Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 14d. 20:45

Maištininkas iš Žagarės, išdrįsęs kritikuoti Staliną: verti žinoti faktai apie litvakų poetą O.Mandelštamą

Osipas Mendelštamas Ar žinai?
Lietuvos žydų bendruomenės nuotr. / Osipas Mendelštamas

Šiemet minint 130-ąsias Osipo Mandelštamo gimimo metines, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia iš naujo susipažinti su vienu ryškiausių sidabro amžiaus Rusijos poetų. Skaitytojams pristatome gerokai primirštus arba kai kam visai nežinomus faktus apie fenomenalųjį poetą Osipą Mandelštamą.

Litvakiškosios šaknys

Osipo Mandelštamo šeima – tiek iš motinos, tiek ir iš tėvo pusės – kilę iš Lietuvos. Litvakiškosios Mandelštamų šaknys slypi Šiaurės Lietuvoje – Žagarės miestelyje. Teigiama, jog giminė miestelyje apsigyveno apie XIX amžiaus pradžią.

Poeto mama Flora Mandelštam (Verblovskaja) buvo muzikė, tėvas Häckelis–Emilis Mandelštamas priklausė pirmajai pirklių gildijai, buvo odininkas.

Vis dėlto sukūrę šeimą Flora ir Emilis Mandelštamai gyveno Varšuvoje, kur ir gimė būsimasis poetas ( 1891 m. sausio 15 d.), o 1896-1897 metais šeima persikėlė į Sankt Peterburgą.

Beje, istorinėse dokumentacijose aptikta, jog Mandelštamai 1896 metais buvo apsistoję ir Kaune.

(Ne) puoselėtas žydiškumas?

Žydiškoje šeimoje gimęs Osipas Mandelštamas, kad ir kaip bebūtų neįprasta, laikėsi atokiau nuo judaizmo. Poetas 1911 metais buvo pakrikštytas evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Manoma, jog tuometinis O. Mandelštamo pasirinkimas buvo sąlygotas pragmatiškų tikslų – tam, jog poetas galėtų likti gyventi Sankt Peterburge.

Lietuvos žydų bendruomenės nuotr./Osipas Mendelštamas
Lietuvos žydų bendruomenės nuotr./Osipas Mendelštamas

Maištaujanti kūryba

Mandelštamas studijavęs Heidelbergo, Sorbonos ir Peterburgo universitetuose. Pirmąjį ir bene žymiausią savo eilėraščių rinkinį „Akmuo“ išleido 1913 m., paskutinįjį „Eilėraščiai“ – 1928 m. Savo kūryboje poetas gana atvirai reiškė kritiką tuometinei valdžiai.

Be abejo, represinis Stalino režimas siekė susidoroti su O. Mandelštamo kritika, tad poetui teko patirti persekiojimą, kalinimus, tremtį ir brutalius kankinimus.

Poetas mirė Vladivostoke 1938 metais nuo išsekimo. Iki šiol poeto kapas nėra žinomas.

Lietuvos žydų bendruomenės nuotr./Osipas Mendelštamas
Lietuvos žydų bendruomenės nuotr./Osipas Mendelštamas

Atgimęs ryšys su Lietuva?

Profesorius, rašytojas, poetas, disidentas Tomas Venclova nuo jaunystės žavėjosi žymiojo poeto Mandelštamo kūryba.

Tomui Venclovai yra tekę susipažinti su Osipo Mandelštamo žmona Nadežda Mandelštam, išsaugojusia brangias poeto eiles, kurias Tomas Venclova vėliau išvertė ir publikavo lietuvių kalba.

O.Mandelštamo eilėraščiai

Leningradas

Į lig ašarų savą, – kaip vaiko liga, –

Aš grįžau į pažįstamą miestą atgal.

Tu grįžai atgalios, tad nuryki greičiau

Vaistus leningradietiškų molų karčius.

Ūkanotos dienos tu esi kalinys,

Kaip niauriam degute įmaišytas trynys.

Peterburge, klausyk, dar nenoriu numirt:

Knygeles telefonų tu mano turi.

Atminty dar išsaugojau adresus aš,

Negyvųjų balsus dar galėsiu surast.

Gyvenu laiptų narvo tamsiam kambary

Ir sutvinksi skambutis gailus smilkiny.

