Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 10d. 20:45

Tragiškas A.Matulaičio likimas: prieš 100 metų tapo vieninteliu Seimo nariu, kuris žuvo mūšyje gindamas Lietuvą

Antanas Matulaitis 1920 m. Ar žinai?
Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais, Klaipėda: Seimo kanceliarija, 1924. / Antanas Matulaitis 1920 m.

Prieš beveik 100 metų, 1920 m. lapkritį, Steigiamojo Seimo narys Antanas Matulaitis tapo pirmuoju ir vieninteliu Seimo nariu, kuris, eidamas Seimo nario pareigas, žuvo mūšio lauke, kovodamas už Lietuvą. Portalas 15min kviečia susipažinti su šio Seimo nario gyvenimo ir žūties istorija.

A.Matulaičio gyvenimas iki tampant Seimo nariu

A.Matulaitis gimė 1895 m. Netičkampio kaime Marijampolės apskrityje. Iki 1914 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje.

1915 m., baigęs penkias gimnazijos klases, vykstant I-ajam pasauliniam karui jis kartu su kitais gimnazijos mokiniais ir mokytojais buvo evakuotas į Rusijos imperijos gilumą.

1915-1918 m. A.Matulaitis mokėsi ir baigė Martyno Yčo berniukų gimnaziją Voroneže, kurią buvo įsteigę karo pabėgėliai lietuviai.

Čia jis įsitraukė į politinę ir visuomeninę veiklą: 1917 m. buvo išrinktas Rusijos lietuvių ateitininkų valdybos pirmininku, tais pačiais metais ėmėsi burti lietuvius darbininkus-krikščionis į organizaciją.

1918 m. bolševikinis režimas A.Matulaitį suėmė ir įkalino, jam teko persikraustyti į Tambovo miestą. Tais metais baigęs mokslus, A.Matulaitis grįžo į ką tik Nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą.

Čia apsigyveno Marijampolėje, įsitraukė į darbininkų ir moksleivių organizacijų veiklą, įstojo į krikščionių demokratų partiją.

1918 m. rugsėjį A.Matulaitis dalyvavo steigiamajame Lietuvos darbo federacijos suvažiavime Kaune, buvo vienas šios organizacijos steigėjų. Lietuvos darbo federacija buvo krikščionis darbininkus vienijusi politinė organizacija. Ją įkūrė Lietuvos krikščionių demokratų partija, siekdama atitraukti Lietuvos darbininkus nuo bolševikinių idėjų.

1919 m. birželį-gruodį A.Matulaitis mokėsi Karo mokykloje Kaune, baigė II laidą. Jam suteiktas leitenanto laipsnis. Buvo paskirtas į Pirmojo atsargos bataliono kuopą Marijampolėje.

1920 m. sausio-gegužės mėnesiais A.Matulaitis buvo Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo, kultūros ir švietimo sekcijos vedėjas. Taip pat ėjo Lietuvos darbo federacijos pirmininko pareigas.

1920 m. gegužę įvykus Steigiamojo Seimo rinkimams, jis V (Panevėžio) rinkimų apygardoje buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą.

A.Matulaitis – Seimo narys

Seime A.Matulaitis priklausė Lietuvos darbo federacijos frakcijai, įėjusiai į Krikščionių demokratų bloką, netgi buvo frakcijos pirmininkas. Taip pat jis buvo Krašto apsaugos komisijos narys.

A.Matulaitis vienas pirmųjų į Seimo darbotvarkę įtraukė darbininkams palankius įstatymus. Rūpinosi Lietuvos kariuomenės karių padėtimi, jų aprūpinimu, jam buvo svarbi dvarų darbininkų padėtis.

Jis buvo nusistatęs prieš amnestijos taikymą Lietuvai priešiškiems asmenims, ypač lenkų dvarininkams. Tokią poziciją išsakė svarstant Amnestijos įstatymo projektą.

Steigiamajame Seime A.Matulaitis dirbo neilgai, vos kelis mėnesius. 1920 m. spalį Lenkijos kariuomenei užgrobus Vilnių ir toliau veržiantis į Lietuvą, Steigiamasis Seimas nutarė laikinai nutraukti darbą.

