Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2019 09 29 /2023 07 24

Pokalbis su N.Putinaite: kaip sovietų Lietuvos valdžia skatino tautiškumą ir kodėl J.Marcinkevičius buvo to dalis?

Kilus ginčams dėl Justino Marcinkevičiaus ir paminklo jam, 15min siūlo prisiminti pokalbį šia tema su filosofe ir rašytoja Nerija Putinaite. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija („Mindaugas“, „Katedra“ ir „Mažvydas“) daugeliui lietuvių dabar atrodo kaip neginčijamos lietuvių tautos vertybės, tautiškumo atramos, padėjusios tautai išlikti sovietmečiu. Bet, sako N.Putinaitė, lietuviškumas, kurį įtvirtino šie dalykai, buvo specifinės formos – sovietinis lietuviškumas.
Justinas Marcinkevičius
Justinas Marcinkevičius / Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Savo naujoje knygoje-monografijoje „Skambantis molis: dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“ filosofė ir rašytoja Nerija Putinaitė į minėtus reiškinius žvelgia nauju ir kritišku žvilgsniu.

Pasak N.Putinaitės, prieš keliasdešimt metų dainų šventes ir J.Marcinkevičiaus draminę trilogiją sovietinės Lietuvos valdžia sėkmingai pasitelkė kurdama sovietinį lietuviškumą. Toks lietuviškumas neneigė tautos idėjos apskritai ir aukštino lietuvių tautiškumą kaip vertybę.

Bet jis tuo pačiu metu ne tik kad nekonfliktavo su okupaciniu sovietiniu režimu, bet ir buvo svarbi režimo atrama užtikrinant, kad didžioji dalis visuomenės nepradės atvirai maištauti prieš okupaciją.

Knygos išleidimo proga 15min su autore kalbėjosi apie tai, kas yra sovietinis lietuviškumas, kodėl SSRS valdžia jį skatino ir kodėl J.Marcinkevičiaus trilogija bei dainų šventės, nors ir akcentavusios lietuviškumą, buvo palankios Lietuvą pavergusiai imperijai.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Nerija Putinaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Nerija Putinaitė

– Knygos pavadinime minima „sovietinio lietuviškumo“ sąvoka skamba neįprastai ir netgi, atrodo, savyje derina du priešingus dalykus. Kaip jūs suvokiate šią sąvoką?

– Visuomenėje gyvuoja plačiai paplitęs mitas, kad sovietmečiu Lietuva buvo nuosekliai nulietuvinama, nutautinama, ją nuosekliai bandant paversti tik sovietinės internacionalinės liaudies dalimi, o viskas, kas siejosi su lietuvių tauta ir tautiškumu, buvo slopinama.

Bet iš tikrųjų sovietinėse respublikose jų valdžia nacionalines, tautiškumu paremtas idėjas plėtojo gana stipriai.

Sovietinėse respublikose jų valdžia nacionalines, tautiškumu paremtas idėjas plėtojo gana stipriai.

Prisiminkime, kad ir pačios sovietinės respublikos kaip teritoriniai vienetai rėmėsi etniniu pagrindu.

Ta pati politika veikė ir Lietuvos TSR. Kai kurias tautiškumo formas valstybė netgi labai stipriai propagavo ir rėmė.

Taigi „sovietinis lietuviškumas“ reiškia mėginimą išsiaiškinti, koks gi buvo tas tautiškumas, į kurį sovietinėje Lietuvoje žiūrėta teigiamai ir bandyta vystyti. Kur ėjo riba, kas buvo leidžiama, kas – jau nebe. Kaip atrodė sovietiniam režimui priimtina tautinė kultūra, tautos, tautiškumo samprata.

– Kaip suprantu, teigiate, kad požiūris, jog SSRS bandė sukurti sovietinę liaudį ir bet kokias tautiškumo, tautinės kultūros sklaidos formas iš principo atmetė, yra klaidingas?

– Čia reikia suprasti dar vieną dalyką. Egzistuoja ryškus skirtumas tarp sovietinio režimo deklaracijų, ideologinių dogmų ir praktinio funkcionavimo. Dažniausiai ideologija užleisdavo vietą pragmatizmui.

Tai labai priklausė ir nuo vietinės administracijos. Mitą, kad SSRS vykdo vienareikšmę internacionalinę politiką, iš dalies sukūrė ir Lietuvos komunistai vėlyvuoju Antano Sniečkaus valdymo laikotarpiu.

Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr./Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus su Vilniaus aukštosios partinės mokyklos studentėmis. 1964 m.
Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr./Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus su Vilniaus aukštosios partinės mokyklos studentėmis. 1964 m.

Kodėl? Nes tai juos įtvirtino kaip lietuvybės gynėjus, tautiškumo puoselėjimo saugotojus. Tai buvo svarbu aplink save konsoliduojant lietuvišką visuomenę ir stiprinant savo valdžią respublikoje.

Mitas „Ir tada dirbome Lietuvai“ iki šiol dažnai tuo remiasi. Kad neva Lietuvos komunistai visada nuosekliai priešinosi tai internacionalizacijai.

Praktinės internacionalizacijos kasdieniame gyvenime buvo ne tiek ir daug. Ne tik Lietuvoje – ir žiūrint į kitas SSRS respublikas analogijų galime rasti labai daug. Tautiškumas viena ar kita forma buvo labai stipriai plėtojamas.

Pavyzdžiui, Vidurio Azijoje, kur religija tradiciškai turėjo itin didelį vaidmenį, prieš religiją vietinė valdžia beveik nekovojo, ja naudojosi savo valdžiai stiprinti. Tautiškumo skatinimas visur reiškėsi skirtingais pavidalais ir buvo toleruotas centrinės SSRS valdžios.

Po karo Lavrentijus Berija buvo parengęs planą, kuris svarstė didesnį nacionalinės autonomijos suteikimą Baltijos respublikoms. Jis įgyvendintas nebuvo, bet jau Stalino laikotarpio pabaigoje prasidėjo po karo iš Maskvos atvykusių komunistų, „pagelbėjusių“ stiprinti tarybų valdžią Lietuvoje, išvijimas iš dalies postų, į juos statant lietuvius.

Dar didesnė sovietinio elito lituanizacija įvyko Chruščiovo valdymo laikotarpiu, kai į svarbius postus atėjo naujoji karta, gimusi nepriklausomoje Lietuvoje, bet universitetus baigusi jau sovietmečiu.

Ši elito lituanizavimo politika nebuvo priešinimasis sistemai – priešingai, tai buvo bendros sovietinės politikos dalis.

Kodėl taip vyko? Nes Sovietų Sąjungos valdžia suvokė, kad tautiškumas pavergtų kraštų gyventojams yra svarbus veiksnys ir jo vienu mostu sunaikinti neįmanoma. Tą suvokė jau Leninas, perinterpretavęs pradines pažiūras.

Sovietų Sąjungos valdžia suvokė, kad tautiškumas pavergtų kraštų gyventojams yra svarbus veiksnys ir jo vienu mostu sunaikinti neįmanoma.

Be to, egzistavo ir carinės Rusijos patirtis, tautiniai sukilimai. Ne vien Lietuvos-Lenkijos teritorijoje – ir Kaukaze tuomet nuolat kartojosi neramumai, kurie carinei Rusijai priminė, kad tautos egzistuoja. Ši realybė formavo ir sovietinės vadovybės politinę pragmatiką.

Kita vertus, sovietai puikiai žinojo ir vieną esminių kolonizacijos principų – kad kraštus, kuriuos okupuoji ir prisijungi, valdyti galima tik vietinio elito pagalba. Nes jis pažįsta tautą, žino, ko jai reikia, kaip ją pripratinti prie naujos tvarkos.

Okupavus Lietuvą, buvo taikytos priemonės, kurios buvo pasiteisinusios kitur. Viena tų priemonių buvo atiduoti valdžią lojaliam vietiniam elitui, jį kontroliuojant ir prižiūrint.

Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr./Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus medžioklėje. Iš kairės: 2. Lietuvos SSR Mokslų Akademijos prezidentas Juozas Matulis, 4. A. Sniečkus. [1950–1960 m. ] Nuotrauka. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 1-24912.
Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr./Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus medžioklėje. Iš kairės: 2. Lietuvos SSR Mokslų Akademijos prezidentas Juozas Matulis, 4. A. Sniečkus. [1950–1960 m. ] Nuotrauka. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 1-24912.

