Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 29d. 17:12

Šimtametės koklinės krosnys keliauja į sąvartyną: „Žmonės nesupranta, kokia jų vertė“

Archeologė Raimonda Nabažaitė sako, jog nėra aišku, kiek tokių krosnių gali būti išlikę Klaipėdoje.
J. Andriejauskaitės / 15min nuotr. / Archeologė Raimonda Nabažaitė sako, jog nėra aišku, kiek tokių krosnių gali būti išlikę Klaipėdoje.

Jei jūsų namuose šiandien tebestovi sena koklinė krosnis, žinokite, jog jos vertė siekia mažiausiai 10 tūkstančių eurų. Vietos interjere nerandančių krosnių likimas liūdnas – jos keliauja tiesiog į sąvartyną. Kiek tokių gali būti išlikę, nežinia. Klaipėdietė mokslininkė, archeologė Raimonda Nabažaitė įsitikinusi, jog jei žmonės žinotų, kokia šių koklinių krosnių istorinė vertė, jų negriautų. Ji svarsto dokumentuoti tokias krosnis, šeimininkams įteikti krosnies pasą. Būtent vieną tokią maždaug šimtmetį skaičiuojančią krosnį šiuo metu archeologė bando išsaugoti, siūlydama perstatyti kituose namuose, tačiau kaina ne kiekvienam prieinama.

Visai neseniai Klaipėdos universiteto Istorijos ir archeologijos instituto mokslininkė Raimonda Nabažaitė socialiniame tinkle paskelbė įrašą, kuriame galima pamatyti senutėlę, kokliais margintą krosnį. Būstą įsigiję šeimininkai nusprendė ją nugriauti, nes jos derančios savo interjere nemato. Archeologė sumanė krosniai surasti naujus namus, tačiau aiškėja, jog perstatyti ją prireiktų tūkstančių eurų.

Ši krosnis pastatyta maždaug tuo pat metu, kaip ir namas, kuriame ji tebestovi, praėjusio amžiaus 3-4 dešimtmetyje, tad skaičiuoja kone šimtą metų. Ant krosnies šiuo metu suklijuoti lipdukai, žymintys koklių seką.

„Krosnis yra perstatyta, jos originalus dydis kiek didesnis, sprendžiant pagal apačios plotį. Krosnyje yra trijų rūšių koklių. Archeologiškai ji įdomi, permūryta. Kokliai autentiški – to laikotarpio. Šitie (mėlyni, red. past.) veikiausiai atvežtiniai iš pačios Vokietijos. Šitas ornamentas, žalias su kryželiu, rodo, kad yra iš Priekulės fabriko, mums atpažįstamas, nors Priekulės koklių gamyba mažai tyrinėta, tai ateities uždavinys. Įdomūs ir šie kokliai, ornamentuoti, pagal glazūrą ne taip kokybiškai atlikti kaip mėlynieji ir Priekulės. Jie ankstyvesni, galbūt vietinio meistro, rankų gamybos kokliai. Tie rudi yra tos pačios komplektacijos, kaip mėlynieji, bet jie yra perdažyti. Paprastai fabrikiniai kokliai turi gamintojo ženklelį kitoje pusėje. Priekulės kokliai ženklinti „Albert Baumgart“. Bus įdomu pasižiūrėti, iš kur kokliai atvyko“, – pasakojo Raimonda.

Pasak jos, kiek iki šiol Klaipėdoje išlikę tokių senų koklinių krosnių, nežinia. Mokslininkei maga sužinoti ir kyla minčių inicijuoti tokių krosnių dokumentavimą. Sako, tuomet atsivertų vaizdas, ar esama atsikartojančių koklinių krosnių, kuo jos vertingos, skirtingos ar unikalios.

„Čia yra klausimas, kurį aš ir sau užduodu, gal ateities tikslą turiu, kad išsiaiškinčiau, kokių tų krosnių turime. Miestiečiai noriai gal pasidalintų ta informacija, nes jos nėra apsaugotos, inventorizuotos, kokia ta situacija, mažai žinoma. Anksčiau visuose namuose stovėjo koklinės krosnys. Tai buvo įprasta šildymo praktika, šalia ir pristatoma viryklė“, – sakė archeologė.

