Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 15d. 13:34

Pankroko grupės „Toro Bravo“ lyderis – apie du dešimtmečius kovos, prievartos ir rokenrolo

Grupė „Toro Bravo“
Grupės archyvo nuotr. / Grupė „Toro Bravo“

Neseniai 15min pasirodė fotoreportažas iš apleistos bombų slėptuvės Vilniuje, kurioje 1996-aisiais buvo atidarytas ir beveik 10 metų veikė pankroko klubas „Bombiakas“. Būtent čia, Smėlio g. 33 numeriu pažymėtame bunkeryje tarp Antakalnio gimnazijos bei vienuolyno, prasidėjo ir grupės „Toro Bravo“ istorija. Nors klubas jau senokai uždarytas, o kai kurių jo lankytojų nebėra gyvųjų tarpe, „vieno albumo projektas“ gyvuoja iki šiol ir įrašė jau 7-ąjį albumą “Tik į priekį”, kurį balandžio 20 d. pristatys kartu su grupėmis iš Rusijos, Vokietijos ir Suomijos klube „nArauti“, Vilniuje.

Fotoreportažą išvysti galite čia.

„Toro Bravo“ sudėtis keitėsi daugybę kartų. Gruoėje grojo/-a grupių „Bad Disposition“, „Bora“, „dr.Green“, „Erkė Maiše“, „Frekenbok“, „Lipnūs Maharadžos Pirštai“, „Verslo Rizikos Rezervas“ nariai, tačiau joje iki šiol tvirtai stovi du originalai: vokalistas bei tekstų autorius „Čiubas“ ir būgnininkas „Narušis“. Pirmąjį įrašą grupė ironiškai pavadino „The Best Of Toro Bravo“, taip tarsi numatydama savo daugiau nei kelis dešimtmečius trunkančią karjerą.

„Toro Bravo“ yra Oi!, pankroko subžanro, gimusio '80-ųjų pradžioje Londone, ambasadoriai Lietuvoje. Šios subkultūros tikslas – apjungti pankus, skustagalvius ir darbo klasės jaunimą, išlaikyti pankroko scenos ryšį su tikrosiomis vertybėmis.

Beje, „Toro Bravo“ yra vienintelė lietuviška grupė, kurios kūriniai buvo pergroti atlikėjų iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, JAV, Lenkijos ir išleisti rinkinyje „A Tribute To Toro Bravo“.

Vieną žinomiausių grupės dainų „Kelias“ galima išgirsti „Lapkričio Dvidešimtosios Orkestro“ repertuare. „Toro Bravo“ gerai žinomi ir mėgstami tarp Vilniaus futbolo klubo „Žalgiris“ ir krepšinio klubo „Rytas“ ultrų.

Albumas „Tik į priekį“ įrašytas „Eleventy-One” studijoje Vilniuje. Jame septyni nauji (tarp jų – pirmasis grupės kūrinys angliškai „Oi mate!!!”) ir du perrašyti hitai „Futbolas" bei „Tavo vertybės“. Įdomu, jog antrąją gitarą įrašė naujosios kartos atstovas, grupės „Timid Kooky“ muzikantas Dovydas Subičius.

Albumo viršelis
Albumo viršelis

Apie „Toro Bravo” sklinda įvairiausių istorijų, gandų, neįtikėtinų pasakojimų nuo tikrų iki visiškai fantastinių. „Toro Bravo“ nėra politiškai korektiški, jie netiki gražiais pažadais iš televizoriaus ir mano, kad prieš smurtą reikia kovoti jo paties ginklais. Ir ne tik scenoje. Apie visa tai pasakoja grupės idėjinis lyderis „Čiubas“.

– Grupė susikūrė 1997 m., kaip išgyvenote tuos laikus, kokie žmonės ir aplinka jus tada supo?

– Nepaprasti laikai. Mūsų jauna valstybė žengė pirmuosius savo žingsnius. Žmonės tuomet mąstė kitaip, buvo grubesni, piktesni, tamsesni. Kiekviename kieme, gatvėje, rajone siautė gaujos, užsiiminėjusios chuliganizmu. Teisėsaugai nesisekė jų kontroliuoti.

Mes užaugome tokioje aplinkoje, kur už kiekvieną žodį, žvilgsnį, nekalbant apie išvaizdą, reikėjo atsakyti.

Mes užaugome tokioje aplinkoje, kur už kiekvieną žodį, žvilgsnį, nekalbant apie išvaizdą, reikėjo atsakyti.

Kiekvienas kitaip atrodantis, mąstantis žmogus buvo jų priešas. Tad muštis tekdavo nuolatos.

