Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 2d. 18:04

Nepelnytai nuvertinta: 8 dalykai, kuriuos verta žinoti apie Liublino uniją

Jan Matejko, „Liublino unija“ Ar žinai?
valdovurumai.lt nuotr. / Jan Matejko, „Liublino unija“

Liepos 1-ąją sukako 450 metų nuo Liublino unijos pasirašymo. Šią uniją, po kurios gimė Abiejų Tautų Respublika, 1569 m. liepos 1 d. sudarė Lenkija ir Lietuva. Dabartinėje Lietuvoje Liublino unija dažnai nepelnytai nuvertinama, ją laikant kone sulenkėjusių bajorų įvykdyta Lietuvos išdavyste ir savarankiškos Lietuvos žlugimo data, nors dabar istorikai jau sutaria, kad taip toli gražu nebuvo.

Pirmadienį 15min studijoje lankėsi ir apie Liublino unijos reikšmę pasakojo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas, profesorius Rimvydas Petrauskas.

Portalo 15min rubrika „Ar žinai?“, pasiremiant jo išsakytais teiginiais, išskiria 8 esminius faktus, kuriuos kiekvienam istorija bent šiek tiek besidominčiam lietuviui verta žinoti apie Liublino uniją.

Pokalbio video įrašas – čia, faktus rasite žemiau.

1. Liublino uniją lėmė dvi pagrindinės priežastys

Pirmoji iš jų buvo Maskvos veiksnys. Tuo metu LDK ir Rusija kariavo dėl Livonijos. Tai buvo ekspansinis karas, siekiant užvaldyti Livoniją, visų pirma Rygos uostą.

Violetos Grigaliūnaitės/15min nuotr./Liublinas švenčia unijos 450-ąsias metines.
Violetos Grigaliūnaitės/15min nuotr./Liublinas švenčia unijos 450-ąsias metines.

Pasak R.Petrausko, Lietuvos didikams jau buvo tapę akivaizdu, kad šio karo Lietuva negali kariauti ir laimėti viena. Todėl Lenkijos parama buvo labai svarbi.

Antroji priežastis buvo dinastinė. Tarp Lietuvos ir Lenkijos dinastinė unija ir glaudūs ryšiai egzistavo seniai – nors valstybės buvo atskiros, jas valdė tas pats Jogailaičių dinastijos valdovas, kuris kartu būdavo ir Lenkijos karalius, ir Lietuvos didysis kunigaikštis.

Tačiau 1569 m. jau buvo akivaizdu, kad dinastinė unija, paremta sosto paveldimumo principu, netrukus nutrūks. Tuometinis LDK ir Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas neturėjo palikuonių ir vilties jų susilaukti. Tai reiškė, kad lenkai ir lietuviai bet kokiu atveju turi tartis, kaip gyventi ir sugyventi toliau, pasibaigus dinastijai.

2. Liublino unija galėjo ir neįvykti

Tokio tarimosi rezultatas nebūtinai turėjo būti panašus į Liublino uniją. Lietuvoje galėjo būti tiesiog priimtas sprendimas nieko papildomo nedaryti, tiesiog siekiant išlaikyti esamus santykius su Lenkija.

Bet, pasak R.Petrausko, tai greičiausiai būtų pasibaigę tiesiog ypatingų ryšių su Lenkija nutraukimu, po Žygimanto Augusto mirties Lenkijai ir Lietuvai tampant dviem atskiromis valstybėmis su atskirais valdovais ir be jokios išskirtinės sąjungos.

Monetunamai.lt nuotr./Medalis su Žygimantu Augustu ir Barbora Radvilaite
Monetunamai.lt nuotr./Medalis su Žygimantu Augustu ir Barbora Radvilaite

Tokį atsiskyrimą įgyvendinti nebūtų buvę sunku, kadangi valstybės buvo mažai integruotos ir politiką vykdė gana savarankiškai, turėjo savo pinigus, sienas. Bet Lietuvos didikai to nenorėjo, viena vertus, dėl jau minėto Maskvos faktoriaus – grėsmė pralaimėti karą dėl Livonijos skatino ieškoti greitesnių sprendimų.

