Dabar populiaru
15min be reklamos
Šiame straipsnyje pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų, kurie pagal galiojančius LR įstatymus turi teisę naudotis tokio pobūdžio informacija. Jei jums nėra 18 metų, prašome spausti NE ir neatidaryti šio straipsnio. Jei jums jau yra 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad vaizdinė ir grafinė informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir saugoma nuo nepilnamečių.
Taip
Ne
Publikuota: 2021 lapkričio 27d. 20:01

Kodėl keikiamės rusiškai ir kokie keiksmai Lietuvoje vartojami dažniausiai?

Samanta Kietytė, keiksmai
Irmanto Gėlūno/15min ir 123rf nuotr. / Samanta Kietytė, keiksmai
Ar kada nors susimąstėte, kodėl pykčiui suėmus ar gerai nustebus išsprūsta ne lietuviškas, o, tarkim, rusiškas keiksmas? Ir kodėl jis dažniausiai apibūdina ne ką kita, o su lytiškumu susijusius objektus? O gal net nežinote, ką jis iš tiesų reiškia? Apie to priežastis, populiariausius keiksmažodžius Lietuvoje, jų kilmę, reikšmes ir anksčiau vartotus lietuviškus „pasiuntimus“ plačiau pasakojo Vilniaus universiteto lingvistikos doktorantė Samanta Kietytė.

– Kodėl žmonės keikiasi? Ką keiksmažodžiais išreiškiame?

– Pirminė keiksmažodžių funkcija, žinoma, yra emocinė. Kartais tuo pačiu keiksmažodžiu galime išreikšti visą emocijų spektrą: pyktį, nusivylimą, nuostabą, taip pat ir džiaugsmą. Skaitytojai gali atlikti eksperimentą – pasirinkti kokį populiaresnį ar šiaip mėgstamą keiksmažodį ir pabandyti jį ištarti kuo daugiau skirtingų intonacijų. Pamatysite, kiek įvairių emocijų galima išreikšti.

Tiesa, kartais keiksmažodžiai tampa pertarais arba pauzių užpildais: tokiu atveju jų emocinis atspalvis nublanksta. Dar viena keiksmažodžių funkcija, manyčiau, yra socialinė. Mes parenkame kalbos stilių pagal tai, su kuo bendraujame ir su kuo tapatinamės. Tad jei tapatinamės su tokia žmonių grupe, kurios kalbai yra būdingi keiksmažodžiai, greičiausiai ir patys keiksimės. Pavyzdžiui, jei paauglio bendraamžiai keiksis, greičiausiai jis darys tą patį, nes stengsis pritapti, būti grupės dalimi.

– Ar žmonės visada keikdavosi? Galbūt yra preliminarių tyrimų apie keiksmažodžio „pradžią“, šaknis?

– Čia prisimenu M.P.E. Martynenko vieno eilėraščio eilutę: „Kartais man atrodo, kad pirmasis žodis, ištartas pirmojo žmogaus, buvo „Blet!“. Tiksliai pasakyti, kada atsirado keiksmažodžiai, nepavyks, tačiau greičiausiai žmonės keikėsi visada, na, nebent pirmykščiai žmonės neturėjo emocijų. Na, o jei imsime konkrečius keiksmažodžius, tai jų kilmę nustatyti galima. Pavyzdžiui, minėtas blet, kiek spėjau pasidomėti, yra kilęs iš slavų prokalbės daiktavardžio *blędь, reiškusio „klaida, nukrypimas nuo normos“.

Čia aiškus ryšys su šio keiksmažodžio reikšme „prostitutė, kekšė“ – toks moters elgesys suvokiamas kaip nukrypimas nuo normos. Vėliau šis žodis tapo tiesiog vulgariu jaustuku. Galima žiūrėti ir dar toliau: minėtas slavų prokalbės *blędь yra kilęs iš indoeuropiečių prokalbės šaknies *bʰlendʰ, reiškusios „maišyti“ arba „darytis tamsiam, miglotam“. O iš jos yra kilę tokie dabar jau reti lietuvių kalbos žodžiai kaip blęsti („berti miltų į viralą, plakti, maišyti“ arba „niauktis, blaustis“) ar blanda („ūkana, apsiniaukimas, prieblanda“).

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Samanta Kietytė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Samanta Kietytė

Iš tos pačios šaknies kilęs ir, pavyzdžiui, angliškas žodis blond, taigi, jei šiame mini tyrime nepadariau klaidų (už kurias filologijos fakultete, tikėtina, būsiu pirštais užbadyta), galima teigti, jog žodžiai „blet“ ir „blondinas“ yra etimologiškai susiję (šypsosi).

– Šiandien keiksmažodžiai yra siejami su lytiškumo temomis. O kaip buvo anksčiau?

