Dabar populiaru
Publikuota 2022 07 23, 15:01

(Ne)žinoma Šiaulių istorija: kaip ir kur šiauliečiai atostogavo tarpukariu

Įsibėgėjant vasarai ir vis labiau šylant orams, mums dažnai kyla mintys apie atostogas. Didžiulė gausybė kelionių agentūrų pasiūlymų ir reklamų suteikia galimybę rinktis, kur ir kaip norime ilsėtis. O kaip atostogavo mūsų protėviai, gyvenę tarpukario Lietuvoje?
Mokytojas Bronislovas Žiaunys (iš kairės 3-ias) su draugais prie Palangos tilto. 1934 m.
Poilsis Palangoje tarpukariu. Mokytojas Bronislovas Žiaunys (iš kairės 3-ias) su draugais prie Palangos tilto. 1934 m. / Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Vytauto ir Silvijos Vilkončių fondas F154-231

Jau tarpukariu poilsio svarba buvo akcentuojama tiek fizinį, tiek intelektinį darbą dirbantiems žmonėms: „Dvi, trys, keturios savaitės vasaros atostogų, naudingai praleistos, gali sudaryti tvirtą sveikatos ir geros nuotaikos kapitalą“, – skelbė laikraščiai tarpukariu.

Jei karštą vasaros vakarą prieš 100 metų būtume užsukę į kurios nors Lietuvos inteligentų šeimos namus, greičiausiai išgirstume diskutuojant, kur atostogauti šiemet.

Pagrindiniai atostogų variantai buvo šie: Lietuvos kurortai, žinoma, pirmiausia Palanga; poilsis kaime; laisvalaikio leidimas mieste arba prie vietinių vandens telkinių.

Kur atostogavo šiauliečiai?

Šiauliuose pagrindinė centro arterija buvo Vilniaus gatvė. Vasarą žmonių būreliai pasivaikščiojimą pradėdavo ties „Milštein“ kavine.

Ši pati populiariausia miesto cukrainė buvo įsikūrusi Vilniaus ir S. Dariaus ir S. Girėno (dabar Vasario 16-osios) gatvių sankryžoje. Nuolatiniai lankytojai neretai buvo miesto teatre dirbantys aktoriai. Iki pat žydų Nurokų įkurto banko (buvusio „Baltijos“ restorano vietoje) „plaukdavo minios, kaip bangos jūroje“.

Gatvės buvo švarios, platūs cementiniai šaligatviai nebūtų padarę gėdos ir Kaunui. Vilniaus ir Tilžės gatvės buvo pačios ilgiausios mieste ir tęsdavosi kelis kilometrus.

Veiklos nestigdavo vandens pramogų ir saulės vonių gerbėjams. Tarpukariu šiauliečiai savaitgaliais ir per atostogas mėgdavo keliauti į netoliese esančias vasarvietes. Daugiausia poilsiautojų pritraukdavo Bubių, Pagelavos, Rėkyvos pakrantės.

Andriaus Mačiūno/Wikipedia.org nuotr./Rėkyvos ežeras
Andriaus Mačiūno/Wikipedia.org nuotr./Rėkyvos ežeras

Atėjus vasarai, didžiausias regiono ežeras – Rėkyva – tapdavo tikra šiauliečių Meka. Vasaros savaitgaliais ten traukdavo ištisi būriai šiauliečių ir aplinkinių rajonų gyventojų. Keliaudavo sušilę, suplukę, nešini ryšuliais.

Miestiečiai prašydavo valdybos leisti naudotis senais vagonėliais, siauruoju geležinkeliuku, tikėdami, kad taip bus lengviau patekti prie ežero pakrančių. Vienintelis apylinkėse švaraus vandens baseinas buvo nuolat apgultas žmonių.

Populiarumu Rėkyvos ežerui nenusileido artimiausios Bubių ir Pagelavos vasarvietės. Ne visi tilpdavo į autobusus. Išvažiuodami apsistumdydavo alkūnėmis, o važiuodami nuolat bardavosi.