Žinoma, iškart po karo Sniečkus ar Paleckis realiai daug valdžios neturėjo, valdė atsiųsti iš Maskvos asmenys. Bet netrukus jie įrodė, kad gali valdyti. Sniečkaus sugebėjimas susitvarkyti su partizaniniu judėjimu buvo esminis dalykas jam įsitvirtinant Lietuvoje kaip vadovui.

Būtent partizaninio judėjimo sunaikinimas, kolūkių steigimas nesiskaitant su priemonėmis parodė, kad Sniečkus yra patikimas sovietinės respublikos vadovas.

– Kodėl kaip sovietinio lietuviškumo ramsčius knygoje išskiriate būtent Dainų šventes ir Justino Marcinkevičiaus dramų trilogiją?

– Pirmiausia – dėl jų masiškumo. Abu šie reiškiniai palietė visą visuomenę. Dainų šventės per masinę meno saviveiklą plėtojo tam tikrą tautinės kultūros pavidalą. J.Marcinkevičiaus dramos taip pat buvo be galo stipriai ir intensyviai populiarinamos. Daug labiau negu kitų autorių.

Be to, būtent „Mindaugas“ buvo pirma drama sovietinėje Lietuvoje, kuri interpretavo viduramžiškos Lietuvos istoriją ir jos asmenybes. Čia jau matome kiek kitokį tautiškumo pavidalą.

Dainos ir šokiai yra viena, o tautinė istorinė savivoka, kaip tautos nariai suvokia savo praeitį – kita. „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“ padarė didelę įtaką formuojantis tam tikram tautos istorijos supratimui.

– Bet daug žmonių Jums pasakytų – juk dainų šventės egzistavo ir tarpukariu, nėra sovietinis išradimas. Ką atsakytumėte tokiems kritikams? Kodėl sakote, kad tai sovietinis lietuviškumas, o ne tiesiog lietuviškumas?

– Argumentą dėl prieškario dainų švenčių išties girdžiu dažnai. Bet yra esminis aspektas – jos nesuformavo tokios tradicijos kaip Latvijoje ar Estijoje.

Teatriniai vaidinimai, o ne dainų šventės Lietuvoje buvo dvidešimtojo amžiaus pradžios tautinio atgimimo įkvėpėjai.

Teatriniai vaidinimai, o ne dainų šventės Lietuvoje buvo dvidešimtojo amžiaus pradžios tautinio atgimimo įkvėpėjai.

Prieškario dainų šventės, išskyrus galbūt pačią pirmąją 1924 m., savo laiku buvo vertinamos kaip nesėkmingos, nepatenkinusios organizatorių ir publikos lūkesčių.

epaveldas.lt nuotr./1924 m. Dainų šventė
epaveldas.lt nuotr./1924 m. Dainų šventė

Na, o 1946 m. Dainų šventę SSRS valdžia įvertino kaip milžinišką sėkmę. Tada prasidėjo ir tradicija jas rengti reguliariai.

Dar vienas dalykas – sovietines dainų šventes, skirtingai negu prieškariu, visiškai kontroliavo valstybė. Ne visuomeninės ar juo labiau bažnytinės organizacijos.

Be to, dainų šventės buvo masinės meno saviveiklos sistemos, apėmusios visą sovietinę Lietuvą, centrinis variklis. Egzistavo gausybė parengiamųjų dainų švenčių. Per jas buvo standartizuojamas repertuaras. Jį buvo galima girdėti rajoninėse dainų šventėse, mokyklų dainų šventėse ir taip toliau.

Kai standartizuoji, tu kartu ir kontroliuoji. Gali atsisakyti ideologiškai neparankių dainų ir panašiai. Visi meno saviveiklos kolektyvai visoje Lietuvos TSR, net ir tie, kurie galiausiai nepakliūdavo į dainų šventę Vilniuje, mokydavosi, repetuodavo ir atlikdavo tą patį repertuarą.

Galų gale, dainų šventės sovietmečiu tapo politiniu visuomenės kultūrinės mobilizacijos instrumentu. Prieškariu to nebuvo. Tarkime, 1930 m., minint Vytauto Didžiojo jubiliejaus metus, mėginta Dainų šventę padaryti simboliniu įvykiu, bet dėl įvairių priežasčių ji patyrė fiasko.

Sovietinės dainų šventės savo ruožtu labai stipriai formavo visos Lietuvos TSR suvokimą, kas yra lietuviškumas, lietuvių liaudies dainos ir šokiai.