Praversdavo visi pagalbiniai rakandai: peiliai, kastetai, dujos, iš anksto nepasiruošusieji naudojo plytas, butelius, akmenis ir viską, kas pasitaikydavo po ranka. Pastovėti už save tekdavo bent kelis kartus savaitę.

Absoliutus rekordas buvo trys susidūrimai per pusvalandį su skirtingomis gaujomis, pakeliui į koncertą stoties rajone. Norėčiau pažymėti, mes niekada nebūdavome muštynių iniciatoriais, visuomet tekdavo ginti save, draugą/ę, grupę, koncertą. Dabar gal tai skamba fantastiškai, bet jie įpūtė vertybių, su kuriom buvo lengviau eiti savo pasirinktu keliu.

– Kur vyko pirmasis „Toro Bravo“ koncertas, ką iš jo prisimeni?

– Koncertas vyko „Bombiake“, turbūt pirmajame pogrindinės muzikos klube Lietuvoje, kurį valdė mūsų chebra. Atsimenu, buvo labai daug žmonių, kas yra keista pirmam grupės pasirodymui.

Turbūt suveikė tai, kad buvome pagarsėję Vilniaus gatvių „cirkinikai“, žmonės atėjo pažiūrėti, ką gero gali šitie sugroti. Susigrūdo daug žmonių, neliko deguonies, uždegus degtuką, jis iškart gesdavo ir nuo lubų varvėjo kondensatas. Kosmosas! Atpylėm tada ir varom iki dabar!

– Visąlaik norėjau paklausti apie nuotrauką kurioje grupės vokalistą spec. kuopos pareigūnai veda surakintą…

– Kadras pagautas po futbolo rungtynių Lietuva-Škotija. Į tas rungtynes atėjau pasipuošęs marškinėliais, pasiūtais iš Didžiosios Britanijos vėliavos. Kaip žinia, dalis Škotijos nekenčia užkariautojų iš Anglijos. Norėjau truputį paprovokuoti.

Po varžybų gerokai įmirkę svečiai pradėjo laidyti replikas mano adresu. Nelikau skolingas ir pradėjau jiems spardyti šiknas, tvarką prižiūrėjusios specialiosios kuopos pareigūnai puolė juos ginti ir mane areštavo.

Jungle Julija nuotr./„Toro Bravo“ grupės lyderis Čiubas
Jungle Julija nuotr./„Toro Bravo“ grupės lyderis Čiubas

Mano manymu, suveikė mūsų lietuviškas nepilnavertiškumo kompleksas, kai užsienio pilietis yra Dievas ir jam reikia pačiulpti, o savas yra mėšlo krūva. Mėgino užlaužti rankas ir paguldyti ant žemės. Iš pradžių 2, paskui 3, vėliau suskaičiavau 8.

Ko tik nedarė, bananais daužė, dujom vaišino, kol galiausiai kažkuris sumąstė užtraukti marškinėlius man ant galvos, kad nieko nematyčiau. Tada surakino ir įmetė į busiką. Ir kaip manai, kur nuvežė? Ne, ne į nuovadą, o kažkur už garažų Žirmūnuose.

Vyrukai buvo tiek įsiutę dėl savo neįspūdingo pasirodymo, kad nutarė paauklėti. Dviese laiko, dviese lupa su bananais. Bandžiau gėdinti: „Keturiese vieną surakintą. Gal kuris vienas ant vieno?“ Tokių neatsirado. Garbė ir pareigūnai – du nesuderinami dalykai.

Tuo metu supratau, kaip sunku buvo tiems, kuriuos už kažką kankino, ar tai revoliucijos vadai, ar šiaip žulikai. Įsivaizduokite, ką jautė NKVD kankinamas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Kitą dieną galėjau didžiuotis pavirtęs avataru, tik tamsesniu, tokia buvo odos spalva. Ir tricepsai įspūdingai ištinę,

– Koncertinio turo metu užsienyje taip pat teko ne kartą ginti savo pažiūras. Vienas tokių susirėmimų vyko Ukrainos sostinėje Kijeve...

– Ta kelionė nuo pat pradžių nieko gero nežadėjo. Pakeliui į Kijevą grojome Lenkijoje. Koncertas nedidelis, žmonių mažai ir tie patys apatiški. Neištvėręs, pradėjau juos nuo scenos lietuviškai mokyti gyventi, įterpdamas vieną kitą slavišką keiksmažodį. Ir kaip buvo gėda, kai po koncerto priėjo keli žmonės ir prakalbo lietuviškai, pasirodo, studijuoja lietuvių kalbą.