Kita vertus, Lietuva ir Lenkija jau buvo susisaisčiusios artimais šeimyniniais, kultūriniais ir kalbiniais ryšiais. Svarbiausi Lietuvos didikai, tokie kaip pusbroliai Mikalojus Radvila Juodasis ar Mikalojus Radvila Rudasis, kalbėjo lenkiškai, buvo vedę lenkes. Tačiau tai jiems netrukdė ginti politinio Lietuvos savarankiškumo. Jie norėjo derėtis dėl naujos unijos, bet kartu išsaugoti kuo daugiau teisių Lietuvai.

3. Po Liublino unijos Lietuva išlaikė savarankiškumą

Ir galutinis variantas po derybų Lietuvai buvo gana palankus. Nors po Liublino unijos Lietuva ir Lenkija įgijo bendrą karalių, Seimą ir Senatą, valstybių teisinės sistemos ir pareigybių organizacija išliko atskiros, Lietuva toliau išlaikė politinį savarankiškumą.

Nors ir tarp Lietuvos istorikų ilgą laiką gajus buvo požiūris, esą Liublino unija buvo Lietuvos politinio savarankiškumo pabaiga, tai paneigia jau vien du LDK po Liublino unijos įgyvendinti projektai.

Vienas jų buvo Trečiojo Lietuvos statuto patvirtinimas 1588 m. Šis statutas buvo sukurtas tik Lietuvai, galiojo tik Lietuvoje ir veikė iki pat 1840 m.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Rimvydas Petrauskas
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Rimvydas Petrauskas

Antrasis buvo Vyriausiojo Lietuvos tribunolo – aukščiausios teisminės Lietuvos institucijos – įsteigimas. Šie sprendimai, anot R.Petrausko, rodė kad institucijų lygmeniu Lietuvos valstybingumas buvo sėkmingai plėtojamas ir po Liublino unijos.

Svarbu ir tai, kad XVI a. viduryje Lietuvos diduomenėje įvyko persitvarkymų. Išmirė kelios tradicinės Lietuvos didikų giminės – Goštautai, Kęsgailos, Alšėniškiai. Vietoje jų iškilo Chodkevičiai, Pacai, Sapiegos.

Tačiau, teigė R.Petrauskas, naujai iškilusios giminės perėmė tradicinę Lietuvos diduomenės politiką ginti Lietuvos savarankiškumą. Ir toliau buvo laikomasi principo, kad aukščiausias Lietuvos pareigybes užimti gali tik vietiniai bajorai.

Tai iliustruoja situacija, kuomet lenkas Bernardas Maciejiewskis su valdovo pagalba norėjo tapti Vilniaus vyskupu. Lietuvos diduomenė susivienijo, neįsileido jo į Vilnių ir galiausiai sprendimas buvo pakeistas.

Nors kultūriškai Lietuvos diduomenė buvo smarkiai polonizuota, nepaisant perimtos svetimos lenkų kalbos, politinė jos savimonė liko lietuviška.

Tokios naujos iš Rusios kilusios didikų giminės kaip Chodkevičiai ar Sapiegos išstūmė iš savo sąmonės rusėnišką kilmę, ėmė save laikyti lietuviais. Jie netgi išgalvojo fiktyvias genealogijas, pagal kurias save kildino iš senųjų Lietuvos didikų ar net kunigaikščių.

4. Liublino unija pernelyg nepakeitė kasdienio LDK gyvenimo, metraštininkai jos nesureikšmino

Pirmuosius dešimtmečius po Liublino unijos realus, kasdienis politinis gyvenimas LDK iš esmės nesikeitė.

Sudarius uniją Lietuvos didikai ašarų dėl prarastos nepriklausomybės, skirtingai negu kai kurie XIX–XX a. apie uniją rašę istorikai, tikrai neliejo, abi visuomenės gyveno kaip gyvenusios.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./XIV amžiaus LDK pilies memorialas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./XIV amžiaus LDK pilies memorialas

Išlikusi to meto didikų tarpusavio korespondencija rodo, kad susirašinėjimuose Liublino unija ir su ja susijusios temos po jos sudarymo tikrai nedominavo.