Didžioji dalis šokių, kuriuos mes dabar vadiname tautiniais, buvo sukurti arba perkurti choreografo Juozo Lingio. Daug kas iš to, ką dabar laikome gilia tradicija, iš tikrųjų yra sovietinis produktas.

Daug kas iš to, ką dabar laikome gilia tradicija, iš tikrųjų yra sovietinis produktas.

Taip, galima sakyti, sovietinės Lietuvos valdžia užsuko visą liaudinio tautiškumo kūrimo industriją ir kontrolę, kurios ašis buvo dainų šventės.

– O kaip su Justinu Marcinkevičiumi? Neretai galima išgirsti pasisakymų, kad jo draminė trilogija Lietuvai grąžino kultūrą ir istoriją, privertė sovietmečiu susimąstyti apie lietuviškumą ir panašiai. Bet, kaip suprantu, jūs J.Marcinkevičiaus dramų lietuviškumą irgi laikote sovietiniu. Kodėl?

– Sovietiniu laikotarpiu buvo stengiamasi perinterpretuoti Lietuvos istoriją. Prieškario laikų „šapokinė“ istorija buvo išmesta į šiukšliadėžę. Ilgą laiką apie, pavyzdžiui, Viduramžių Lietuvą net nebuvo galima kalbėti. J.Marcinkevičius buvo pirmasis, kuriam apie tai buvo leista kalbėti plačiajai publikai.

Ir J.Marcinkevičius kalbėjo apie Mindaugą taip, kad jo istorija derėjo su sovietinio režimo lūkesčiais. Dramoje „Mindaugas“, vertinant iš ideologinės perspektyvos, yra įrašyta sovietinė Lietuvos istorijos interpretacija.

Nors kalbama apie Mindaugą kaip pirmąjį valdovą, Viduramžių Lietuva yra vaizduojama kaip neįvykusi, žlunganti valstybė. Ir pats Mindaugas nuolat konfliktuoja su artimiausiais žmonėmis ir pats su savimi. Jis nuolat patiria kančią.

Visose trijose J.Marcinkevičiaus dramose Lietuvos istorija vaizduojama kaip kančių istorija, žengianti per nesėkmes ir žlugimus. Mindaugas dramos pabaigoje yra nužudomas, jam įgyvendinti tvaraus Lietuvos projekto nepavyksta.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Paminklas Karaliui Mindaugui
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Paminklas Karaliui Mindaugui

Dramoje „Katedra“ sukilimas pralaimi, o Laurynas yra pasmerkiamas būti priklausomu nuo meno užsakovų. Dramoje „Mažvydas“ Mažvydas yra išvytas iš Lietuvos ir visą dramą tarsi atgailauja dėl to, ką yra veikęs jaunystėje, taip pat ir dėl aplinkybių, paskatinusių išleisti pirmąją lietuviškąją knygą.

Kad ir ką veiktų žmonės, istorinės asmenybės, jie vaizduojami kaip tragiško likimo žmonės. Visa Lietuvos istorija, net ir toks, rodos, teigiamas pasiekimas kaip pirmoji knyga, rodoma kaip kupina pralaimėjimų ir kančių. Joje svarbiausia ne pergalės, o duobės, skausmas, nepasiekti tikslai. Tarsi sakoma – lietuviai patys negali laimėti, visa, ką jie pajėgė – tai iškęsti kančias.

Dar vienas svarbus dalykas – drama „Mindaugas“ dienos šviesą išvydo 1968 m. Manau, kad neatsitiktinai. Tai buvo nepriklausomos Lietuvos gimimo 50-čio metai.

Kadangi J.Marcinkevičius dažnai temas savo kūriniams rinkosi pagal jubiliejus, įtariu, kad ta drama galėjo būti parašyta kaip tarsi atsvara galimiems bandymams prisiminti „buržuazinę“ Lietuvą, pozityviai svarstyti jos palikimą.

Sovietinė Lietuvos valdžia suprato, kad geriau yra ne visiškai uždrausti kalbėti apie Lietuvos istoriją, bet visuomenei pateikti „tinkamą“ jos interpretaciją.

Sovietinė Lietuvos valdžia suprato, kad geriau yra ne visiškai uždrausti kalbėti apie Lietuvos istoriją, bet visuomenei pateikti „tinkamą“ jos interpretaciją.

