skelbimas, kuriuo vyrai ir moterys raginami dalyvauti Pirmojo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose, 1922 m.
Dienraščio „Lietuva“ skelbimas, kuriuo vyrai ir moterys raginami dalyvauti Pirmojo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose, 1922 m.

Apibendrintai galima sakyti, kad moterų rinkimų teisės principai buvo deklaruoti Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose, tačiau pati rinkimų teisė galutinai buvo įtvirtinta šios Laikinosios Konstitucijos nuostatas įgyvendinusiame 1919 m. spalio 30 d. Lietuvos Valstybės Tarybos priimtame Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme, kuris įsigaliojo 1919 m. gruodžio 2 d., jį paskelbus oficialiajame leidinyje „Laikinosios Vyriausybės žinios“.

Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas lyčių lygiateisiškumo atžvilgiu buvo labai konkretus ir skelbė: „Rinkimuose dalyvauja visų tikėjimų ir tautų Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, kuriems rinkikų sąrašus statyti pradedant suėjo 21 metai.“

Priėmus įstatymą ir paskelbus rinkimų datą, 1920 m. balandžio 14–16 dienomis įvyko pirmieji Lietuvos istorijoje demokratiniai, visuotiniai, lygūs ir slapti Seimo rinkimai, kuriuose lygiomis teisėmis dalyvavo tiek Lietuvos pilietės moterys, tiek Lietuvos piliečiai vyrai. Taip besikurianti Lietuvos valstybė rinkimų demokratiškumu pralenkė senąsias parlamentinės demokratijos valstybes, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose moterims rinkimų teisė buvo suteikta 1920 m., o Prancūzijoje – tik 1945 m.

epaveldas.lt nuotr. /Rinkimai į Steigiamąjį Seimą Alytuje, 1920 m. gegužė
epaveldas.lt nuotr. /Rinkimai į Steigiamąjį Seimą Alytuje, 1920 m. gegužė

Šių rinkimų amžininkai vėliau prisiminė: „Kai politinės lietuvių grupės organizavosi Steigiamajam Seimui rinkti, visos į savo kandidatų sąrašus įtraukė ir moterų. Lietuvos moterims už tą teisę jokių kovų nereikėjo vesti, tuo tarpu kai dar ir šiandien yra kraštų, kur moterys negali nė savo parlamento rinkti, nė būti į parlamentą išrinktos.“

Regis, teisę balsuoti Lietuvos moterys įgijo be didesnių kovų, be mitingų, be protesto akcijų miestų aikštėse, tačiau tylus pasipriešinimas dėl teisės balsuoti rinkimuose vis tik egzistavo.

Pavyzdžiui, jau vykstant Steigiamojo Seimo rinkimams Lietuvos Valstybės Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui teko išplatinti atsišaukimą, raginusį Lietuvos piliečius atlikti pilietinę prievolę ir paisyti lyčių lygybės, kuri dar ne visiems buvo suprantama: „Įsidėmėkite: pirmą kartą Lietuvoje įgijo moteriškė lygių politikos teisių su vyrais. Tai pasirodys daugeliui neįprastas daiktas, kad moteriškė sulyginta su vyru. Kad nebebūtų tokių prietarų! Vyrai ir moters yra tos pat Dievo dvasios pakvėpti, todėl ir jų teisė, ir jų pareiga yra lygios rūpintis tėvynės likimu.“

Moterys Steigiamojo Seimo „amžiaus prezidiume“ – pasaulinė sensacija

1920 m. gegužės 15 d. laikinoji Lietuvos Valstybės valdžia – Valstybės Prezidentas, Ministrų Kabinetas, Lietuvos Valstybės Taryba – perdavė įgaliojimus tikram parlamentui – Lietuvos Steigiamajam Seimui, kuris, vykdydamas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, Lietuvos Valstybę paskelbė demokratine Respublika.

Lietuvos Steigiamasis Seimas išsiskiria tuo, kad pirmajam jo posėdžiui – 1920 m. gegužės15-ąją – pirmininkavo ir Steigiamąjį Seimą atidarė vadinamasis „amžiaus prezidiumas“, kurį sudarė moterys.

Anuomet juokauta, kad taip moterys trumpam perėmė valdžią valstybėje, mat „amžiaus prezidiumas“ atlieka pereinamosios valdžios funkciją.

