Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 15d. 21:00

Maras Lietuvoje: kaip Vilnius atrodė per šios baisios ligos protrūkį XVIII a. pradžioje?

Marą Vilniuje vaizduojanti XVIII a. graviūra Ar žinai?
Lietuvos dailės muziejaus pav. / Marą Vilniuje vaizduojanti XVIII a. graviūra

Lavonų pilnos gatvės. Sergančius tėvus ar vaikus likimo valiai paliekantys šeimos nariai. Badas ir kanibalizmas. Masinė Suirutė, masinė panika ir pabėgėlių būriai. Tokius vaizdus piešė amžininkai apie Lietuvos miestus ir miestelius, kai juos užklupdavo maras.

Laikytas Dievo bausme, nuo pirmojo savo pasirodymo vėlyvaisiais viduramžiais iki XVIII a. pabaigos maras reguliariai siaubė Europą, neaplenkdamas ir Lietuvos.

Tačiau medicinos ir higienos progresas padėjo nugalėti šią ligą, ir, nors apie maro siaubus yra girdėjęs kiekvienas, dabarties žmogui maro epidemija, skirtingai negu, tarkime, karas, jau yra sunkiai įsivaizduojamas reiškinys.

Bet kadaise tai buvo šiurpi, bet ne tokia jau reta realybė. Ir per maro epidemijas žmonės gyveno, ar, tiksliau, stengėsi išgyventi. Kaip gyvenimas atrodė tada, kai maras buvo kasdienybė? Kaip atrodė miesto gyvenimas per maro protrūkį ir kaip su jais bandyta kovoti?

Maro protrūkius Vilniuje nagrinėjo istorikė Virginija Popovaitė. Šiame tekste, remiantis jos moksliniu darbu „Maras Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje XVIII a.: Vilniaus atvejis“, bus pasakojama apie tai, kaip atrodė pats didžiausias savo mastu maro protrūkis Vilniuje, įvykęs 1710 m.

Ir iki maro bėdų nestigo

Kaip savo darbe pažymi istorikė, pirmojo maro protrūkio data LDK teritorijoje nenustatyta, bet paskutinio – puikiai žinoma. Paskutinė maro epidemija LDK, išplitusi XVIII a. pr., istorikų yra laikoma pačia stipriausia.

Dar iki užeinant marui, šalį alino kitos bėdos. Vykstant Šiaurės karui, LDK savivaliavo savos ir svetimos kariuomenės. Vilnius kelis kartus buvo užimtas švedų ir rusų, kurie miestą niokojo ir plėšė.

Be to, Vilnius nukentėjo nuo 1706 m. kilusio gaisro. Na, o miesto apylinkės kentėjo nuo po to sekusių keleto blogų orų ir nederliaus metų.

Visa tai lėmė, kad dar 1709 m. Vilniaus apylinkėse nuvilnijo bado banga. 1709-1710 m. miesto apylinkėse kilo badas. Amžininkai pasakojo, kad valstiečiai žudė ponus, gyvieji mito katėmis, šunimis ir lavonais, o kai kur tėvai esą netgi valgė savo vaikus.

Skurstantys žmonės iš apylinkių plūdo į Vilnių, čia tikėdamiesi gauti maisto. Kartu su jais miestą pasiekė ir ligos. Nors pagal galimybes Vilniaus valdžia bei vienuoliai stengėsi badaujantiems padėti, daug jų mieste tiesiog gatvėse mirdavo nuo bado nesulaukę pagalbos. 1710 m. pavasarį nuo bado mirė šimtai žmonių, mirštančiųjų dejonės nenutildavo naktimis.

Visgi maro mieste tuomet dar nebuvo – ligonius slaugę vienuoliai simptomų nepriskyrė marui, nekalbėjo apie epidemiją. Miestas, kiek buvo įmanoma, gyveno įprastą gyvenimą. Vyko prekyba, žmonių patekimas į ir iš miesto nebuvo varžomas.

Tad, pažymi V.Popovaitė, iki užslenkant marui miesto vaizdas buvo dvipusis. Viena vertus, gatvėse buvo gausu nuvargusių žmonių, mirštančių nuo bado ar ligų. Miestas buvo valomas, bet to neužteko, kad būtų pašalinti visi kūnai.

Kita vertus, liudininkų prisiminimai ir dokumentai rodo, kad vyko aktyvi prekyba, o miestiečiai bandė gyventi įprastą gyvenimą, netgi bandyta Vilnių atstatyti po sugriovimų.

Gandai atėjo prieš ligą

Pirmiau negu pats maras Vilnių pasiekė jo baimė. Ją kurstė gandai apie ligą iš kitų kraštų. Tapo aišku, kad grėsmė arti.

