Dabar populiaru
Publikuota: 2021 vasario 22d. 20:52

Lietuva ir kava: kada kava pasiekė Lietuvą ir kur buvo pirmosios Vilniaus kavinės

Kino centro „Skalvija“ kafeterijoje „Planeta“ Ar žinai?
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Kino centro „Skalvija“ kafeterijoje „Planeta“

1786 m. birželis. Prieš kelias dienas iš Varšuvos į Vilnių atvykusi ponia Ludvika Byševska savo dienoraštyje brūkštelėjo: „O kadangi buvau susitarusi su garbinguoju ponu Streckiu ketvirtą valandą ryto važiuoti į Antakalnį, atsikėliau trečią ir, pagal Voltero sistemą išgėrusi puodelį juodos kavos, buvau pasirengusi.“

Voltero metodas paprastas: pradėkite gerti kavą penktą ryto ir neskaičiuokite puodelių iki trečios po pietų. Volteras, pasak amžininkų, buvo tiesiog apsėstas kavos. Bet ar tik jis?

Kelios valandos kavinėje su puodeliu kavos – įprasta šiandien, tačiau taip vilniečiai laiką leido ir prieš 200 metų. Kur veikė seniausia Vilniaus kavinė ir kiek joje kainavo kavos puodelis? Kokia kavos gėrimo kultūra buvo susiformavusi tuometinėje Lietuvoje? Apie visa tai pasakojama animacijoje, kurią galite žiūrėti žemiau. O jei labiau patinka skaityti tekstą – tuomet toliau skaitykite tekstą.

VIDEO: Vilniaus istorijos: Vilnietiška kava

Kava atkeliavo su kariuomene

Kava – ankstyvųjų naujųjų laikų kūdikis. Kitaip nei dauguma mus žvalinančių priemonių (šokoladas, arbata, nikotinas), ji į Europą įžengė ne iš Naujojo Pasaulio, o iš Etiopijos, pro Adeno uosto vartus.

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus./Persų pasiuntiniai pas etiopų karalių. Autorius Pranciškus Smuglevičius
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus./Persų pasiuntiniai pas etiopų karalių. Autorius Pranciškus Smuglevičius

Islamo šalyse kava paplito XV–XVI a., o europiečiai su ja susidūrė ne vėliau kaip XVII amžiuje. Tai buvo galingo tų laikų priešo – turkų – produktas, o turkiškas kavos paruošimo būdas Lietuvoje dar ir dabar populiarus.

Tikrų žinių neturime, bet tikėtina, kad pasibaigus Chotino karo kampanijai (1673) Pacai kartu su turkiškais būgnais į Vilnių parsivežė ir turkiškos kavos.

Stambulo kavinė. Autorius Amadeo Preziosi.
Stambulo kavinė. Autorius Amadeo Preziosi.

Lenkai pasakoja tokią legendą: neva 1683 m., po mūšio prie Vienos, kartu su mūšio baigtį nulėmusiais garsiaisiais husarais, į turkų gurguolę pateko kažkoks apsukruolis. Jis rado 300 maišų kavos ir Vienoje atidarė kavinę.

Kavos paplitimo Lietuvoje pėdsakus leidžia atsekti kavai skirtų indų pavadinimai, įrašyti į XVIII a. vilniečių bei kitų šalies miestų gyventojų turto inventorius.

Pavyzdžiui, kavos puodelis su lėkštele lenkiškai vadinamas filiżanka, o turkiškai – fildżan, kavinukas – atitinkamai imbryk ir embrek. Tiesa, dar nėra tvirtai nustatyta, kada šie indai Lietuvoje tapo įprasti.

Į Lietuvą ir Lenkiją – per Saksoniją

Kavos mada pamažu užvaldė visus europiečius. Labiausia prie to, ko gero, prisidėjo prancūzai, nors jie tik XVIII a. šį gėrimą pavertė ne tik Liudviko XIV dvaro atributu, bet ir nepamainomu studentų ar intelektualų pasiplepėjimo dalyviu.

Tiesa, Karalius Saulė kavą ne itin mėgo, tad prancūzus prie jos pamažu pratino Paryžiuje rezidavęs Osmanų sultono pasiuntinys.

Kai skanautojų atsirado pakankamai daug, Liudvikas XIV susivokė per kavos mokesčius galįs sukaupti nemenkus turtus, todėl irgi demonstratyviai pagurkšnodavo kavos. Prancūziška mada netruko paplisti kituose Europos dvaruose, o vėliau ir miestuose.

Tikrai žinome, jog lietuviai prie kavos ėmė pratintis, kai Abiejų Tautų Respubliką iš tolimojo Drezdeno mėgino valdyti Augustas II Saksas (1697–1733).

Štai ką apie tai rašė istorikas Jendžejus Kitovičius (Jędrzej Kitowicz, 1728–1804): „Paprotys gerti kavą paplito Lenkijoje valdant Augustui II […]. Iš ryto ją paduodavo su pienu ir cukrumi, paskui buvo geriama degtinė, o arbata, sukelianti troškulį ir atšaldanti skrandį, buvo pamiršta […]; šį gėrimą, geriamą anksti rytą, labai pamėgo moterys.“

 Biržų krašto muziejus „Sėla“./Sidabrinis grietinėlės indelis su herbu Korčak (Korczak), priklausęs Skrebiškio dvarą valdžiusiems grafams Kamarauskams, XIX a. II p.-XX a. pr.
Biržų krašto muziejus „Sėla“./Sidabrinis grietinėlės indelis su herbu Korčak (Korczak), priklausęs Skrebiškio dvarą valdžiusiems grafams Kamarauskams, XIX a. II p.-XX a. pr.