Kiaurą naktį pralaukęs brangiausių svečių,

Grandinėlių retežiais prie durų žaidžiu.

1930 m. gruodis

* * *
Viešpatie, padėk naktį šią prabūt,

Dėl būties bijau su Tavim drauge...

Peterburge būti – tai miegot karste.

1931 m. sausis

* * *
Duria blakstienos. Ir ašara krenta tyra.

Nebaugulingai juntu, kad artėja artėja audra.

Vienas keistuolis mokina mane užmaršties.

Dusas kankina, bet noris gyvent lig mirties.

Ką tik pakirdęs, nuo narų pakilęs kietų,

Savo vienutę mieguistai apžvelgęs ratu,

Taip suimtinis graudingą romansą niūniuos,

Kai virš belangės ruoželis aušros raudonuos.

1931 m. kovo 2 d.

Iš rusų kalbos vertė Audrius Dzikaras

Kremliaus kalnietis

Mes gyvenam šaly, kur beeinant keliu

Negirdėt mūsų žodžių už žingsnių kelių,

O kai pusbalsiu bandom kuždėti,

Tuoj mums primena Kremliaus kalnietį...

Tarsi kirmėlės riebūs jo pirštai stori,

O jo žodžiai lyg pūdiniai svarsčiai tikri.

Tarakoniški ūsai kvatoja

Ir čebatų aulai kad švytuoja.

Plonakakliai vadai jį apspitę gaujom,

O jis žaidžia žmonių-nežmonių paslaugom.

Kas sniaukroja, kas knerkia, kas mykia,

Tik jis vienas dudena ir mygia.

Savo įsakų virtines tarsi vinis –

Kam kirkšnin, kam kakton, kam akin kala jis.

Kas bausmė – tai puota šermeninė

Ir plati osetino krūtinė.

1933 lapkritis

Iš rusų kalbos vertė Lanis Breilis

Keletas paaiškinimų:

Tarsi kirmėlės riebūs jo pirštai stori – šį įvaizdį Mandelštamui įkvėpė girdėta istorija apie Staliną, kuris skolindamasis knygas iš poeto Demjano Bedno, tuo metu gyvenusio Kremliuje, bibliotekos, perskaitytų knygų paraštėse palikdavo riebius pirštų antspaudus.

Puota šermeninė – originale малина. Rusų žargone šis žodis turi daug konotacijų, kurių nėra lietuvių kalboje. Tai ne tik avietė, bet ir vagių landynė (ši reikšmė kildinama iš hebrajų kalbos žodžio מְלוּנָה melunah – sarginė, būdelė, nakvynės vieta), taip pat ir lengvas, malonus, šaunus gyvenimėlis.

Osetino krūtinė – pasak kai kurių šaltinių, Stalino tėvas buvo osetinas, o ne gruzinas.

XXX

Priimki džiaugsmą iš manųjų rankų –

Truputį korio ir truputį saulės,

Kaip mums įsakė Persefonės bitės.

Neprirakintos valties neatriši,

Švelnių šešėlio žingsnių neišgirsi,

Būties tamsybėj siaubo neįveiksi.

Mums lieka pabučiavimai – pūkuoti,

Vieninteliai, tarytum mažos bitės,

Kurios numiršta, skrisdamos iš lizdo.

Jos perveria skaidrių naktų tankynę,

Jų tėviškė – tamsus Taigeto miškas,

Jų penas – laikas, liepžiedžiai ir mėtos.

Štai atšiauri, džiaugsminga mano duoklė,

Sausi karoliai, nebegyvos bitės –

Jų kūnuose medus pavirto saule.

Vertė Tomas Venclova

XXX

Už tai, kad nesaugojau tavo delnų dovanos,

Už tai, kad paniekinau gležnąjį lūpų sūrumą,

Akropolio šaltyje laukiu išauštant dienos.

Kaip aš nekenčiu to sakuoto senovinio rūmo.

Danajai tamsoj prie ginkluojamo žirgo budės –

Jie pjūklus galanda ir sienoje platina žaizdą.

Nebesuvaldau savo kraujo sausos maišaties,

Ir tau neturiu pavadinimo, garso ir vaizdo.

Kodėl patikėjau, kad mus tebejungia grandis?

Per greitai tavęs netekau ir nemoku surasti.

Dar neišsisklaidė naktis, negiedojo gaidys,

Dar kaistantis kirvis nebuvo nugrimzdęs į rąstą.