Vikipedijos nuotr./Maro sukėlėjas Yersinia pestis
Vikipedijos nuotr./Maro sukėlėjas Yersinia pestis

Ko gero, pirmieji nerimauti pradėjo dvasininkai. Kadangi maras tuomet buvo suvokiamas kaip atpildas už nuodėmes, epidemijų metu padidėdavo pamaldumas – buvo gausiai aukojamos mišios, kalbamos maldos už mirusius, rašo V.Popovaitė.

Ne išimtis buvo ir Vilnius. 1710 m. gegužės 13 d., siekiant permaldauti Dievo rūstybę, buvo paskirta religinė procesija nuo Katedros iki šv. Jonų bažnyčios. Na, o birželį kasdien septintą valandą popiet pradėtos laikyti pastovios pamaldos maro atitolinimui, taip stengiantis įsiteikti Dievui.

Vėliau baimė persimetė ir į miestiečių tarpą. Eiliniai gyventojai pradėjo gausiau rašyti testamentus.

Užkrato pėdsakų mieste dar nebuvo – tai buvo išankstiniai veiksmai, išreiškę augančią maro, tuomet jau siautusio kitose LDK teritorijose, baimę.

Vilniaus miesto savivaldybės/S.Žiūros nuotr./Žaliasis tiltas
Vilniaus miesto savivaldybės/S.Žiūros nuotr./Žaliasis tiltas

Galiausiai gegužės 28 d. buvo surengtas didelis miesto valdančiųjų ir vienuolijų susirinkimas, kaip kovoti su gresiančia maro epidemija. Nutarta, kad ligoniai turi būti išvesti už miesto vartų, per Žaliąjį tiltą į dabartines Šnipiškes, kur jais turi pasirūpinti atsiskyrėliai.

Paskirtas jėzuitų tėvas, atsakingas, kad ligoniai nemirtų be išpažinties. Jėzuitai įsipareigojo kas mėnesį šalia teikiamų aukų badaujantiems skirti po 10 auksinų vargstantiems.

Kentėjo ne tik skurstantieji

Visgi nei maldos, nei ligonių išvedimas iš miesto nepadėjo. Ilgai grasinęs maras pagaliau pratrūko liepą. Žmonės ėmė mirti masiškai, o šaltiniai būtent marą nurodė kaip mirties priežastį.

Maro ligoniai skundėsi karščiavimu, galvos skausmais, silpnumu, kartais – dizenterija ir skrandžio negalavimais. Daugelis jų mirdavo per dieną-dvi po susirgimo.

XVIII a. pradžioje Vilnius buvo apgyvendintas tankiai, o į priemiesčius keltis gyventojai pradėjo tik neseniai. Siaurų gatvių tinklas, tankus apstatymas sudarė idealią terpę marui plisti. Maro bakterijos platintojos, blusos, galėjo lengvai peršokti ant naujų aukų.

Žmonės dažnai mirdavo tiesiog gatvėse. Maras glemžėsi ne tik eilinius gyventojus, bet ir dvasininkus. To meto šaltiniai rodo, kad trūkstant dvasininkų kunigams kartais tekdavo krikštyti kitų konfesijų kūdikius.

Tiesa, pavyzdžiui, karui maras netrukdė. 1710 m. spalio 21 d. Didžiojo LDK etmono Pociejaus rašte, skirtame Vilniaus miestui, nurodyta, kad mieste reziduojantį pėstininkų pulką išmaitinti privalu.

Pateiktas ir sąrašas, kokį maistą jam tiekti – jame buvo ir tokie dalykai kaip sūris, sviestas ar lašiniai. Vykstant karui, karinių dalinių aprūpinimas buvo privalomas ir maras tam įtakos nedarė.

Piko tašką epidemija pasiekė rugpjūtį-rugsėjį. Tai rodo išlikę šaltiniai. Įvairių vienuolijų dokumentai rodo, kad broliai, šiais mėnesiais užsikrėtę maru, mirdavo masiškai. Ir ne tik jie – pavyzdžiui, Pirklių brolija per pora mėnesių prarado apie 70 narių.

Negyvėlius stengtasi surinkti ir palaidoti už miesto sienų. Mirę miestiečiai buvo guldomi į masines kapavietes po 70–80 žmonių. Joms pasirinktos kelios kryptys. Pagrindinės buvo dvi: Vingio miško pakraštyje buvęs griovys bei kapavietė už Žaliojo tilto, ties Šnipiškėmis. Visgi net ir taip nespėta visų palaidoti katalikiškai.

Gresiančios mirties akivaizdoje konfliktų nebuvo išvengta. 1710 m. atsinaujino miestiečių konfliktas su žydais dėl pastarųjų kapinių anapus Neries, netoli Žaliojo tilto. Konflikto priežastys buvo dvi, abi ekonominės. Viena – miestiečiai norėjo pretenduoti į kapinių žemę. Antra – žydai pagal senas privilegijas naudojosi Žaliuoju tiltu perveždami mirusiuosius ir neturėjo mokėti už naudojimąsi tiltu, kas miestiečiams taip pat nepatiko.

