Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 16d. 11:45

„Stalino šluota“: SSRS vykdant lenkų partizanų naikinimo operaciją prie Augustavo kentėjo ir lietuviai

Lietuvos partizanai – Laisvės premijos laureatai Ar žinai?
Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr. / Lietuvos partizanai – Laisvės premijos laureatai

1945 m. liepos viduryje Augustavo, Seinų ir Suvalkų apskrityse tuometinėje Lenkijoje siautė „Stalino šluota“. Tada per vieną didžiausių SSRS vykdytų partizanų naikinimo operacijų, pavadintų „Augustavo gaudynėmis“, šiose vietovėse buvo suimti tūkstančiai, nužudyti šimtai žmonių – lenkų ir lietuvių.

Pirmadienį Lenkijos istorikai, tyrę šią naikinimo operaciją, Lietuvoje, Tuskulėnų memorialiniame parke pristatė savo darbo vaisius – išleistą knygą-dokumentų rinkinį „Stalino šluota“. Jame pristatomi visi prieinami su Augustavo gaudynėmis susiję dokumentai lenkų ir rusų kalbomis, gaudynių aplinkybės ir priešistorė.

Greta lenkų partizanų slapyvardžių čia galima rasti ir lietuviams puikiai pažįstamų slapyvardžių – pavyzdžiui, Vanagas.

Nužudyta per 600 žmonių

„Augustavo gaudynės“ vyko 1945 m. liepos viduryje. Akcija prieš antikomunistinius partizanus ir jų rėmėjus vykdyta Augustavo, Seinų ir Suvalkų apskrityse, kur gyveno ir lietuvių. Susijusi akcija vyko ir pietryčių Lietuvoje – tarpukariu Lenkijai priklausiusiame Lazdijų krašte.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Buvusios sovietų partizanų žeminės Rūdininkų girioje
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Buvusios sovietų partizanų žeminės Rūdininkų girioje

Akcija išsiskyrė tuo, kad joje dalyvavo ne tik NKVD pajėgos, bet ir reguliaroji SSRS kariuomenė – Raudonoji armija. Akcijai vadovavo SMERŠ organizacija, jos vadavietė buvo Augustave. Sovietų daliniai, apsupo aplinkinius kaimus, naršė miškus, tardė gyventojus ir ieškojo partizanų.

Iš viso buvo sulaikyta daugiau negu 7 tūkst. žmonių, iš jų daugiau kaip 500 lietuvių. Po operacijos apie 600 žmonių buvo nužudyti. Jų nužudymo ir palaidojimo vieta iki šiol nežinoma – spėjama, kad yra kažkur dabartinėje Rusijos ar Baltarusijos teritorijoje.

Sovietmečiu „Augustavo gaudynių“ operacijos egzistavimą SSRS ir komunistinė Lenkijos valdžia apskritai neigė. Tik griūnant Lenkijos komunistiniam režimui, šios šalies istorikai gavo galimybę vykdyti tyrimus.

Siejo su Potsdamo konferencija

Vienas pristatyme dalyvavusių Lenkijos istorikų – Lenkijos mokslų akademijos Politikos studijų instituto profesorius Grzegorzas Motyka – teigė, kad ilgą laiką „Augustavo gaudynių“ tyrimus ribojo dokumentų trūkumas – istorikams teko dirbti remiantis daugiausia liudininkų prisiminimais.

Pasak jo, tik tiriant gautus dokumentus išaiškėjo, kad „Augustavo gaudynes“ vykdė 50-asis Raudonosios armijos kareivių pulkas, o ne Baltarusijos fronto užnugario apsaugos kariuomenė, kaip manyta iki tol. Paaiškėjo, kad operacijos vykdyme dalyvavo apie 40—50 tūkst. kareivių, iš viso 4 korpusai.

Vida Press nuotr./Raudonoji armija Vilniuje 1940 metais
Vida Press nuotr./Raudonoji armija Vilniuje 1940 metais

„Įdomu tai, kad paprastai antipartizanines akcijas vykdydavo NKVD vidaus kariuomenė, bet ne reguliariosios Raudonosios armijos daliniai.

Paprastai antipartizanines akcijas vykdydavo NKVD vidaus kariuomenė, bet ne reguliariosios Raudonosios armijos daliniai.

O šita operacija buvo įvykdyta Raudonosios armijos dalinių, saugumo pajėgos, NKVD kariuomenės daliniai vaidino pagalbinį vaidmenį“, – sakė G.Motyka.

Kariuomenei „šukuojant“ miškus, sulaikyti asmenys, įtariami partizanai ar partizanų rėmėjai buvo perduodami SMERŠ karininkams, kurie vykdė tardymus ir bausmes.

Lenkijoje, sakė G.Motyka, operacijoje dalyvavo ir vadinamosios Liaudies Lenkijos kariuomenės – komunistams palankios Lenkijos kariuomenės – daliniai. Jie buvo gavę griežtus įsakymus – operacijos metu sulaikytus žmones, kurie buvo įtariami partizanai, karo tribunolo sprendimu šaudyti vietoje.

„Bet Lenkijos kariuomenės daliniams vadovavę karininkai vengė vykdyti tokius įsakymus. Dėl to šios operacijos padariniai nebuvo tokie žiaurūs, kokie galėjo būti“, – sakė G.Motyka.

Pasak istoriko, viena priežasčių, dėl ko vyko „Augustavo gaudynės“ – Potsdamo taikos konferencija, kuri turėjo netrukus prasidėti. Vykdant operaciją siekta užtikrinti, kad SSRS vadovybė Lenkijos teritoriją galės pravažiuoti ir į konferenciją nuvykti saugiai. Be to, nebuvo aišku, kaip ji baigsis.