Kitą dieną pakeliui į Kijevą sugedo busas, artimiausiame kaime užėjus į trobą ieškoti pagalbos paaiškėjo, kad visi kaimo vyrai išėjo į pirtį ir iki pirmadienio veiksnių nerasime. Bet šeimininkė paskambino broliui į kitą kaimą ir sutarėm, kad jis mus nutemps iki sostinės.

Likus 30 kilometrų iki Kijevo, užkaito jo automobilio variklis, tuomet jau koncerto organizatoriai perėmė vilkimą. Pakeliui vienas organizatorių pasipasakojo dirbąs taksistu ir prisiklausantis įvairių istorijų iš girtų klientų.

Vienas jų nupasakojo Oranžinės revoliucijos pradžią. Tokiais atvejais supranti, kas yra politika ir kaip viskas daroma, esi tik mažas didelės visą valdančios mašinos sraigtelis.

Atvykus į klubą, renginys jau buvo įsibėgėjęs, mums įėjus, muzika nutilo ir pasigirdo skanduotė: “Lietuva! Lietuva!“ Pamalonino visus, koncertą atgrojom vienu kvėpavimu.

Po renginio pasklido gandai, kad fašistai ruošiasi pulti klubą. Susiformavo apie 50-ies žmonių grupuotė, išėjusi į žvalgybą. Paslankiojus po rudeninio Kijevo miegamuosius rajonus ir nieko neradus, pasakiau, kad grįžtu į klubą, nes ten liko saviškiai. Išsiskyrėm. Klube buvo likę vos keli žmonės ir organizatoriai, kai pasigirdo klyksmas: “Mus puola!“

Jungle Julija nuotr./„Toro Bravo“ grupė
Jungle Julija nuotr./„Toro Bravo“ grupė

Dviese su kažkokiu veikėju iššokom į lauką, žiūriu, prieš mus stovi keliasdešimties snukių banda su armatūromis, kastetais, buteliais rankose. Šalia jų – jau guli keletas koncerto dalyvių. Pirmas susidūrimas su puolančiaisiais, kažką nukirtau ir pastebėjau, kad mano kolega jau guli be sąmonės.

Pagalvojau, kad tokia situacija nieko gero nežada, reikia smukti atgal į klubą. Apsisuku, o durys jau užbarikaduotos. Kelio atgal nebėra. Vėl kažką iškirtau, bet pats kritau, gavęs armatūros strypu. Kilau, vėl kritau ir kėliausi. 3-4 kartus.

Parkritus smūgių lavina tiek padažnėjo, kad supratau, jeigu dabar nepakilsiu, niekada nebeatsikelsiu. Po eilinio smūgio pajutau srūvantį kraują per veidą, sukaupiau paskutines jėgas, pavyko prasibrauti pro supantį žiedą ir įšokti į šalia esančią parduotuvę.

Pagriebęs dvi alaus dėžes, pasiruošiau atlaikyti dar vieną puolimą, bet pasigirdo policijos sirenos ir puolimo nebesulaukiau. Lauke pamačiau automatais ginkluotą omoną ir greitosios pagalbos automobilius.

17 siūlių ant galvos be nuskausminimo, o gydytoja motinišku balsu paguodė, kad galiu pasidžiaugti savo genetiškai tvirta kaukole, kitaip jau būčiau lavonas. Kitą dieną vėl reikėjo kovoti, šįkart jau kartu su visa grupe. Štai toks apsilankymas Kijeve.

– Panašių nuotykių patyrėte ir Lenkijoje?

– Čia jau buvo daug linksmiau! Vasara, didelis klubas, po mūsų turi groti grupė iš Anglijos. Pirmoje eilėje stovi dvimetrinis arklys ir, kaip koks kunigas, vis pašventina sceną alumi.

Pirmai dainai pasibaigus, mandagiai lenkiškai paaiškinu, kad taip nedarytų. Po antros – dar kartą įspėju. Trečiam gabalui prasidėjus, jis nesiliauja. Vyrai pažadus turi tesėti. Strykt nuo scenos ir pliaukšt jam alkūne.

Arklys krenta, bet jo draugai puola ant manęs. Grupės nariai meta instrumentus ir taip pat puola kovon. Kažkas pasirašo už juos, kažkas už mus ir prasideda kažkas neįtikėtino, mušasi visas klubas. Kaip filmo apie kaubojus scena.

Nurimus aistroms lipam ant scenos, tęsiam koncertą ir šoka visi esantys klube. Nerealu, pagalvoju sau, ko reikia lenkams. Ne veltui pati galingiausia futbolo chuliganų šalis. Po koncerto anglai sakė, kad tokių vaizdų per savo ilgą gyvenimą dar nebuvo matę.

– O pačioje Anglijoje panašių istorijų buvo?