Artėjant marui, miestiečiai pradėjo trukdyti žydams laidoti mirusiuosius savose kapinėse. Tai nepadėjo bendrai miesto higienai, kadangi trukdant laidoti, namuose ėmė kauptis mirusiųjų kūnai. Žydai kreipėsi į teismą.

Galiausiai LDK didysis etmonas ginčą išsprendė žydų naudai. Jis priminė žydams seniai suteiktas privilegijas, taip pat pabrėžė, kad, namuose daugėjant nepalaidotų kūnų, kyla grėsmė maro užslinkimui ir pabrėžė, kad jokie interesai į žydų kapines nėra verti tokios rizikos.

Įmanoma, kad pristigus jėgų dalis mirusiųjų galėjo būti laidojami ir visai netoli – neapgyvendintose teritorijose tarp Bekešo ir Gedimino kapo kalno.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vilniaus panorama
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vilniaus panorama

Tokias prielaidas remia archeologiniai duomenys – 1989–1990 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu aptikta masinių kapaviečių, kuriose kūnai palaidoti padrikai, be karstų. Nors šios kapavietės kiek ankstesnės, neatmestina, kad šią teritoriją galėjo prisiminti ir 1710 m. protrūkio metu.

Dalis mirusiųjų palaidota ir vietinėse kapinėse. Dalis galėjo būti sumesti į bažnyčių rūsius bei ten užmūryti, tačiau, pasak V.Popovaitės, ši prielaida abejotina, nes vargu ar bažnyčios būtų rizikavusios tokiu potencialiu užkratu.

Daugelis tiesiog bėgo

Jau įsismarkavusi liga veikė gyventojus, iššaukdama nevienodas reakcijas – nuo atsidavimo apvaizdai iki ryžtingos kovos ugnimi, rašo V.Popovaitė.

Maro saugotis stengtasi įvairiais būdais. Galimo kontakto su liga tikimybę jėzuitai mažino prasidėjus epidemijai iškart paleisdami klases savo mokyklose.

Panašiai pasielgė ir Lietuvos Vyriausiasis tribunolas – jo vyriausieji nutarė nerizikuoti liepos 15 d., paleisdami tribunolą tik išgirdę pirmuosius gandus apie miestan įsimetusį užkratą. LDK kuriam laikui liko be aukščiausios teisminės instancijos.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Ugnis
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Ugnis

Nesugebėję nukreipti ligos maldomis, jėzuitai su maru kovojo ir kitaip. Pavyzdžiui, ugnimi. Rugpjūčio gale jėzuitai sudegino savo valdinių namą, kuriame daug kas išmirė nuo maro. Tai rodo, kad LDK jau buvo žinoma ugnies kaip orą valančio veiksmo idėja.

Ankstesnių maro protrūkių metu Vilniuje buvo taikoma praktika užverti visus miesto vartus, ribojant gyventojų judėjimą miestan ir iš jo. Tačiau šį sykį apie vartų užvėrimą nėra užsimenama nė viename šaltinyje, o miesto valdžiai ir kitoms institucijoms taip ir nepavyko išvesti vargetų už miesto sienų.

Amžininko teigimu, Vilniuje epidemijos metu buvo daugiau atvykėlių, nei miestiečių. Pastarieji, stengdamiesi išvengti kontakto su užkratu, tiesiog palikdavo miestą. Taip jie tikėjosi išvengti kontakto su mirštančiaisiais.

Vilniaus valdantieji – ne išimtis. Antai burmistras su žmona išvyko pas pranciškonų kunigą, įsikūrusį netoli Vilniaus.

Panašiai elgėsi ir tie patys jėzuitai – tik prasidėjus epidemijai išsikėlė į Lukiškes, kurios buvo Vilniaus priemiestis. Bet tai jų neišgelbėjo – maras jėzuitus pasiekė ir ten. Dalis vienuolių pasirinko bėgti dar toliau. Užmiesčio prieglobsčiu susiviliojo ir kiti vienuoliai – dominikonai, pranciškonai. Taip pat unitai, išvykę į Ašmeną.

Mirė dešimtys tūkstančių

Maras nenurimo iki vėlyvo rudens. Paskutinis miręs nuo maro žmogus mirusiųjų registre registruotas 1710 m. spalio 22 d. Maždaug trys penktadaliai mirusiųjų tais metais registre įvardinti kaip pakirsti maro.

Bet pasakyti, kada tiksliai maras nusinešė paskutinę auką, neįmanoma – nuo minėto įrašo iki 1713 m. registras tiesiog nebuvo pildomas.