Amžiaus pirmininke (šias pareigas eidavo vyriausias amžiumi Seimo narys) tapo 59 metų Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, amžiaus sekretore (šios pareigos atitekdavo jauniausiam amžiumi Seimo nariui) tapo 24 metų Ona Račiukaitienė (Muraškaitė). Anot Kazio Griniaus, „žurnalistams tai buvo pasaulinė sensacija.“

„Wikipedia“ nuotr./Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
„Wikipedia“ nuotr./Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

Dėl tikslumo reikėtų pasakyti, kad iš tiesų vyriausias amžiumi Steigiamojo Seimo narys buvo žydų atstovas Simonas Rozenbaumas, tačiau jis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje nedalyvavo, todėl „amžiaus prezidiumo“ pirmininke tapo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, žymi visuomenininkė ir švietėja.

Būta užuominų, kad ir „amžiaus prezidiumo“ sekretoriumi iš tiesų turėjo tapti ne Ona Račiukaitienė (Muraškaitė), bet daugiau negu dviem mėnesiais už ją jaunesnis Antanas Matulaitis, vėliau tais pačiais metais žuvęs Nepriklausomybės kovose. Manyta, kad sprendimas „amžiaus prezidiumą“ sudaryti iš moterų buvo politiškai motyvuotas.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, naudodamasi likimo nulemta amžiaus privilegija, posėdžio dalyviams tarė: „Laiminga esu, kad likimas suteikė man tos didelės garbės atidaryt šiandien mūsų nepriklausomos tėvynės Steigiamojo Seimo darbus ir šalies šeimininko vardu pasveikint visus čia susirinkusius. Laiminga esu galėdama tat padaryt, kaip sena savo tautos nepriklausomybės kovotoja, kaip moteris, įgijusi taip karštai pageidaujamo teisių sulyginimo, kaip savo visuomenės narys, neliovęs kovot prieš kiekvieną pavergimą, vis tiek koks jis yra: tautų, luomų, ar kapitalo.“

Ir tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje buvo paminėta moteris ir apskritai paminėtos moterų teisės. Vis dėlto svarbiausias tikslas buvo įtvirtinti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, šio tikslo Lietuvos piliečiai siekė nepaisydami lyčių skirtumo.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr., eksponatas . P-08689/1920 m. Steigiamojo Seimo rinkimai Radviliškyje
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr., eksponatas . P-08689/1920 m. Steigiamojo Seimo rinkimai Radviliškyje

Po šešerių metų, 1926 metais atidarant Trečiąjį Seimą, moteriai vėl teko gimimo nulemta privilegija tapti „amžiaus prezidiumo“ nare – amžiaus sekretorės pareigas vieną posėdį ėjo jauniausia to meto Seimo narė – 25 metų Stefanija Ladigienė.

Moterys tarpukario Seimuose

Iš viso penkiose 1920–1940 metų Lietuvos Respublikos Seimo kadencijose tautos atstovo pareigas ėjo 319 Lietuvos Respublikos piliečių, iš jų tik 11 buvo moterys (tai sudarė tik 3,45 proc. viso ano meto Seimo narių skaičiaus). Moterų atstovavimas Lietuvos Respublikos Seimuose buvo gana mažas.

Palyginti su visomis prieškario Lietuvos Respublikos Seimo kadencijomis, Steigiamajame Seime moterų parlamentarių dirbo daugiausia. Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinktos penkios moterys, tačiau per visą kadenciją dirbo aštuonios.

Vėliau Seimo narėmis dažniausiai buvo renkamos buvusios parlamentarės. Palyginti su Steigiamuoju Seimu, moterų buvo išrenkama mažiau, kadencijoje vidutiniškai dirbdavo keturios arba trys Seimo narės.

Tai lėmė ir mažesnis Seimo narių skaičius: Steigiamąjį Seimą sudarė 112 narių, Pirmąjį ir Antrąjį – 78, Trečiąjį – 85, o Ketvirtąjį – tik 49 nariai. Išskirtinė yra paskutinė prieškario Lietuvos Respublikos Seimo kadencija, tarp šio Seimo narių nebuvo nė vienos moters.