J.Marcinkevičius ir pateikė tokį politiškai nepavojingą Lietuvos istorijos pristatymą publikai.

Pirmiausia „Mindaugas“ yra įrodymas, kad sovietmečiu su istorine Lietuvos valstybe, lietuvių tautos istorija susijusios temos nebuvo draudžiamos. Tačiau jos buvo naujai interpretuojamos, kad atitiktų sovietinį poreikį.

Siekta tautos istoriją ir lietuvių tautinę savimonę priderinti prie režimo, nukenksminti. Paliktas pats sau tautiškumas ir tautinės temos galėjo tapti atrama galimam pasipriešinimui.

J.Marcinkevičiaus istorinis herojus – tas, kuris kenčia. Tiesa, pagal ano meto ideologiją, žmones iš istorinių kančių išvaduoja tarybinė santvarka.

– Kaip sovietmečiu „Mindaugas“ buvo sutiktas išeivijoje?

– „Mindaugas“ tuojau pat ne tik pasiekė išeivius lietuvius, bet galiausiai Baltijos šalių išeivių pastangomis 1986 m. buvo išverstas į anglų kalbą. Kaip paprasti žmonės užsienyje perskaitė dramą, pasakyti negaliu, bet literatūros kritikai, kurie interpretavo tą dramą, joje matė sovietinį įskiepą.

Tarkime, Vokietijos kritikas Jonas Girnius ar Alfonsas Nyka-Niliūnas Mindauge įžvelgė totalitarinę figūrą, netgi savotišką Stalino prototipą.

– O kitos sovietinės respublikos? Ar jose drama turėjo tokį pasisekimą kaip Lietuvoje?

– Rusijos literatūros kritikus „Mindaugas“ glumino. Tuomet SSRS buvo politiškai įtvirtinta praktika populiarias įvairių sovietinių respublikų dramas statyti ir kitose respublikose, versti į jų kalbas.

Bet Rusijos kritikai į „Mindaugą“ žiūrėjo kitaip negu lietuviai. Pagrindinis dramos veikėjas Mindaugas jiems atrodė vertintinas tik neigiamai. Mindaugas jiems – kraugeriškas valdovas, tironas, ir juos glumino, kad lietuviai jį suvokė kaip pozityvų herojų.

Ir kitose dramose jie matė kitus aspektus, negu akcentuoti Lietuvoje. Toks ryškus interpretacijų skirtumas rodo, kad J.Marcinkevičiaus dramos išties buvo skirtos pirmiausia Lietuvos visuomenei ir atliepė pirmiausia Lietuvos visuomenės lūkesčius.

– Dabartinėje Lietuvoje J.Marcinkevičiaus dramos vis dar statomos, jo įvaizdis ypač teigiamas, jis vadinamas tautos vienytoju. Daugelis prisimena ir jo veiklą per Sąjūdį. Kodėl, Jūsų manymu, jo atminimas taip mylimas iki šiol?

– Aš stengiuosi apie J.Marcinkevičių kaip apie žmogų nekalbėti. Tai visai kitas dalykas. Jo dalyvavimas Sąjūdyje, kaip ir kitų rašytojų bei poetų, galėtų būti atskiro tyrimo tema. Tai sava, įdomi istorija.

Bet atsakant į klausimą, kodėl tos dramos vis dar yra statomos... Aš manau, kad dėl tam tikro jausmo, susiformavusio ar suformuoto sovietmečiu, kad tos dramos „tautinės“. Tą jausmą žmonės ir toliau nešasi.

Vytauto Daraškevičiaus nuotr. /Justinas Marcinkevičius 1988 m. rugpjūčio 23 d. Sąjūdžio mitinge Vingio parke
Vytauto Daraškevičiaus nuotr. /Justinas Marcinkevičius 1988 m. rugpjūčio 23 d. Sąjūdžio mitinge Vingio parke

Kai jausmas, kad kažkoks dalykas yra giliai tautinis, yra stiprus, žmonės nelabai bus linkę patys imtis kritiškai žiūrėti ir permąstyti. Ir tarp kritikų nebuvo daug mėginimų interpretuoti J.Marcinkevičiaus dramas, pasižiūrėti iš dabartinės pozicijos, kritiškai įvertinti jų kontekstą.