– Dėsnis čia paprastas – keiksmažodžiai yra susiję su tuo, kas visuomenėje laikoma tabu. Dabar tai yra lytiškumo temos, taip pat įvairios kūno išskyros: fekalijos ir panašiai. Kalbant apie anksčiau vartotus keiksmažodžius išskirčiau dvi temas: mitologija ir kai kurie gyvūnai.

Pavyzdžiui, Lietuvių kalbos žodyne radau apie 300 sudurtinių žodžių su šaknimi šun* ir dauguma jų turi neigiamą konotaciją: šunbalis „mažas, prastas, dažnai menkos kultūros balius“, šunalėkys „padauža, bastūnas“, šunauksis „nauksiniai žibučiai, blizgalai“, šunbrolis „negeras žmogus, šunsnukis“, šundaktaris „medicinos mokslų nėjęs, netikras gydytojas“, šunkaimis „mažas, prastas kaimas“, šunpinigai „pinigai už paleistuvystę“.

Dažnai tokie palinkėjimai yra nerealūs, neįmanomi, pavyzdžiui, kad tu šaukšte prigertum. Tai rodo, kad iš tiesų mes nenorime, kad žmogui nutiktų kas nors blogo, bet tiesiog išreiškiame emociją.

Dar stipresnį neigiamą atspalvį turi šuns patelės pavadinimas – „kalė“, vartojamas kaip itin menkinantis moters apibūdinimas. Tai iš mūsų dienų perspektyvos gali atrodyti keista, juk šuo – geriausias žmogaus draugas, mes juos lepiname ir mylime. Tačiau anksčiau šuo buvo laikomas nešvariu gyvūnu. Pavyzdžiui, XVIII a. cerkvėse galėjo gyventi katės, tačiau į jas patekus šuniui, jis būdavo užmušamas, o maldos namai – pašventinami.

Anksčiau vartotus keiksmus galima skirstyti į keletą grupių. Visų pirma tai yra pasiuntimai, dažniausiai pas kokias nors mitologines būtybes – iki šiol juk siunčiame žmones velniop arba peklon. Taip pat didelę grupę sudaro įvairūs blogo palinkėjimai – kad tave šunys nuneštų, kad perkūnas trenktų.

Čia įdomu tai, kad dažnai tokie palinkėjimai yra nerealūs, neįmanomi, pavyzdžiui, kad tu šaukšte prigertum. Tai rodo, kad iš tiesų mes nenorime, kad žmogui nutiktų kas nors blogo, bet tiesiog išreiškiame emociją. Dar prie keiksmų galima skirti įžeidžius asmenų pavadinimus (žalty, rupūže ir t.t.).

– Rodytųsi, senieji mūsų keiksmažodžiai neturėjo tokio emocinio svorio, kaip šiandien – jų žvaigždutėmis nepuošiame. Kodėl taip yra? Galbūt anksčiau jie turėjo didesnį emocinį krūvį?

– Taip, anksčiau jie turėjo didesnį krūvį, nes buvo susiję su temomis, kurios tuo metu laikytos tabu. Pavyzdžiui, žodis „velnias“ dabar mums neatrodo kažkoks labai blogas, bet anksčiau šio žodžio buvo stengiamasi išvengti. Tai rodo itin didelis skaičius velnio sinonimų: nelabasis, piktasis, raistinis, kipšas, bekulnis ir t.t. Taigi dabar mitologinių būtybių pavadinimai nebeturi tokio emocinio krūvio, nes mitologinis mąstymas yra pasitraukęs iš šiuolaikinio žmogaus gyvenimo ir nebėra tabu.

123rf.com nuotr./Keiksmai
123rf.com nuotr./Keiksmai

Turiu dar vieną hipotezę, kodėl mes linkę keiktis iš kitų kalbų atėjusiais keiksmažodžiais. Galbūt taip yra dėl to, kad jie kalboje atlieka tik keiksmo funkciją ir mūsų galvose nėra ryšio tarp to žodžio ir konkretaus koncepto. Aišku, mes galime pasidomėti, iš kur kilęs koks nors kurva ar lochas, bet realiai juos vartodami negalvojame, kokia jų kilmė, ką jie „iš tiesų“ reiškia.

Kitaip yra su lietuviškais keiksmais – „žaltys“ gali būti vartojamas kaip keiksmas, tačiau tai taip pat nurodo į tiesiog gyvūną ir tokia dviguba funkcija kiek nuima emocinį krūvį.

Lochas yra kilęs iš hebrajų kalbos ir reiškia skylę (tiesa, lietuvių kalbą jis greičiausiai pasiekė per rusų kaip tarpininkę). O štai kurvos kilmė lotyniška, tačiau į lietuvių kalbą jis pateko per lenkų kalbą.