1920–1940 m. Lietuvos Respublikos Seimo narėmis buvo išrinktos:

  • Felicija BORTKEVIČIENĖ – Steigiamojo Seimo narė, Valstiečių liaudininkų bloko atstovė;
  • Magdalena GALDIKIENĖ (DRAUGELYTĖ) – Steigiamojo Seimo, I Seimo, II Seimo ir III Seimo narė, Krikščionių demokratų bloko atstovė;
  • Emilija GVILDIENĖ (SPUDAITĖ) – Steigiamojo Seimo, I Seimo, II Seimo ir III Seimo narė, Krikščionių demokratų bloko atstovė;
  • Stefanija LADIGIENĖ – III Seimo narė, Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos atstovė;
  • Morta LUKOŠYTĖ – Steigiamojo Seimo narė, Krikščionių demokratų bloko atstovė;
  • Veronika MACKEVIČIŪTĖ – Steigiamojo Seimo narė, Krikščionių demokratų bloko atstovė;
  • Gabrielė PETKEVIČAITĖ-BITĖ – Steigiamojo Seimo narė, Valstiečių liaudininkų bloko atstovė;
  • Liuda PURĖNIENĖ – I Seimo, II Seimo ir III Seimo narė, Lietuvos socialdemokratų frakcijos atstovė;
  • Ona RAČIUKAITIENĖ (MURAŠKAITĖ) – Steigiamojo Seimo narė, Krikščionių demokratų bloko atstovė;
  • Salomėja STAKAUSKAITĖ – Steigiamojo Seimo narė, Krikščionių demokratų bloko atstovė;
  • Emilija ŠABINIENĖ – I Seimo narė, priklausė Darbininkų kuopų frakcijai.


Tai moterys, atstovavusios įvairioms politinėms pažiūroms, tačiau dauguma jų atstovavo Lietuvos krikščionių demokratų partijai.

Ilgiausiai 1920–1940 metų Lietuvos Respublikos Seime dirbo Magdalena Galdikienė ir Emilija Gvildienė – net keturias Seimo kadencijas, o Liuda Purėnienė buvo trijų Seimo kadencijų narė.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Steigiamajame Seime dirbo neilgai – vos keturis mėnesius. 1920 m. rugsėjo 15 d. ji atsisakė Seimo nario mandato. Šių įvykių amžininkas generolas Vincas Grigaliūnas-Glovackis atsiminimuose rašė, kad ji mandato atsisakė ją delegavusios partijos sprendimu: „Iš šio Seimo buvo išprašyta Gabrielė Petkevičaitė ir tai tik todėl, kad jos vietą galėtų užimti Škirpa.“ Vėliau ji buvo išrinkta į Pirmąjį Seimą, tačiau taip ir netapo jo nare. Jau antrame šio Seimo posėdyje buvo pranešta: „Yra atėjęs atstovės Gabrielės Petkevičaitės pareiškimas, kad ji atsisako eiti Seimo nario pareigas.“ Taip jos vietą užėmė kitas sąraše buvęs Seimo narys.

Felicija Bortkevičienė nebuvo iš karto išrinkta į Steigiamąjį Seimą, ji Seimo nare tapo 1921 m. sausio 22 d. Steigiamojo Seimo narėmis vėliau tapo ir Veronika Mackevičiūtė – 1921 m. balandžio 29 d., Morta Lukošytė – 1922 m. sausio 20 d., ne iš karto į Pirmąjį Seimą buvo išrinkta ir Emilija Šabinienė, ji Seimo nare tapo 1923 m. sausio 12 d., mandato atsisakius kitam Seimo nariui.

Parlamentarės dirbo įvairiose Seimo komisijose: Mandatų, Švietimo, Knygyno, Bibliotekos, Darbo ir socialinės apsaugos, Sveikatos, Peticijų ir skundų, Savivaldybių ir administracijos, Teisių ir redakcijos, Ekonomikos komisijose.

1927 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos Prezidento aktu paleidus Trečiąjį Seimą, moterų dalyvavimas politinėje veikloje nutrūko.

1936 metais, renkant Ketvirtąjį Seimą, apskritai buvo suvaržytos demokratinės piliečių teisės. Kandidatų į Seimo narius nebegalėjo kelti piliečių susibūrimai, partijų veikla tuo metu apskritai buvo uždrausta, kandidatus parinko apskričių tarybos.

Kretingos muziejaus nuotr. IF 956/1936 m. Seimo rinkimai. Rinkėjai balsuoja pradžios mokykloje įsikūrusioje Ketvirtojo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų IV (Telšių) rinkimų apygardos Aleksandravo rinkimų apylinkėje
Kretingos muziejaus nuotr. IF 956/1936 m. Seimo rinkimai. Rinkėjai balsuoja pradžios mokykloje įsikūrusioje Ketvirtojo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų IV (Telšių) rinkimų apygardos Aleksandravo rinkimų apylinkėje

Taip moterims kelias į parlamentą iš esmės buvo užvertas. Nors tarp galimų kandidatų buvo minima žymi visuomenininkė Sofija Čiurlionienė, tačiau vienintele kandidate 1936 metų Seimo rinkimuose tapo Eugenija Klupšienė, iškelta Šiauliuose. Nors ir sulaukusi didelio rinkėjų palaikymo, Eugenija Klupšienė taip ir nebuvo išrinkta Seimo nare. Būta liudijimų, kad Seimo nare ji netapo dėl rinkimų rezultatų klastojimo.