Lygiai taip pat tokie žymiausi XVI a.–XVII a. LDK metraštininkai kaip Motiejus Strijkovskis ar Albertas Kojelavičius šios unijos pernelyg nesureikšmino, prieš jos sudarymą vykusių konfliktų neakcentavo ir Lietuvos istorijos ties šia data tikrai nebaigė. Tai jiems buvo svarbi, bet iš esmės nieko per daug nepakeitusi data.

Todėl, pasak R.Petrausko, nereikėtų Liublino unijos suvokti kaip didelio prieštaravimo ar Lietuvos bajorų nusileidimo. Tai tiesiog buvo derybomis pasiektas konsensusas, leidęs abiejų šalių diduomenėms toliau ramiai gyventi.

Lietuvos politiniam elitui pasipiktinimą ilgesnį laiką kėlė vienintelis dalykas – tai, kad keturios Lietuvai priklausiusios ukrainietiškos vaivadijos Žygimanto Augusto sprendimu buvo atiduotos Lenkijai.

Tačiau šis sprendimas nebuvo unijos dalis – jį Žygimantas Augustas priėmė dar prieš uniją, siekdamas paspausti Lietuvos delegaciją derėtis. Duomenų, kurie rodytų, kad Lietuvos didikai piktintųsi pačia unija, nėra.

5. Ginčų dėl Liublino unijos buvo, bet jie nebuvo esminiai

Tai nereiškia, kad prieš Liublino unijos pasirašymą kivirčų tarp lietuvių ir lenkų nebūta – abi pusės siekė išsiderėti kuo geresnes sąlygas.

Tačiau tai, kad ateityje istorikams nagrinėjant Liublino unijos sudarymo aplinkybes ypač dažnai išryškinami buvo būtent kivirčai, labiau atspindėjo ne XVI a., o XX a. situaciją, kai santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos išties nebuvo geri ir abiejų šalių istorikai konfliktinių siužetų ieškojo ir istorijoje. Būtent Liublino unija to ieškant pasirodė palanki.

LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr./Radvila Juodasis
LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr./Radvila Juodasis

Išlikę derybų dienoraščiai rodo, kad ginčų išties buvo – pavyzdžiui, vienas lenkų didikas apkaltino lietuvius per Žalgirio mūšį pabėgus iš mūšio lauko, o tuomet Lietuvos delegacija tuo pasipiktino. Buvo vieno lenko teiginys, kad Lietuva turi tapti naująja Lenkija, ir lietuvių nusiskundimų, kad Lietuvai palikti lenkai nori tik Eišiškes ir Maišiagalą.

Tačiau, pasak R.Petrausko, tokie vaizdingi tarpusavio pasikoliojimai visgi nepaneigia fakto, kad galutinis sprendimas daugiau ar mažiau tenkino visus.

6. Europai Liublino unija nelabai rūpėjo

Liublino unija pernelyg nesudomino ir Europos. Tai, kas nuspręsta Liubline, domino Lietuvos ir Lenkijos kaimynes, taip pat popiežių. Tačiau toliau nuo Lietuvos ir Lenkijos nutolusiose šalyse ji buvo iš esmės nepastebėta.

Daug labiau Europos dinastinius dvarus domino kitas aspektas – artėjanti Jogailaičių dinastijos pabaiga. Nes ji reiškė, kad kitos Europos dinastijos galės pradėti konkuruoti dėl Lenkijos-Lietuvos sosto.

Violetos Grigaliūnaitės/15min nuotr./Liublinas švenčia unijos 450-ąsias metines.
Violetos Grigaliūnaitės/15min nuotr./Liublinas švenčia unijos 450-ąsias metines.

Tuo domėjosi ir tokios šalys kaip Prancūzija. Jau nekalbant apie Rusiją, Švediją, Habsburgus, kurie irgi turėjo interesų. Tačiau šias šalis domino tik galimybė jų valdovams atsisėsti ir į ATR sostą, o ne pačios unijos kaip tokios detalės.

Liberum veto teisė, nors gana unikali to meto Europoje, irgi iš esmės europiečių nedomino. Ji rūpėjo Lietuvos, Lenkijos bajorams ir gretimų šalių valdovams tiek, kiek ji buvo susijusi su jų pretenzijomis į sostą.