„SSRS valdžia nebuvo tikra dėl Potsdamo konferencijos. Buvo baiminamasi, kad gal net kils naujas pasaulinis karas. Taip norėta galimo karo atveju visą regioną apvalyti nuo galimų diversijų ir pasipriešinimo. Todėl SSRS kariuomenės užnugaryje imtasi didelių antipartizaninių akcijų, iš kurių „Augustavo gaudynės“ buvo viena didžiausių“, – pasakojo G.Motyka.

Rusija prie dokumentų neprileidžia

Kaip dokumentų leidinio pristatymo metu sakė Lenkų-rusų dialogo ir susitarimo centro Varšuvoje atstovas Lukaszas Adamskis, atsakymo į svarbiausią klausimą – kur palaidotos 600 operacijos aukų – vis dėlto nepateikia ir ši knyga.

LCVA nuotr./Lietuvos okupacija 1940 m.
LCVA nuotr./Lietuvos okupacija 1940 m.

L.Adamskis teigė suvokiantis kad institucijos, kurios atstovas jis yra, vardas daliai žmonių tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje skamba keistai. Tačiau jis pabrėžė, kad 2011 m., kuriant Lenkų-rusų dialogo ir susitarimo centrą, kaip tik buvo siekiama gerinti lenkų ir rusų santykius, kartu tirti jautrius istorinius epizodus, kad neliktų dėmių. Analogiškas centras buvo įsteigtas ir Rusijoje.

Tuomet su Rusijoje esančių valstybinių archyvų vadovais buvo sutarta, kad jie padės istorikams gauti Rusijoje esančius istoriniams tyrimams reikalingus dokumentus.

Tačiau galiausiai dalies reikalingų dokumentų, susijusių su „Augustavo gaudynėmis“, Rusijos archyvai nesuteikė.

L.Adamskio teigimu, visgi projekto kaip nepasisekusio nurašyti negalima, nes bendrus operatyvinius dokumentus, nušvietusius operacijos eigą ir rezultatus, iš Rusijos gauti pavyko.

Bet dokumentų, kuriuose atskleidžiamos konkrečios detalės – kiek tiksliai žmonių suimta, kiek nužudyta, kas buvo budeliai, kur vyko egzekucijos – nepavyko gauti.

„Rusija motyvuoja, kad dokumentų paskelbimas gali sukelti grėsmę Rusijos saugumui“, – sakė L.Adamskis. Jis sakė pats siekiantis galimybės apsilankyti Rusijos archyvuose, tačiau Rusija jau keletą metų jam nesuteikia vizos.

Partizanus „gaudė“ ir Lietuvoje

Dokumentų rinkinio pristatyme taip pat dalyvavęs istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas sakė, kad leidinys gali sudominti ir Lietuvos istorikus, nes jame esančiose dokumentuose minimi ir Lietuvos partizanų vadai – Vanagas, Žaliasis velnias ir kiti.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Arvydas Anušauskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Arvydas Anušauskas

Jis pabrėžė, kad didelio masto NKVD organizuotos gaudynės sinchroniškai vyko dabartinės Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose.

A.Anušausko teigimu, jis pats dar 2004 m. lankėsi ir trumpai dirbo Rusijos karo archyve, kuriame saugomi dokumentai su pagrindine informacija apie karines operacijas Lenkijos, Baltijos šalių, Ukrainos ir Baltarusijos teritorijose.

Nors, pasak istoriko, jis iš ten netrukus „buvo švelniai palydėtas prie durų“, o tyrimo tęsti neleista, šį tą dokumentuose rasti spėjo.

„Man teko pamatyti, kad visos NKVD karinės operacijos buvo organizuojamos ne atsitiktinai, stichiškai, bet nuo Suomijos įlankos iki Karpatų kalnų viskas buvo viena organizacija. Kiekviena operacija buvo bendros sistemos dalis“, – sakė A.Anušauskas.

Jis teigė matęs ataskaitas, iš kurių akivaizdų, kad informacija karinei vadovybei pateikiama buvo kas 10 dienų. Ataskaitose įvardinta, kokios divizijos vykdė operacijas, kokius nuostolius padarė.

Pasak A.Anušausko, iš dokumentų paaiškėjo, kad operacijose Baltijos šalyse Lenkijoje ir Ukrainoje naudoti apie 80 proc. NKVD karinių pajėgumų. „Praktiškai visa NKVD kariuomenė buvo vakarinėje SSRS dalyje“, – pabrėžė A.Anušauskas.

A.Anušausko teigimu, operacija buvo tokio didelio masto, nes po jos SSRS vadovybė tikėjosi iki 1945 m. rugsėjo iš esmės palaužti visą partizaninį pasipriešinimą. Tačiau šis tikslas įgyvendintas nebuvo.

„Augustavo operacijai pasibaigus, Lietuvoje NKVD turėjo keisti taktiką, nes iškeltų tikslų nepasiekė, pasipriešinimo nepalaužė“, – sakė A.Anušauskas.

Vėliau bent Lietuvos teritorijoje, istoriko teigimu, tokio masiškumo operacijos, kai pasitelkiamos net kelios Raudonosios armijos divizijos ir izoliuojamos didelės teritorijos, nebebuvo vykdomos – vyko mažesnės operacijos mažesnių teritorijų ribose.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Skanumėlis

Video

01:13
04:47
02:25

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"