Nors tuo metu buvo deklaruojamas lyčių lygiateisiškumas, tačiau, aukščiausių ano meto valstybės pareigūnų požiūriu, moterys neturėjo dalyvauti politikoje. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje moterų nebuvo ne tik Seime, Ministrų Kabinete, Lietuvos Valstybės Taryboje – gimnazijų direktoriai taip pat buvo tik vyrai.

Aukščiausias pareigas ėjo M.Galdikienė

Lietuvos Respublikos Seimas yra išskirtinė institucija, būtent Seime anuomet moteris pasiekė valstybinės karjeros aukštumas. Seimo Prezidiumo nare yra buvusi vienintelė moteris – Magdalena Galdikienė.

Ji 1926 m. kovo–birželio mėnesiais ėjo Seimo antrojo vicepirmininko pareigas – tai aukščiausias valstybinis postas, kokį yra tekę užimti moteriai 1918–1940 metų Lietuvoje.

Nors į Seimo vadovybę moterų parlamentarių: Liudos Purėnienės, Magdalenos Galdikienės ir Emilijos Gvildienės kandidatūros buvo iškeltos dar 1923 metais renkant ir perrenkant Antrojo Seimo prezidiumą, tačiau nė vienai iš jų tais metais nenusišypsojo sėkmė tapti Seimo Prezidiumo nare.

Padėtis pasikeitė po poros metų – 1925 m. rugsėjo 25 d. Magdalena Galdikienė buvo išrinkta Seimo Prezidiumo nare. Ji ėjo Antrojo Seimo antrojo sekretoriaus pareigas, o 1926 m. kovo 5 d. užėmė Antrojo Seimo antrojo vicepirmininko pareigas.

Tai buvo didžiulis laimėjimas, palyginti su tuo, kokios nesėkmingos moterims buvo pastangos užimti kitus aukščiausius valstybės postus.

Dar 1918 metų pabaigoje būsimoji Steigiamojo Seimo narė Felicija Bortkevičienė buvo minima tarp kandidatų užimti Maitinimo ministerijos ministro postą, tačiau net ir pripažinus jos dalykines savybes bei charakterio tvirtybę, ji šių pareigų negavo vien dėl to, kad buvo moteris.

Posėdžio metu nuskambėjo frazė: „Neatėjo dar tas laikas, kai moterį galima būtų statyti Valdžios priešakyj – tai būtų per daug neatsargus žingsnis.“ Dėl tos pačios priežasties ano meto Lietuvoje nė vienai moteriai nebuvo suteiktas aukščiausias tuo metu Lietuvos diplomatijoje nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangas.

1926 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose Trečiajame Seime (anuomet Respublikos Prezidentas buvo renkamas ne tiesioginiuose rinkimuose, jį rinko Seimo nariai) pirmą kartą greta vyrų (Kazio Griniaus ir Antano Smetonos) buvo iškeltos ir dviejų moterų, buvusių parlamentarių Felicijos Bortkevičienės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, kandidatūros.

Kaip ir buvo galima tikėtis, rinkimus laimėjo ir Respublikos Prezidentu tapo Kazys Grinius, už Feliciją Bortkevičienę ir Gabrielę Petkevičaitę-Bitę balsavo vos po vieną Seimo narį.

Lyginant ano meto Lietuvos Respublikos ir šių dienų Lietuvos valstybės patirtį, šiandien moterys pasiekė neįtikėtinų politinių aukštumų – moterys yra ėjusios visas aukščiausias Lietuvos valstybės pareigas: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė ir parlamento narė Kazimira Danutė Prunskienė yra ėjusi Ministro Pirmininko, Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Respublikos Prezidento, net dvi moterys – Irena Degutienė ir Loreta Graužinienė – yra ėjusios Seimo Pirmininko pareigas.

Pirmą kartą šis tekstas publikuotas Lietuvos Respublikos Seimo puslapyje: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=38142&p_k=1. Perpublikuojamas su autorės leidimu.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

15:15
01:01:04
06:27

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"