Todėl vyresni žmonės tiesiog prisimena tuos dramų skaitymus, kuriuose dalyvaudavo žymūs aktoriai. Kiti net patys matė pirmuosius dramų pastatymus ir prisimena jaudulį, kurį tada patyrė. Ir tai, kad jį sukėlė su tautiškumu susiję dramų elementai.

J.Marcinkevičiaus dramos pabrėžia vidinius pagrindinių personažų konfliktus ir jų sukeliamus jausmus. Prieštaros, kurios kankina Mindaugą ar Lauryną, persiduoda ir skaitytojui ar žiūrovui. Jos turi didelį emocinį užtaisą. Jį žmonės atsimena. Ir tas prisiminimas neskatina žmonių žiūrėti į dramas kritiškai, ieškoti jų tautiškume sovietiškumo.

Manau, kad mūsų visuomenėje sovietinio tautiškumo iki šiol yra daug. Mes iki šiol esame linkę išaukštinti kančią. Suvokti save kaip mažus, nieko negalinčius padaryti žmones, kurie mieliau prisitaiko prie sunkumų, negu juos sprendžia.

Mes iki šiol esame linkę išaukštinti kančią. Suvokti save kaip mažus, nieko negalinčius padaryti žmones, kurie mieliau prisitaiko prie sunkumų, negu juos sprendžia.

Mes visada tyliai kenčiame. Ir kai matome kenčiančius dramų herojus, tai mums yra labai atpažįstama ir artima.

Man atrodo, mes iš to sovietinio tautiškumo išeiname labai lėtai. Žmonėms, kurie į jį „įsigyveno“, sunku į tai pažiūrėti iš šalies, nes tai reikštų ir į save pažiūrėti iš šalies. Manęs tai visiškai nestebina. Tai labai natūralu.

Bet dėl to ir reikalingi tokie kritiniai vertinimai, kurie aptaria tam tikras tautiškumo raiškas konkrečiame kontekste.

– Kaip galėtumėte palyginti J.Marcinkevičiaus kūrybą sovietmečiu su kitais tada vertintais kūrėjais, tarkime, Salomėja Nėrimi ar Eduardu Mieželaičiu? Ar būtų daugiau panašumų, ar skirtumų?

– Esminis skirtumas, J.Marcinkevičių lyginant su S.Nėrimi, yra tas, kad ji pirmosios okupacijos metais labai aktyviai įsitraukė į politiką. Be to, anksti mirė, stalinizmui tik įsisiūbuojant. O J.Marcinkevičius priklausė vėlesnei kartai, kuomet iš kūrėjų, intelektualų nebuvo reikalaujama tiesiogiai įsitraukti į demonstratyvų politiškumą.

Jei S.Nėris būtų išgyvenusi, iki, tarkim, 1980 m., manau, visai tikėtina, kad ji būtų parašiusi daug eilėraščių ir poemų apie Lietuvą, kurie būtų buvę priimti kaip giliai tautiniai.

Salomėja Nėris
Salomėja Nėris

O kalbant apie J.Marcinkevičių, dar verta prisiminti, kad jis yra sukūręs eilių ir Leninui, ir revoliucijai. Aišku, galima sakyti, kad „atidavė duoklę“, bet ne visi tą duoklę atidavinėjo tokiu mastu.

Tokie kūriniai kaip „Dvidešimtasis pavasaris“, „Kraujas ir pelenai“ ar „Publicistinė poema“ buvo kūrybos priemonėmis išreikšta politinė pozicija, padėjo jam susikurti režimui lojalaus rašytojo reputaciją. Jis buvo pripažintas, juo pasitikėta, ir jam veikiausiai todėl leista daugiau eksperimentuoti tautinėmis temomis negu kitiems.

S.Nėrį su J.Marcinkevičiumi vienija tai, kad jie, nors ir kūrė skirtingomis epochomis, savo kūryba buvo visiškai lojalūs sovietinei valdžiai.

E.Mieželaitis priklausė kitai, kiek vyresnei kartai nei J. Marcinkevičius. Jo kita patirtis, angažavimasis tam tikram žmogiškam universalumui jį skiria nuo J. Marcinkevičiaus, bet tai jau skirtumai, susiję su kūrybinių temų pasirinkimais. Žvelgiant iš kūrybos santykio su režimu perspektyvos, didelio skirtumo nėra.