Mano žinutė miestiečiams tokia ir būtų, jei turi tokią krosnį, kad įsivaizduotų, kokia jos vertė.

Šiandien pasistatyti gerą krosnį kainuoja tūkstančius eurų. Štai norint išardyti ir perstatyti šią krosnį meistras sumą įvardijo apie 10 tūkstančių, mat gali prireikti pagaminti dalį naujų koklių, o ir krosnies „nurengimas“ nėra paprastas. Koklinės krosnys viduje turi kanalus, jas ardyti reikia kruopštaus ir ilgo darbo, be to, prireiks ir išvaduoti nuo suodžių.

„Mano žinutė miestiečiams tokia ir būtų, jei turi tokią krosnį, kad įsivaizduotų, kokia jos vertė, – pabrėžia mokslininkė. – Daug jų keliauja į sąvartynus. Mano tikslas, kalbant apie krosnis, nedaryti iš šio paveldo konflikto. Galbūt gali kilti noras iš institucijų jas saugoti, tuomet žmogų apriboja, tačiau būtų idealu rasti platformą, kad jei nenorėtų, tokią krosnį galima būtų išardyti ir sandėliuoti, galbūt mieste atsirastų tokia erdvė, o kitas miestietis galbūt ateityje pagalvos: „Norėčiau turėti vokišką krosnį“.

R.Nabažaitei kilo mintis pagaminti krosnies pasą, kuriame būtų aprašyta šio daikto istorinė vertė. Parduodamas turtą savininkas galėtų šį dokumentą perduoti pirkėjui.

„Krosnies pasas padėtų žmogui suvokti, ką jis turi, kad prieš parduodant būtų žinutė, kad čia kažkas vertingo. Teko vieną sudaužytą krosnį konteineryje apžiūrėti, savininkas sakė: „Jei būčiau žinojęs, gal ir nebūčiau griovęs“. Trūksta žmonėms supratimo, ką jie turi. Kai kurios krosnys būna be ornamentų, kartais pamilti tai, kas viduje, reikia supratimo. Matau, kad visuomenei tai aktualu, kai paskelbiau įrašą, sulaukiau žinučių: „Raimonda, gera idėja“. Vadinasi, reikia kalbėti, atsiranda pagrindas rašyti projektą, katalogizuoti esamas krosnis. Krosnies pasas yra kol kas toks idėjinis“, – 15min kalbėjo koklinių krosnių tyrinėtoja.

Teko vieną sudaužytą krosnį konteineryje apžiūrėti, savininkas sakė: „Jei būčiau žinojęs, gal ir nebūčiau griovęs“.

Jos teigimu, daug vertingo yra ir senųjų namų laiptinėse – nuo turėklų iki pačių laiptų, tad rekonstruojant vertėtų išlaikyti unikalumą, atidengti ir pabrėžti išskirtinumus.

Tyrinėjo koklių istoriją

Koklinės krosnys, kurių kilmė, kaip teigiama, Alpių regione, buvo R.Nabažaitės doktorantūros disertacijos objektas. M Nagrinėdama XIV-XIX amžiaus koklių istoriją, jų tradicijų kaitą nuo rankų darbo iki fabrikinės gamybos, archeologė pastebėjo, jog muziejų fonduose stinga medžiagos apie naujausius, fabrikinius koklius, kurie gaminti praėjusiame šimtmetyje.

„Tai artimiausias laikotarpis, kuris siejasi su mūsų dabartine aplinka ir apie jį mažiausiai žinome. Apie XIV-XVII amžius galiu daugiau pasakyti, nors medžiagos ne tiek ir daug. Tada ir kilo mintis tokia mintis, būtent ši krosnis paskatino kalbėti ir nebelaukti“, – sakė archeologė.

R.Nabažaitės nuotr./Vienuose namuose Klaipėdoje stovinti kone šimto metų vokiška koklinė krosnis bus nugriauta.
R.Nabažaitės nuotr./Vienuose namuose Klaipėdoje stovinti kone šimto metų vokiška koklinė krosnis bus nugriauta.