– Kaip ir kada į lietuvių kalbą atėjo rusiški keiksmai?

– Pirmuosius rusiškus keiksmus atnešė carinė Rusija, o labiausiai jie įsigalėjo sovietmečiu. Turbūt didelį vaidmenį čia suvaidino kalėjimų kultūra.

– Galbūt anksčiau vartodavome ir keiksmažodžių, atkeliavusių ir iš kitų šalių? Kokie jie ir kokios tai šalys?

– Kaip dauguma skolinių, taip ir keiksmažodžiai perimami iš tų tautų, su kuriomis daugiausia kontaktuojama. Pavyzdžiui, mano minėtas lochas yra kilęs iš hebrajų kalbos ir reiškia skylę (tiesa, lietuvių kalbą jis greičiausiai pasiekė per rusų kaip tarpininkę). O štai kurvos kilmė lotyniška, tačiau į lietuvių kalbą jis pateko per lenkų kalbą.

– Ar įmanoma būtų suskaičiuoti, kiek Lietuvoje apskritai yra vartojama keiksmažodžių? Gal jau būta tokių ambicingų tyrimų?

– Tam, kad galėtum suskaičiuoti, pirmiausia reikia apsibrėžti, kas yra keiksmažodis, o to dar niekas nepadarė ir vargu ar tai įmanoma, nes žodį keiksmažodžiu paverčia jo emocinis krūvis, socialinė reikšmė, o tokie kriterijai yra gana abstraktūs bei kintantys. Turbūt niekam nekiltų abejonių dėl kurva, blet ar nachui, juos įvardinčiau kaip prototipinius keiksmažodžius. Bet, pavyzdžiui, žodį šūdas kai kurie laiko keiksmažodžiu, o kiti ne, taigi jis keiksmažodžių kategorijoje yra periferinis.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Samanta Kietytė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Samanta Kietytė

– Kokie keiksmažodžiai Lietuvoje vartojami dažniausiai?

– Nustatant bet kokių žodžių vartojimo dažnumą, reikia kuo daugiau duomenų, realios vartosenos pavyzdžių. Geriausias šaltinis tam yra tekstynai. Pačiai pasidarė smalsu, taigi pabandžiau panaršyti po internetinės kalbos tekstyną „LtTenTen14“, kuriame yra beveik 8 milijardai žodžių, o svarbiausia – jame fiksuota ir žargoninė kalba.

Aišku, sunkumų sukėlė tai, kad keiksmažodžių rašyba nėra nusistovėjusi, taigi bandžiau tikrinti kuo daugiau variantų (ne tik blet, bet ir blt, ble, bled ir pan.). Taigi skaičiavimai parodė, kad visgi dažniausias keiksmažodis, jei jį tokiu laikysime, yra lietuviškasis „šūdas“ – rasti net 15 295 jo pavartojimo atvejai (su visais dariniais, kaip šūdinas, šūdarankis ir t.t.). Antroje vietoje yra universalusis blet (4549), nuo jo labai nedaug atsilieka nachui (4416). Gana dažnas ir pochui (3789). Toliau rikiuojasi bybys (2222), kurva (1509), bendrašakniai pyzda ir pyzdiec (1229) bei zajabys (1029). Ne viskas, žinoma, čia įtraukta, bet bendras vaizdas maždaug toks.

Žinoma, čia remiamasi būtent minėtu tekstynu, kiti šaltiniai galėtų parodyti ir kitokią situaciją.

– Koks jūsų mėgstamiausias lietuviškas keiksmas?

– Mane kaip lingvistę labai žavi žodis „pisti“ ir galybė jo darinių, kurie gali perteikti pačias įvairiausias reikšmes: nupisti („pavogti“), nusipisti („pavargti“), užpisti („atsibosti“), įpisti („išgerti“ arba „atsitrenkti“), pripisti („prisigerti“), prisipisti („prisikabinti“), atsipisti („atsikabinti“), išsipisinėti („įžeidinėti, tyčiotis“ arba „maivytis, vaidinti“) ir daugybė kitų. Tiesiog stebinantis funkcionalumas.

– Jeigu galėtume apibendrinti – tai visgi kur prasideda ir baigiasi keiksmažodis? Kas tai yra apskritai?

– Iš tiesų aiškių kriterijų, kurie žodžiai yra keiksmažodžiai, o kurie – ne, nėra. Taigi niekur nerasime keiksmų sąrašo. Todėl į klausimą, kas tai yra, galėčiau atsakyti nebent taip – tai yra žodis, kurio vartosena kalbinėje bendruomenėje yra tabuizuota. Kitaip tariant, keiksmažodis yra tai, ką mes laikome keiksmažodžiu.

Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Video

45:27
01:14
24:24

Adventur 2022

Maistas

URBAN˙/

Tik prenumeratoriams
Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"