Jam savaip antrina istorikas Stasys Samalavičius, tyrinėjęs XVIII a. vidurio vilniečių buitį ir papročius. Pasak jo, tais laikais kavos indai Vilniaus miestiečių namuose jau buvo įprasti.

Štai ponia Konstancija Honorskienė 1764 m. turėjo alavo arbatinuką, kavos malūnėlį ir juodą kavos staliuką. Tikėtina, kad kartu su kava į Lietuvą per didikų dvarus atkeliavo ir Meizeno porceliano indų mada, diduomenės gyvenimą praturtinusi savita estetika.

Gėrimas iš skrudintų pupų ir daržovių

Kava labai anksti tapo plačiųjų visuomenės sluoksnių gėrimu. Visoje Europoje XVIII amžiuje vartojimas taip sparčiai augo, kad kava tapo deficitu.

Turkija greitai nustojo būti vienintele tiekėja, o olandų pastangos XVIII a. plėsti kavos pasėlius Batavijoje (dab. Indonezija), ir analogiški prancūzų projektai Martinikoje problemos neišsprendė. Kava brango, gerų pupelių stigo, o žmonėms jų reikėjo vis daugiau.

Neabejingas kavai botanikos profesorius Stanislovas Jundzila (1761–1847) ieškojo būdų kuo ją pakeisti, bet ir jam teko beviltiškai skėsčioti rankomis.

Vilniaus kavinių savininkai kavą maišė su džiovintais arba skrudintais vaisiais, mėgino skrudinti javus, ankštines kultūras ir net kai kurias daržoves. Bet argi tai kava… Tuomet kavinės sugalvojo gryną suktybę – antrą kartą užplikyti kavos tirščius.

Ne veltui XIX a. pradžioje Vilniaus apylinkių gyventoja keliautojui tvirtino: „Dabar jau nebemoka gaminti geros kavos. Nebežino tam reikalingų daugybės paslapčių, nes tam, Mielas Pone Geradary, pagaliau reikia elnio rago kavai maišyti, grietinėlei nepakenks truputis migdolų, o kvapui ir paviršiaus paauksavimui – cikorijos, gink Dieve, ne daugiau ketvirtadalio; tokia proporcija duoda puikiausią spalvą ir nepakenkia skoniui. Dabar irgi pusiau maišo, bet, pasigailėk Dieve, kokia čia kava?! Ir skrudinti reikia mokėti, o tai prisvilinsi.“

Pirmoji kavinė – Šv. Jono gatvėje?

Šios nuotrupos istorijos šaltiniuose aiškiai rodo, kad Vilniuje iki XIX a. pradžios jau buvo įsigalėjusi kavos vartojimo kultūra. Ji plito namuose, rūmuose ir kavinėse. Kiek vėliau nei Vakarų Europoje, bet vėlavo nedaug.

Prancūzai mėgsta girtis, kad tai jie sugalvojo kavinės idėją. Sen Žermene iki šiol veikia neva pirmoji pasaulyje kavinė „Prokopas“ (Le Procope), kurios iškaboje puikuojasi įkūrimo metai – 1686-ieji.

Kada ir kur Vilniuje sutinkame pirmąsias kavines? Tiksliai į šiuos klausimus atsakyti sunku, bet šiokią tokią versiją pasiūlyti galime. Žinome, kad 1814 m Vilniuje ir priemiesčiuose jau buvo maždaug pusšimtis kavinių, anuomet vadintų kofenhauzais.

Vilniaus universiteto iliustr./Ribiškių dvare, netoli Vilniaus, XIX a. pr. įkurta kavinė „Kaimiška kava“.
Vilniaus universiteto iliustr./Ribiškių dvare, netoli Vilniaus, XIX a. pr. įkurta kavinė „Kaimiška kava“.

Viena pirmųjų užuominų apie jas susijusi su 1787 m. pabaiga, kai kaimynai paskundė ponus Simoną ir Barborą Kliukovskius dėl to, kad šie neteisėtai pakabino iškabą ir pardavinėja kavą.

Tikrai žinome, kad Kliukovskių namas 1803 m. buvo Šv. Jono gatvėje, tikėtina – nr. 5 arba 7 pagal dabartinę numeraciją. Kaip tik čia galėjo būti viena pirmųjų Vilniaus kavinių.

Apie kitą kavinę, jau užmiestyje (dabartinėje Basanavičiaus gatvėje – mėgstamoje vilniečių pasivaikščiojimų vietoje), mums liudija jau minėtoji ponia Byševska, 1786 m. vasarą viešėjusi Vilniuje: „Nuvažiavome į Pohulianką gerti kavos. Užeiga medinė, padoriai įrengta, kavos už devynis auksinus davė tiek, kad Varšuvoje tektų pakloti dvidešimt septynis. Pasėdėjome visi geras dvi valandas.“

Ar turite porą valandų kavai?

Daugiau istorinių tekstų ieškokite puslapyje ldkistorija.lt

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"