J.Marcinkevičius turėjo talentą savo dramomis susieti tai, ko reikėjo režimui, su tuo, ko reikėjo tautai.

J.Marcinkevičius turėjo talentą savo dramomis susieti tai, ko reikėjo režimui su tuo, ko reikėjo tautai.

Tautiškumo ilgesį susiejo su sovietinio režimo poreikiais. Jis tą darė puikiai. Tai bandė daryti ne jis vienas, bet jam pavyko geriausiai.

J.Marcinkevičius buvo talentingas eiliuotojas ir žmonės jį labai mėgo. Jo eilėraščių kalba graži, jie pasižymi stipria emocija, kai jausminį efektą sukeliantys žodžių sąskambiai užgožia prasmes. J.Marcinkevičius neabejotinai buvo vienas talentingiausių savo kartos poetų.

– Kaip J.Marcinkevičių dabar skaityti turėtų jaunas žmogus, kuris sovietmečio neatsimena ir su jo kūryba anksčiau nėra susipažinęs? Į ką turėtų kreipti dėmesį jo kūryboje?

– J.Marcinkevičiaus poetika yra labai sentimentali. Tas sentimentalumas paveikia jausmus ir užmigdo mintis.

Tad rekomenduočiau pamėginti atsiriboti nuo sentimentalumo ir pažiūrėti, koks visgi tų dramų siužetas, kokie yra herojų veiksmai bei jų motyvacijos. Pažiūrėti, kaip tose dramose yra suvokiama tauta, kaip elgiasi tie, kurie yra dramų herojai. Pamėginti tai suprasti.

Gal literatūrologai kritikuotų tokį mano pasiūlymą, bet aš manau, kad tai yra vienintelis būdas suprasti ne tik J.Marcinkevičių, bet ir epochą, kurioje jis rašė.

– Dar trumpam grįžkime prie dainų švenčių. Kaip siūlytumėte jas pakeisti, kad jos būtų nebe sovietiškai lietuviškos, o lietuviškai lietuviškos? Ar tai išvis įmanoma?

– Teoriškai įmanoma, ar įmanoma praktiškai – nežinau. Visas šventes organizuojančias institucijas perėmėme iš sovietmečio. Ir visą organizavimo mechanizmą.

Gausybė žmonių mokyklose, rajonuose turi panašų, dar sovietmečiu susiformavusį supratimą, kokia turi būti dainų šventė, ir kiekviena nauja šventė yra organizuojama remiantis tuo supratimu.

Alfredo Pliadžio nuotr. /Dainų šventė
Alfredo Pliadžio nuotr. /Dainų šventė

Dėl to aš skeptiškai žiūriu, kad kažkas galėtų iš esmės pasikeisti. Juo labiau, kad dainų šventės yra įtvirtintos atskiru įstatymu ir įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą. Tai reiškia kaip ir pasiektą sutarimą, kad taip, kaip yra, yra gerai.

Ką net ir tokioje situacijoje galima padaryti – pamėginti labiau įtraukti žmones. Išmokyti juos dainuoti. Pavyzdžiui, kai 2018 m. šventėje vienas folklorinis ansamblis ragino žmones kartu dainuoti dainas, aš supratau, kad beveik niekas jų nemoka.

Argi nebūtų galima parengti ir visais galimais informaciniais kanalais išplatinti iš anksto programėlių su dainų tekstais, kad jie pasimokytų dainuoti ir dainuotų drauge? Tada šventė taptų daug labiau įtraukiančiu renginiu.

Taip pat rodyti titrus su dainų tekstais per televiziją, kad norintys galėtų kartu dainuoti. Gal tai kažkiek pakeistų šventės pobūdį.

Lietuvoje dainų šventės vis dar laikomos įvykiu, į kurį reikia žiūrėti kaip į reginį. Bet kaip reginys jos yra absoliučiai nepatrauklios. Toks oficiozas, į kurį žmonės ateina, arba kurį žiūri, rodos, iš pareigos ir tradicijos, o ne todėl, kad iš tikrųjų įdomu. Jei pavyktų įtraukti žmones dainuoti, galbūt situacija galėtų pasikeisti.

– Ačiū už pokalbį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Užsisakykite 15min naujienlaiškius