Senųjų, menančių XIV-XVII amžius, krosnių Klaipėdoje jau nebėra išlikę. Tyrimus R.Nabažaitė atliko iš koklių, jų šukių. XIII-XV amžiuose koklinės krosnys jau šildė ir uostamiesčio piliavietės statinius. Atliekant tyrimus šioje vietoje buvo aptiktos degėsių žymės, nedidelės šukelės. Vėliau kokliai paplito ir miestiečių namuose. Juos gamino vietos meistrai.

„Kaip atrodė to meto krosnys, leidžia suprasti ikonografija. XIV-XV amžiuose jos buvo vaizduojamos šeimų herbuose, herbiniuose ritiniuose, antspauduose. Į heraldiką ateinantis krosnies motyvas nebuvo šiaip sau, juo rodyta, kad namuose įdiegta inovacija. Ką turėtume suprasti – kad tai inovatyvus šildymo būdas, jis taupė kūrenamos žaliavos kiekį, apribojo bedūmę aplinką. Iki tol buvo atviri židiniai, o su krosnimis ėmė formuotis privati erdvė, atsiskyrė nuo virtuvės erdvės. Atnešė pokyčių, apie kuriuos nesusimąstome. Jau XVI amžiuje tai buvo įprasta šildymo forma, nebuvo kažkas nepasiekiama“, – pasakojo R.Nabažaitė.

Grįždama prie ketinamos griauti krosnies moteris suka galvą, ką gi su ja daryti. Vien krosnies išardymas atsieitų apie 700 eurų. Toliau pažyra visa klausimų eilė: kur gi ją sandėliuoti, ką su sandėliuotomis krosnimis daryti?

„Visa eilė klausimų. Bet vis tiek supratimas, kad tą daryti reikėtų“, – žvelgdama į krosnį sako R.Nabažaitė.

Koklių meistras: statosi krosnis ir po 50 tūkstančių eurų

Koklines krosnis statantis meistras Artūras Šuliokas, gyvenantis Dzūkijoje, sako neseniai grįžęs iš uostamiesčio, kur statė naują, labai gražią koklinę krosnį.

„Statosi žmonės. Prieš savaitę grįžau, naują pastatėme, labai gražią. Tie, kurie tiki reklama ir neturi laiko, statosi tai, kas jiems įperšama, o kurie pasidomi, pasistato koklines krosnis, duonkepius. Kartais ne pagrindiniam šildymui, o jaukumui, nes šiuolaikinis interjeras gana dažnai šaltas. Koklinės krosnys, kokliai sukuria jaukumą, „nuleidžia“ interjerą iki žmogaus lygio.

Yra meistrų, kurie per dvi savaites pastato, bet iš tiesų rimtą koklinę krosnį pastatyti užtrunka 1,5-2 mėnesius. Taikomos austriškos, vokiškos tradicijos, kiekvienu atveju žiūrima pagal situaciją, kamino padėtį, kambario tūrius“, – pasakojo meistras.

Paklaustas, ar šiandien galima rasti kokybiškų koklių, A.Šuliokas juokauja, jog tai tarsi aklai vištai grūdas. Atvežami kokliai nėra tinkami krosnims dailinti, labiau taikomi kitokiai apdailai. Jis pats bendradarbiauja su molio meistru, kuris, jei reikia, koklių pagamina.

Paklaustas, kiek kainuoja koklinė krosnis, A.Šuliokas sako, jog amplitudė itin didelė kaip ir įsigyjant automobilį. Pasitaiko namų, kur koklinė krosnis atsieina ir 50 tūkstančių eurų.

Meistrui tenka krosnis ne tik statyti, bet ir griauti.

„Gaila ne tas žodis... Vėl skaitysiu architektams paskaitą apie tai, ką reikia saugoti. Jei nori išmesti, gal verta pagalvoti ir kažką palikti, perdaryti, galimi įvairūs variantai“, – sakė meistras.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"