Kelionės kančios pasibaigdavo, kada pasiekdavo kvepiančius pušynus, skaidriuosius ežerus ir bufetus. Po kiekvienu medžiu buvo pastatyti „šeimyniškais“ vadinti stalai.

Kurhauzo restorane skambėdavo muzika, romansus traukdavo iš Kauno atvykę muzikantai. Jiems pritardavo patenkintos šiauliečių publikos juokas ir šaukštų bei šakučių barškėjimas į stalą.

Vargas dėl susisiekimo

1937 m. birželio 3 d., prieš vasaros atostogas, Šiaulių miesto tarybos nariai, susirinkę į posėdį, svarstė ir sprendė susisiekimo su Šiaulių vasarvietėmis klausimą. Burmistras Juozas Valančius savo pranešime pasakė, kad šis klausimas seniai gvildenamas.

Šiaulių Aušros muziejaus nuotr./Automobilis Šiauliuose tarpukariu
Šiaulių Aušros muziejaus nuotr./Automobilis Šiauliuose tarpukariu

Vieną vasarą buvo bandytas maršrutas su Rėkyva geležinkeliu, bet tai nepasiteisino: vagonėliai atviri, ir už galimas nelaimes su keleiviais būtų tekę atsakyti miestui.

Todėl taryba nutarė tokį susisiekimą sustabdyti: „Nuo Zoknių ligi Bačiūnų dvaro savivaldybė žmones gabendavo vagonėliai, kuriais vežamos durpės, bet praktika parodė, kad toks „susisiekimas“ ne tik „nemoderniškas“, bet dargi pavojingas važiuojančių sveikatai ir gyvybei“, – teigiama savivaldybės pranešime.

Dėl susisiekimo su Bubiais ir Pagelava dar 1936 metais buvo tartasi su Amerikos lietuvių bendrove Kaune.

Ji už tam tikrą koncesiją sutiko savo autobusais palaikyti susisiekimą tarp Šiaulių ir minėtų vasarviečių, taip pat organizuoti susisiekimą autobusais pačiame Šiaulių mieste, tačiau visus bendrovės autobusus perėmė Kauno miesto savivaldybė ir sumanymas liko nerealizuotas.

Šiaulių burmistras tautininkas Juozas Valančius manė, kad derėtų susitarti su vietos, Šiaulių, autobusų savininkais, kad jie apsiimtų palaikyti susisiekimą. Bet tokiu būdu būtų patenkinta tik dalis miesto gyventojų, tuo pasinaudotų tik pasiturintys gyventojai.

Tarybos narys J. Sondeckis pasiūlė burmistrui tartis su Susisiekimo ministerija, kad susisiekimo klausimas rūpėtų ne tik savivaldybei, bet ir ministerijai, nes tai visos valstybės reikalas.

Miesto valdžia stengėsi, kad ministerija turėtų įpareigoti koncesininkus, kad jie papigintų ir palaikytų susisiekimą su vasarvietėmis.

1940 m. birželio pradžioje spaudoje pasirodė straipsnis apie susisiekimą tarp Šiaulių ir Rėkyvos: „Kai tik ateina pavasaris, šiauliečiai tuoj ima svarstyti susisiekimo klausimą su vasarvietėmis. Ir taip kasmet. Su Bubiais ir Pagelava susisiekimo klausimas, kaip atrodo, sutvarkytas: su tomis vietovėmis susisiekimą palaiko autobusais Žemaičių ruožas. Belieka sutvarkyti susisiekimą su Rėkyva, kurią šiauliečiai yra taip pamėgę, kad šventadieniais ten suplaukia tūkstančiai žmonių.“

Per atostogas inteligentų šeimos didelį dėmesį skyrė sveikatai. Populiaru buvo viskas, kas susiję su žodžiu „sveikata“: nuo procedūrų kurortų gydyklose iki „saulės, oro ar vandens pramogų pliaže ar natūralioje kaimo gamtoje.

Kurortų eros pradžia

Aišku, pagrindiniu traukos centru buvo kurortai. Pirmaisiais nepriklausomybės metais buvę apytuščiai, vėliau kurortai tapo ne tik naudingi, bet ir madingi.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje buvo patvirtinta keliolika kurortinių vietovių ir jų skaičius vis didėjo.