– Londone grojome keletą kartų. Įdomu, jog savaitę prieš mus grojusio „G&G Sindikato” koncerte susirinko mažiau žmonių nei mūsų – taip pasakojo abiejuose koncertuose apsilankę žmonės. Bet ne apie tai. Pirmasis koncertas buvo suorganizuotas „Millwall“ rajone.

Nežinantiems, tai – legendinė komanda, pagarsėjusi savo nenuspėjamais ir nekontroliuojamais gerbėjais, o mūsų propaguojamos vertybės užgimė mirtinų „Millwall“ priešų „West Ham United“ teritorijoje. Apie šių komandų fanų santykius netgi filmas sukurtas – „Green Street Hoooligans“, jame vaidina ir Elijah Woodas iš „Žiedų valdovo“.

Mėgstame dėvėti šios futbolo komandos atributiką. Tik nesiklaidinkite – buvau, esu ir būsiu Vilniaus „Žalgirio“ fanas, o „West Ham“ – labiau kaip fetišas. Pasirodėme „Millwall“ rajone su „West Ham“ šalikais ir žmonės išpūtė akis. Klubo administracija apšalo. Didžioji koncerto lankytojų dauguma, žinoma, lietuviai. Bet renginio įkarštyje, žiū, trypia, šoka millwall’iniai! Muzika suartina (juokiasi).

Bet ramiai vakaras visgi nesibaigė. Jau susikrovus aparatūrą, berūkant paskutinę cigaretę, prieina trys vietiniai ir, išsirinkę mane, kaip mažiausią grėsmę keliantį (pagal ūgį tikriausiai), čiumpa už mano šaliko ir iškart sulaukia smūgio į žandikaulį.

Begriūnant, jo ranka paleidžia šaliką ir, nespėjus jam paliesti žemės, pagaunu ore. Vaizdas kaip Guy Ritchie filmuose. Užpuoliko kolegos pradeda rėkti: „Police! Police! Tave nufilmavo!“ Beskubant į busą, mintyse prabėgo istorijos apie legendinius anglų futbolo chuliganus, kurie šiais laikais nė barankos skylės neverti.

– Nuolat kovojate už savo vertybes ir politines pažiūras – tai vis dėlto, kas, kaip už ką?

– Per ilgą grupės gyvavimo istoriją susilaukėme įvairių klišių. Pradžioje buvome kaltinami, jog palaikome kairiuosius radikalus, vėliau – atvirkščiai. Nejuokaukite! Niekada gyvenime nesižavėjome jokiais politiniais balvonais, esame apolitiški.

Juk politika uždaro tave į narvą ir į pasaulį žvelgi pro grotas. Pasidarai ribotas žmogus, nes vienos tiesos nėra. Tikime tik amžinomis vertybėmis, tokiomis kaip tiesa, garbė, laisvė.

Tikime tik amžinomis vertybėmis, tokiomis kaip tiesa, garbė, laisvė.

Aišku, mylime savo gatvę, miestą, šalį. Tik ne valdžią. Reikia skirti šiuos dalykus.

Galiu papasakoti keletą istorijų apie savo požiūrį į politiką. Atvažiuojame groti į Florenciją, klubo scenoje kabo J.Stalino portretas, SSRS vėliavos.

Kaip žinia, dalis italų, ispanų, prancūzų labai romantiškai žvelgia į komunizmą ir, kaip suprantu, nelabai skaito istorijos vadovėlių. Turėjome laisvą vakarą iki koncerto ir su klubo savininkais bevakarojant, bediskutuojant, primenant istorinius faktus, J. Stalino portretas atsidūrė šiukšlių dėžėje, o vėliavos buvo susuktos ir išneštos.

Kita istorija vyko grojant Šiauliuose. Minioje pasigirdus: „Heil Hitler!“, nustojome groti ir paklausiau: „Ar čia yra Hitlerio mylėtojų?“ Prisistatęs garbintojas gavo pliauską ir atgulė pailsėti, koncertas tęsėsi.

– Ar pankrokas turi ateitį?

– Šiandien pankrokas yra rekordinėse žemumose. Nieko nėra amžino, tik Egipto piramidės. Vyksta koncertai, žmonės ateina, kažkuo tiki. Jei tau to reikia, gali tai patirti. Ir nereikia liūdėti, kad pankrokas ne toks masinis.

Darome tai, kas svarbu mums. Ir niekas to nesunaikins. O kas bus toliau – laikas parodys. Nesu Vanga ir negaliu išburti rytojaus.

Pabaigai – linkėjimai visiems, ką sutikome savo kelyje, su kuo grojome, draugavome, kariavome. Visi laukiami balandžio 20 d. prezentaciniame koncerte!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Ekspertai pataria

Video

14:48
01:05
00:43

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"