Migloj savo šonkaulių medį pajunta pilis,

Ant sienų išbloškusi skaidrią lyg ašaros dervą,

Bet kopėčias kraujas užplūdo, lyg upė gili,

Ir trissyk kariai susapnavo viliojantį vardą.

Kur moterų menė pas mylimo miesto vartus?

Aukštų inkilų nebeturi karalius Priamas.

Ir strėlės pabyra lyg sausas medinis lietus,

Ir kitos išdygsta – sakytum, lazdynai iš žemės.

Į langą pabeldžia pilka nei kregždė valanda,

Žvaigždynas užgęsta lyg dūris, nežeisdamas nieko,

Ir pergalės laikas – šiauduos atsibudus banda –

Gruoblėtose gatvėse kelias iš vargano miego.

Vertė Tomas Venclova

XXX

Man duotas kūnas, visas dovanų,

Ką veikt su tokiu vienu ir manu?

Ir kam dėkot, kad su džiaugsmu tykiu

Galiu kvėpuoti ir gyvent sykiu?

Aš ir gėlė, ir sodininkas aš,

Pasaulyje ne vienišas nėmaž.

Jau amžinybės langą nuo šiltų

Alsavimų išmarginu raštu.

Jis atsispaudžia nei pažintas, nei

Pats atpažintas dar taip neseniai.

Nors mirksnio drumzlės bėgti nenustos,

Neperbrauks mielo rašto niekados.

Vertė Jonas Juškaitis

XXX

Pro miglas skausmingo tavo veido

Aš neįžiūrėjau, ar jisai.

„Viešpatie!“ – tepasakiau per klaidą,

Tarti negalvodamas visai.

Dievo žodis iš manos krūtinės

Išlėkė lyg dideliu paukščiu.

Priešais veidą miglos kamuolinės,

Ir narvelis tuščias už pečių...

Vertė Jonas Juškaitis

XXX

Už vaikus, kur užgimt grynakraujais turės,

Už laikus, prieš kuriuos šie gal blės,

Aš tėvų puotoje netekau ir taurės,

Ir linksmumo, ir savo garbės.

Amžius puola pečius man šunim vilkiniu,

Bet aš ne širdimi vilkine:

Rankovėn sibirietiškos stepės karštų kailinių

Kimšk verčiau, kaip kepurę, mane.

Kad bailių nematyčiau dumble klampiame

Nei sukruvintų kaulų rate,

Kad šiaurietiškos lapės naktų puikume

Sumelsvuodamos šviestų švieste.

Išsiveski naktin, kur pušis ties srauju

Jenisiejumi siekia žvaigždės,

Nes ne vilkas esu aš su savo krauju

Ir mane tik man lygus nudės.

Vertė Jonas Juškaitis

XXX

Su didelėm akim žlibų vapsvų,

Kur siurbia žemės ašį, žemės ašį,

Jaučiu, ką tik mačiau žvilgsniu savu,

Ir atmenu tuščiai ligi mažiausiam lašui.

Ir nepiešiu, ir nebetraukia prie dainos,

Stryku nevirpinu stygos gailingos.

Aš į gyvenimą vien kabinuos

Ir mėgstu pavydėt gudrioms vapsvoms galingoms.

O, kad ne nuo mirties, kai neminės gal nieks,

Kad būčiau priverstas kur nors ir ašai

Nuo vasaros šiltos ir oro geluonies

Išgirsti žemės ašį, žemės ašį.

Vertė Jonas Juškaitis

Minint 130-ąsias Osipo Mandelštamo gimimo metines, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia iš naujo susipažinti su vienu ryškiausių sidabro amžiaus Rusijos poetų – Osipu Mandelštamu.

Prisijunkite prie virtualios poezijos popietės sausio 15d. 14 val. ir pasiklausykite įžvalgų apie poeto įnašą į kultūrinį Lietuvos gyvenimą, susipažinkite su galbūt ne taip gerai žinomais Mandelštamo gyvenimo faktais bei išgirskite skambias poeto eiles. Virtualią popietę rasite paspaudę šią nuorodą.

Originalo kalba poeto eiles skaitys aktoriai Larisa Kalpokaitė bei Viačeslavas Lukjanovas.

Lietuvių kalba poeto eiles skaitys Viktorija Verikaitė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"