Tačiau 1711 m. pradžios šaltiniai apie maro epidemiją jau kalba būtuoju laiku. Tad greičiausiai epidemija aprimo 1710 m. lapkritį-gruodį, o galutinai baigėsi 1711 m. sausį.

Amžininkai teigia, kad nuo 1710 m. vidurio iki metų galo Vilniuje nuo maro mirė 20 000–30 000 krikščionių ir 3800–4000 žydų.

Vilniaus gyventojų skaičius reikšmingai sumažėjo. 1690 m. Vilniaus paviete (maždaug atitinka dabartinę Vilniaus apskritį) gyveno beveik 80 tūkst. žmonių, o 1710 m. spalį – apie 27 tūkst. Tad pavietas per 20 metų nuo maro, karo bado ir kitų priežasčių neteko maždaug dviejų trečdalių gyventojų.

Tiesa, V.Popovaitė pažymi, kad nors maras ir nusinešė didelį kiekį žmonių gyvybių, tuo pačiu „išjudino“ santykinį gimstamumą. Išlikę bažnyčių įrašai rodo, kad keli metai po epidemijos santykinis gimstamumas Vilniuje stipriai išaugo.

Taisyklės atskleidė varganą miesto būklę

Po maro, 1712 m. LDK valdovas Augustas II patvirtino naujas „Vilniaus sugyvenimo taisykles“, atskleidusias varganą nusilpusio ekonomiškai bei ištuštėjusio miesto padėtį. Didelis dėmesys skirtas ekonominei situacijai gerinti.

Vilniaus apskrities archyvo nuotr./Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia XIX a.
Vilniaus apskrities archyvo nuotr./Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia XIX a.

Miesto ekonomikos ašimi buvo numatyti krikščionių cechai. Siekiant padėti atsigauti krikščionių cechams bei pirkliams, žydų pirkliams ir amatininkams bei atskirų vienuolynų amatininkams numatyti griežti apribojimai verstis prekyba. Tiesa, į cechus įsirašyti jiems nedrausta. Buvo bandyta suvaldyti ir galimas manipuliacijas kainomis.

Taisyklės žydams taip pat draudė keltis į kitas Vilniaus gatves. Iš to V.Popovaitė daro išvadą, kad miestas tuomet turėjo būti labai ištuštėjęs – antraip tokio suvaržymo nebūtų prireikę.

Siekiant kovoti su ligų plitimu, taisyklės nurodė, kad gatvės prie namų bei miesto aikštės ir erdvės turi būti švarios, o vandens nutekamieji grioviai – tvarkomi ir valomi.

Už taisyklių nesilaikymą numatytos griežtos bausmės. Toks rimtas požiūris į higieną galėjo prisidėti prie maro epidemijų galutinio pasitraukimo iš miesto.

Taisyklėse esama ir kitų įdomių aspektų. Jose yra reikalavimas barzdaskučiams bei jų amato žmonėms įsirašyti į cechus – veikiausiai todėl, kad barzdaskučiai dirbo ir kaip gydytojai bei taip buvo bandoma iš dalies sisteminti sveikatos apsaugą.

Taip pat įvardinta privaloma tuščių namų priežiūra, kad juose nebūtų lavonų. Tai parodo to meto suvokimą, kad lavonai bei nuo jų sklindanti oro tarša laikyti maro platintojais, be to, patvirtina, kad tuščių namų Vilniuje po maro liko daug.

Kiti miestai kentėjo panašiai

Vilniečių reakcija į marą nebuvo išskirtinė. Mažesnių miestelių ir kaimų gyventojai irgi dažnai išsibėgiodavo ar ieškodavo Dievo užtarimo.

Nevaldoma gyventojų migracija kėlė daug problemų – 1712 m. LDK valdovo išleistuose įsakymuose kalbama apie privalomą pabėgusių valstiečių grąžinimą valdovo žemėse.

Valstiečiams išbėgiojus ar išmirus, dideli žemės plotai tiesiog dirvonuodavo.

Yra žinoma, kad, pavyzdžiui, Daugų miestelyje, Punios valsčiuje, Krakiuose, Sudarge, Prienuose didžiuliai žemės plotai tiesiog apžėlė krūmynais. Kai kur daugiau apleistos negu dirbamos žemės buvo ir po kelių dešimtmečių.

Itin nusiaubta buvo tuometinė Alytaus ekonomija. 1712 m. inventoriuje rašoma, kad maras išguldė beveik visus gyventojus.

Dėl ligos ir siautėjančių karių šioje vietovėje laukai apėjo usnimis ir krūmais, o tuščios trobos tiesiog išardytos. Tokiu būdu, nelikus žmonių, galinčių atsiminti, kur jie stovėjo, ištisi kaimai pradingo nežinion.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis
Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"