Tačiau kitų šalių diduomenė ja nesidomėjo, ir, pavyzdžiui, kokių nors judėjimų, kurie būtų siekę panašią teisę įtvirtinti ir kituose kraštuose, nebuvo.

7. Ne visi ATR Seimai žlugdavo dėl liberum veto

ATR valstybė po Liublino unijos dažnai sutapatinama su vadinamąja bajorų anarchija, o ši savo ruožtu kildinama iš liberum veto teisės, numačiusios, kad kiekvienas Seimo narys gali paleisti Seimą.

Vis dėlto ši teisė realybėje buvo taikoma ne taip jau dažnai. Istorikai pastebėjo, kad ATR Seimas gana anksti rado galimybių, kaip neutralizuoti potencialią šios teisės keliamą grėsmę. Tad, pasak R.Petrausko, nederėtų ATR laikų Seimo darbo suvokti tik per šios teisės prizmę.

LDK valdovai į sostinę Vilnių atvykdavo pro Rūdninkų vartus
LDK valdovai į sostinę Vilnių atvykdavo pro Rūdninkų vartus

Anot istoriko, visą XIX a. trys šalys, kurios sužlugdė ir pasidalino ATR – Rusija, Austrija ir Prūsija – konstravo legendą apie ATR neįgalumą, norėdamos pateisinti savo atliktus veiksmus. Iš dalies tokį vertinimą perėmė ir patys lenkai bei lietuviai.

Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad ATR nebuvo tokia jau neveiksni valstybė, įstatymai joje buvo priimami, o reformos, kad ir pavėluotos, vyko. Tai įrodo ir gegužės 3-iosios konstitucijos priėmimas.

8. ATR buvo demokratiškesnė už kitas Europos šalis

Tokios demokratijos, kaip ATR, po Liublino unijos nebuvo niekur Europoje. Bajorai sudarė apie 7–8 proc. ATR gyventojų, ir jie turėjo galimybę dalyvauti demokratijoje – rinkti seimelius, patys būti išrinkti. Bajorai turėjo teises ir laisves.

Žinoma, demokratija ATR vadinti negalima – valstiečiai teisių neturėjo, miestai irgi buvo išstumti iš valstybės valdymo. Tačiau ATR buvo įsigalėjusi alternatyvi santvarka absoliutinėms monarchijoms, tada dominavusioms Europoje.

Ir ta alternatyva, pasak R.Petrausko, buvo gana veiksminga: jei ne trys susivienijusios prieš ATR valstybės ir pačių bajorų ne visai sėkmingi sprendimai kviečiant karaliaus sostą užimti užsienio dinastijų atstovus, ATR galėjo toliau egzistuoti ir reformuotis.

wikipedia.org nuotr./Abiejų Tautų Respublika (ATR)
wikipedia.org nuotr./Abiejų Tautų Respublika (ATR)

Būtent dėl tam tikro demokratizacijos proceso, kuris buvo įtvirtintas Liublino unijoje, ji, pasak istoriko, yra aktuali ir dabartinei Europai.

R.Petrausko teigimu, Liublino unija ATR įtvirtino konsensuso pagrindu, kuomet valdovas tariasi su politiniu elitu, formuojamą politinę santvarką. O jau gerokai vėliau ir Europos politiniai procesai ėmė judėti šia linkme. Todėl galima sakyti, kad kai kurios ATR išbandytos demokratijos praktikos vėliau išplito ir kitur Europoje.

R.Petrauskas pabrėžia, kad ATR nebuvo bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybė modernia prasme. Nors ATR turėjo bendrą politinį kūną – Seimą, senatą, monarchą, tam tikrą vertybinę sistemą, užsienio politiką ir gynybą – viduje Lietuva ir Lenkija kultūriškai ir iš dalies politiškai tvarkėsi savarankiškai.

Pasak R.Petrausko, šia prasme Liublino unijoje įtvirtintą valstybės modelį galima lyginti su dabartinės ES siekiamu idealu – politinis darinys, vieningas išore, turintis bendras teises ir vertybes, bet viduje kultūriškai ir politiškai savarankiškas.

Komentarai: 3

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"