Laikraščiuose skelbti kurortuose viešinčių įžymių žmonių sąrašai tapo puikia reklama pačioms poilsiavietėms. Žurnalistai „susekdavo“, kas tapdavo pirmuoju poilsiautoju, kokių įžymybių dar laukiama.

Galima sakyti, kad tarpukariu prasidėjo kurortų era. Plečiantis transporto galimybėms bei sparčiai vystantis poilsinių vilų nuomos verslui, vasarotojų kurortuose kasmet vis daugėjo.

Ano meto spauda poilsiautojus net suskirstė į keletą grupių: „Vieni, patys turtingieji, važiuoja į kurortus tik dėl „vasaros fasono“, dėl išsiblaškymo. Antroji kategorija atostogauja tam, kad tikrai atsigaivinus ir sustiprinus.“

Pasirinkimas priklausė nuo finansinių galimybių, turimų pažįstamų ir bičiulių, kurie galėtų pasikviesti į svečius, taip pat šeimos narių pomėgių ar net atostogų madų.

XX a. 4 dešimtmetyje ypač suaktyvėjo valdžios skatinimas poilsiaujant dažniau rinktis savo šalį: „Mes neturėtumėm būti per daug išlepę ir dėl kelių ne taip patogių takelių paniekinti savą turtą ir išvežti pinigus į svetimus kurortus“, – teigiama tarpukario spaudos pranešimuose.

Žmonės labai vertino gražaus lietuviško kraštovaizdžio privalumus. Nemažai šeimų keliaudami automobiliu ilsėtis sustodavo įvairiose lankytinose vietose, savo atžalas supažindindavo su istorine praeitimi – piliakalniais, pilimis, gamtos ar architektūros paminklais.

 Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Laimos Barisaitės fondas F155/„Tarp Avilių–Svėdasų“: Juozo ir Sofijos Barisų šeima su kunigu Augustinu Liepiniu kelionėje automobiliu po Lietuvą. 1934 m.
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Laimos Barisaitės fondas F155/„Tarp Avilių–Svėdasų“: Juozo ir Sofijos Barisų šeima su kunigu Augustinu Liepiniu kelionėje automobiliu po Lietuvą. 1934 m.

Išsilavinę žmonės (mokytojai, inteligentai) neretai per atostogas surengdavo ir savitų ekspedicijų, turų, kuriuos anuomet vadindavo „keliagomis“.

Aušrininko, politiko, gydytojo Jono Šliūpo sūnus atsiminimuose rašo: „Tėvas labai mėgo važinėtis po Lietuvą automobiliu [...]. Tais metais mūsų namuose buvo labai daug kalbama apie [...] vykdomus archeologinius tyrinėjimus Įpilties piliakalnyje, prie Latvijos sienos. Šiose vietose XIII a. vykusios žemaičių kovos su kalavijuočiais. 1934 m. rugpjūčio 9 d. [...] tėvas, mama ir aš, ir gal dar šeši pažįstami patraukėme to piliakalnio link.“

Kaip atostogavo prezidentai?

Aukščiausias pareigas užimančių inteligentų atostogų grafikas buvo skelbiamas viešai, nurodant, kur jie atostogaus ir kas tuo metu juos pavaduos darbe, o išvykimo dieną kartais rengtos išlydėtuvės.

Ketvirtajame dešimtmetyje valstybės prezidento Antano Smetonos palydos vykdavo ypač pompastiškai – su gėlėmis, maršais ir kalbomis. Palangoje buvo pastatyti garbės vartai, prie kurių stovėjo šaulių garbės sargyba, stovyklaujančių moterų garbės sargyba, vietos savivaldybės atstovai su burmistru priešakyje.

Prie vartų prezidento sutikti buvo susirinkę dideli Palangos vasarotojų ir vietos gyventojų būriai.