Atspindžiai, 1920, Nr. 1, p. 2./Steigiamojo Seimo nariai kariškiai, atstovavę įvairioms parlamentinėms frakcijoms A.Matulaitis stovi trečias iš kairės
Atspindžiai, 1920, Nr. 1, p. 2./Steigiamojo Seimo nariai kariškiai, atstovavę įvairioms parlamentinėms frakcijoms A.Matulaitis stovi trečias iš kairės

Kadangi nebuvo aišku, kada Steigiamasis Seimas vėl galės susirinkti, jo nariai išrinko Mažąjį Seimą, kuris laikinai perėmė Steigiamojo Seimo funkcijas, ir išsiskirstė. Daugiau apie Mažąjį Seimą ir jo veiklą skaitykite šiame 15min tekste.

Dalis Steigiamojo Seimo narių šiuo laikotarpiu nutarė ginklu ginti tėvynę. Į Lietuvos kariuomenę grįžo ir A.Matulaitis.

A.Matulaičio mirtis

1920 m. lapkričio 17 d. A.Matulaitis buvo sunkiai sužeistas per ginkluotą susirėmimą su Lenkijos kariais Babriškių kaime, Varėnos valsčiuje.

Babriškėse, tuo metu buvusiose 10 km už demarkacijos linijos, Lietuvos pusėje, A.Matulaitis kaip karininkas lankėsi drauge su tuometiniu Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybos nariu, dailininku Antanu Žmuidzinavičium ir JAV lietuviu, buvusiu JAV armijos lakūnu Rapolu Kruču.

Čia juos, nakčiai apsistojusius sodyboje pas vietos ūkininkus, netikėtai užpuolė Lenkijos kariai. Tuo metu, nors buvo sudarytos paliaubos, abipus demarkacinės linijos tokių išpuolių pasitaikydavo.

A.Matulaitis buvo sunkiai sužeistas, jį pervėrė trys kulkos. Iš 10 žmonių, buvusių sodyboje, gyvi ir sveiki liko tik 3, tarp jų ir A.Žmuidzinavičius. Jie buvo paimti į nelaisvę.

„Buvo jau apie 9 val. vakaro. Staiga duryse švystelėjo kelios keturkampės kepurės, keli lenkų kareiviai ir karininkai kaip žaibas įšoko į kambarį ir trenkė šautuvų ugnimi mums tiesiog į akis. Žvėriškas jų šauksmas susimaišė su antru jų šautuvų zalpu, šiuo kartu jau ir nuo durų ir iš užlangių. Šiame pragare trenksmo, ugnies, skambančių stiklų ir pragariško riksmo, pašokę visi iš vietų kritome ant grindų – kas pervertas kulkų, kas apsvaigintas. (...) Po pirmos ugnies nuo durų pašokęs šalia manęs nuo suolo karininkas A.Matulaitis kaip pėdas krito ant grindų veidu į žemę“, – vėliau savo prisiminimuose tarpukario spaudoje prisiminė A.Žmuidzinavičius.

Išgirdę šūvius, į pagalbą atskubėjo kitose kaimo sodybose buvę lietuviai šauliai. Pagrobę iš sodybos, ką galėjo pagrobti, lenkai skubiai traukėsi su paimtais į nelaisvę lietuviais, sužeistuosius bei žuvusiuosius palikę gulėti.

Nors besitraukiančius lenkus, anot A.Žmuidzinavičiaus, lietuviai apšaudė, sustabdyti jų nepavyko. A.Žmuidzinavičius ir kiti paimti į nelaisvę lietuviai buvo išsivesti per demarkacinę liniją į Lenkiją, kur buvo kvočiami, klausinėjami, kiek lietuvių tarpe tarnauja vokiečių ir bolševikų.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr./A. Žmuidzinavičius su šaulių uniforma 1922 m.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr./A. Žmuidzinavičius su šaulių uniforma 1922 m.

Po trijų dienų A.Žmuidzinavičiui, padedamam žydų šeimos, kurios namuose lenkai jį įkalino, pavyko pabėgti. Pabėgęs jis tuojau pat aplankė A.Matulaitį Alytaus karo ligoninėje.