Sveikindamas atvykusį prezidentą, Palangos burmistras, dr. Šliūpas sakydavo kalbą, kurioje prezidentą ir ponią sveikino Palangos gyventojų vardu ir linkėdavo gerai pailsėti.

epaveldas.lt nuotr. /Lietuvos prezidentas Antanas Smetona jodinėja Palangos paplūdimyje
epaveldas.lt nuotr. /Lietuvos prezidentas Antanas Smetona jodinėja Palangos paplūdimyje

Prie Respublikos Prezidento vasaros rezidencijos aukštųjų šeimininkų laukė kareivių garbės sargyba ir husarų pulko orkestras.

Palangą apskritai galima vadinti „prezidentiniu“ kurortu: grafų Tiškevičių statyta vila „Baltoji“ kadaise 4–6 savaitėms tapdavo A. Smetonos vasaros rezidencija.

Išvykai į pajūrį valstybės lėšomis būdavo parūpinamas specialus traukinys su miegamuoju, svetaine, vagonu daiktams ir dviem platformomis, skirtomis gabenti automobilius.

Pakeliui prezidentą sveikindavo vietos gyventojai, o Kretingoje sutikimas būdavo ypač iškilmingas ir sutraukdavo minias žmonių. Stotį puošdavo vėliavos, žalumynai, kelyje į Palangą stovėdavo vainikais ir gėlėmis apipinti vartai.

Apsistoti viloje „Baltoji“ tuo metu galėjo visi norintys kurorto svečiai. Tuo metu prezidentas Aleksandras Stulginskis su žmona poilsiui Palangoje rinkdavosi vilą „Anapilis“. Dabar joje veikia Palangos kurorto muziejus.

Net ir per atostogas dalį dienos prezidentas A. Smetona skirdavo darbui, dokumentų skaitymui, pusiau oficialiems susitikimams su įvairiais asmenimis.

Nors pasitaikydavo, jog didžiąją dienos dalį prezidentas praleisdavo atskirai nuo šeimos, vis dėlto tam tikros šeimos tradicijos buvo išlaikomas ir čia: kartu valgomi pusryčiai, pietūs ar vakarienė, kartu svetingai priimami svečiai, kartais šeimyniškai sulošiama kortų partija.

Vienas smagiausių atsigaivinimo ir sveikatos stiprinimo būdų kurorte buvo maudynės. Tarpukariu maudymosi kultūroje atsirado daug naujovių.

Jei trečiajame dešimtmetyje kai kuriose Lietuvos vietovėse bendri paplūdimiai buvo draudžiami, tai ketvirtajame jų jau buvo daugelyje kurortų.

Štai prezidentas Antanas Smetona su savo šeima eidavo į atskirus vyrų ir moterų paplūdimius, o prezidento Kazio Griniaus šeima rinkosi bendruosius.

virtualios-parodos.archyvai.lt nuotr./Kazys Grinius su šeima ir draugais poilsiauja grafo Tiškevičiaus parke Palangoje
virtualios-parodos.archyvai.lt nuotr./Kazys Grinius su šeima ir draugais poilsiauja grafo Tiškevičiaus parke Palangoje

Tiesa, ne visiems tokia naujovė patiko: „Dėl tų bendrų paplūdimių netikusios tvarkos dabar vienoje vietoje turi maudytis vyrai, moterys, mergaitės ir abiejų lyčių moksleiviai ir jaunimas. Čia pat šlykštybėmis aplinkumą nuodija, vaikų sielą teršia iš padugnių susirinkę, kartais tik skudurą, kaip figos lapelį prisidengę asmenys.“

Dorovingiesiems dar didesne nuodėme atrodė tuo metu pradėję rastis nudistų paplūdimiai. Tokie paplūdimiai buvo leidžiami tam tikrose atokesnėse pliažo vietose ir tik tam tikromis valandomis, kurioms pasibaigus, nuogaliai turėjo pasišalinti.

Tad kad ir kaip būtų buvę prieštarauta, paplūdimio naujovės vis labiau brovėsi ir į Lietuvą.

Atostogų sostinė – Palanga

Palangą atostogų sostine vadino ne vienas ten pabuvojęs. Čia vasarodavo tarpukario meno, politikos atstovai: Petrauskų, Didžiokų, Dauguviečių, Žmuidzinavičių, Urbšių, visų Lietuvos Respublikos prezidentų (Smetonų, Stulginskių, Grinių) šeimos, Sofija Čiurlionienė su dukra ir daugelis kitų.

Atostogauti buvo išsiruošiama kelioms savaitėms, o kartais ir daugiau nei mėnesiui. Daugelis turėjo savo nuolatines, kasmet nuomojamas vilas.

Tad vasarą ne tik Palangos paplūdimys, bet ir Birutės parkas, centrinės gatvės, Palangos kurhauzas ir vilų kiemai tapdavo tikru skruzdėlynu.

Kurorte netrūko ir pramogų: kasdien griežė orkestras, veikė teatras, kinas, kazino, tenisas, rengtos įvairios šventės. Vaikai Palangoje taip pat nenuobodžiaudavo: pajūryje jie galėdavo mėgautis karuselėmis, kroketu, lauko biliardu, sūpuoklėmis.

epaveldas.lt nuotr. /Palangos restoranas „Pliažo“ laikraštyje
epaveldas.lt nuotr. /Palangos restoranas „Pliažo“ laikraštyje

Kita dalis poilsiautojų rinkosi Nidą, Girulius, Juodkrantę, taip pat Kačerginę, Birštoną, Panemunę.

O Druskininkai? Iš istorijos prisimename, kad Druskininkai tarpukariu priklausė Lenkijai. Pirmas pokarinis kurortinis sezonas Druskininkuose oficialiai pradėtas dar 1923 m., tačiau iki 1930 m. kurortas vystėsi silpnai.

Kurortą populiarino maršalas Juzefas Pilsudskis, ten praleisdavęs didelę dalį savo vasaros atostogų. Visgi dėl įtemptų tarpvalstybinių santykių lietuviams ten atostogauti beveik nebuvo galimybių.

Nuolaidos šeimoms

Lietuvos kurortų valdžia taikė įvairias nuolaidas poilsiauti atvykstančioms šeimoms.

Pavyzdžiui, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Palangoje nuo kurorto mokesčio buvo atleidžiami vaikai iki dešimties metų, o šeimynai iš trijų ir daugiau asmenų taikyta nuolatinė keturiasdešimties litų už mėnesį rinkliava.

Kulautuvoje kurorto mokestis keliais litais buvo sumažinamas antrajam, trečiajam ir t. t. šeimos nariui. O štai Birštonas taikė nuolaidas „vedusiems valstybės tarnautojams, turintiems atitinkamą pažymėjimą“.

Kurortai taip pat siūlė tam tikrus šeimos „abonementus“ ilgesnį laiką viešintiesiems vasarvietėse. Įdomu, jog vykstant į pajūrį nuo kurorto rinkliavos buvo atleidžiamas ir dar vienas „šeimos narys“. Palangoje kurorto mokesčio mokėti nereikėjo „šeimynoje vienai tarnaitei“.

Kai kurie atostogavo kaimuose

Kurortiniai malonumai patikdavo ne visiems. Kai kurios šeimos atsipūsti mieliau vykdavo į kaimą.

Vieni turėdavo savo sodybas, dvarus (Binkiai, Vileišiai, Dauguviečiai ir kt.), kiti viešėdavo pas giminaičius, tėvus, draugus, treti nuolat gyveno ūkiško tipo sodybose, miesteliuose ar priemiesčiuose ir patys čia kviesdavosi svečius (Ivanauskai, Stulginskiai ir kt.).

Poilsiaudami kaime inteligentai lankydavo aplinkines vietoves, giminaičius, dirbdavo ūkio darbus, mėgavosi gamtos malonumais (maudynėmis, žvejyba, rinkdami gamtos gėrybes).

Kaimas tapdavo naujų išbandymų ir eksperimentų, tokių kaip aludarystė, naujų augalų ir gyvulių veislių auginimas, vieta.

Tiems, kurie keliaudavo automobiliais, jau pati kelionė tapdavo savotiška pramoga.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"