„Pamačiau jį gulintį aukštielninką, užmerktomis akimis, pageltusiu veidu – širdį man suspaudė didis skausmas. Nejaugi čia tas pats žydįs, kupinas vilties ir pasiryžimo vyras? (…) Jis ilgokai, įtemptai į mane žiūrėjo. Po to tyliai paklausė: „Ar Vilnius jau mūsų rankose?“ – „Taip, taip, žinoma, netrukus mes ten būsime. Viskas bus atitaisyta“. Karžygio akys vėl užsimerkė, veidas nurimo. (…) Netrukus jo netekome. (...) Tamsią gūdžią naktį amžinai užmigusio didvyrio Antano Matulaičio kūną perdaviau jo tėvams. Rudenio vėjams kaukiant, išėjo jie į plentą iš karo grįžtančio savo sūnelio pasitikti...“, – rašė A.Žmuidzinavičius.

Lapkričio 21 d. A.Matulaitis Alytaus karo ligoninėje mirė nuo patirtų sužeidimų. Palaidotas jis buvo senosiose Marijampolės kapinėse.

Atminimo žodžiai A.Matulaičiui

Po mirties A.Matulaitis sulaukė daug skambių atminimo žodžių.

„Pasalinga dvarininkų legionų kulka tamsią naktį surado tą, kuris dvarininkų turtams ir lėbavimams buvo pavojingas. Antanas krito“, – taip 1920 m. lapkričio 30 d. apie A.Matulaitį rašė savaitinis Lietuvos darbo federacijos laikraštis „Darbininkas“ . A.Matulaitis bendradarbiavo su šiuo laikraščiu, rengė straipsnius.

To paties laikraščio numerio pirmajame puslapyje buvo išspausdintas ir atminimo žodis: „Visą savo sielą aukavęs darbo žmonių išvadavimui, karštas darbuotojas dėl įvedimo krikščioniškojo teisingumo, tvarkant visuomenės gyvenimą, uolus „Darbininko“ bendradarbis, vienas pirmųjų stojęs kovoti su amžinuoju mūsų Tėvynės priešu lenku, sunkiai sužeistas, karininkas Antanas Matulaitis lapkričio m. 19 mirė Alytaus karo ligoninėje. Jo pasišventimas tebūna mums pavyzdžiu. Jo brangios gyvybės kruvinoji auka tegu užtikrina tolesnius Lietuvos darbo žmonių žingsnius. O Galybių Viešpats tegu suteikia Jo vėlei amžinąjį atilsį ramybėje“.

epaveldas.lt nuotr. /Atminimo žodis Antanui Matulaičiui „Darbininkų balse“
epaveldas.lt nuotr. /Atminimo žodis Antanui Matulaičiui „Darbininkų balse“

1921 m. sausio 17 d., padėčiai šalyje kiek aprimus, Steigiamasis Seimas susirinko vėl. Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis, sveikindamas vėl susirinkusį Seimą, pagerbė ir A.Matulaitį. Štai ištrauka iš jo kalbos:

„Šiuo metu mes netekom vieno brangaus ir nenuilstančio mūsų darbuotėj darbininko, Steigiamojo Seimo nario karininko Antano Matulaičio. Velionis, idealų kupinas, karštai mylėdamas Tėvynę, matydamas jai pavojų, pirmas iš Steigiamojo Seimo narių stojo Tėvynės gynėjų eilėsna ir eidamas ten pareigas jis žuvo. Jis žuvo nuo vylingo lenko rankos, iš pasalų pultas, priešui sulaužius sutarties nustatytą demarkacijos liniją. Tuo būdu Steigiamasis Seimas per savo narius, kovojusius dėl Tėvynės laisvės, ankštai susijungė su kitais Tėvynės gynėjais. Ir šiandien, liūdėdami dėl žuvusių savo narių, jungiamės su liūdesiu, daugumos Lietuvos šeimų, kuriom taip pat skaudu yra, kad neteko savo artimiausių žmonių.“

Nors mirė A.Matulaitis anksčiau, jo, kaip Seimo nario, įgaliojimai formaliai nutrūko tik 1921 m. sausio 17 d., vėl ėmus posėdžiauti Seimui. Vietoj jo šias pareigas pradėjo eiti Antanas Aleliūnas.

Parengta pagal Vilmos Akmenytės-Ruzgienės straipsnį Seimo puslapyje apie svarbiausius Steigiamojo Seimo šimtmečio faktus, Seimo puslapyje esančią A.Matulaičio biografiją, tarpukariu šaulių laikraštyje „Trimitas“ spausdintus A.Žmuidzinavičiaus atsiminimus ir 1920 m. lapkričio 30 d. laikraštį „Darbininkų balsas“.

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

15:15
01:01:04
06:27

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"