Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 20d. 21:16

Tarp Vilniaus ir Kauno bokštų: autostradą, kuri jungtų didžiausius šalies miestus, lietuviai planavo jau tarpukariu

Senojo Vilnius-Kaunas kelio atkarpa Vilniuje Ar žinai?
Ugniaus Antanavičiaus nuotr. / Senojo Vilnius-Kaunas kelio atkarpa Vilniuje

Pats svarbiausias Lietuvoje kelias – A1, jungiantis Vilnių su Kaunu – 2020 m. lapkritį šventė apvalų penkiasdešimties metų jubiliejų. Tačiau ar žinojote, kad užmojų tiesti automagistralę tarp Vilniaus ir Kauno būta jau tarpukario Lietuvoje? „Facebook” puslapis „Sumauta pavara“ į Jūsų ekranus serviruoja pasakojimą apie svarbiausio šalies kelio istoriją.

Manoma, kad koks nors kelias nuo Vilniaus iki Kauno egzistuoja praktiškai tiek pat, kiek ir abudu miestai, taigi, jau gerą septynetą amželių.

Pradžioje tai buvo per miškus ir laukus it pagoniškas žaltys besiringuliavęs žvyrkelis, kuriuo zujo pirkliai, vežimai su paštu ir istorijos apie kunigaikštystės didybę.

Kelias nuo pajūrio iki Vilniaus, įskaitant gi ir Kauną, galėjo būti mažne seniausias paviršius keliavimui vakarinėje LDK teritorijoje.

Nuo XVIII amžiaus atsirado ir oficialus dokumentuotas pašto traktas tarp dviejų miestų, kuriuo greitai zujo pašto karietos bei jų betykantys plėšikai. Į gaisre bepaskęstančią Maskvą žygiavusi Napoleono kariuomenė taip pat keliavo šiuo traktu.

Ar kada atkreipėte dėmesį į viduryje autostrados augantį Rykantų ąžuolą? Vietinės legendos iki šiol pasakoja kaip į to ąžuolo kamieną pailsęs savo neaukštą stotą atrėmė ir patsai imperatorius žygio į Rusiją metu.

Wikimedia Commons / Public Domain nuotr./Rykantų ąžuolas
Wikimedia Commons / Public Domain nuotr./Rykantų ąžuolas

Caro valdymo metu keliu toliau sėkmingai buvo gabenamas paštas ir visokiausios prekės tarp dviejų gubernijų centrų. Įdomumas prasidėjo Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Jaunai valstybei teko nebaisi gausybė gruntkelių, kurie vos palijus virsdavo purvo klampynėmis. O dar ir nepriklausomybę ginklu reikėjo ginti.

Tokioj situacijoj tikrai ne kelių tiesimas rūpėjo, juolab kai automobilių tuo metu buvo tik keli šimtai. Kelias tarp Vilniaus ir Kauno nebuvo anokia išimtis. Situacija su laiku gal ir būtų pagerėjusi, tačiau nutiko istorija ir Vilnius liko už demarkacinės linijos ribų.

Teisybės dėlei verta pažymėti, kad Lenkijos sudėtyje atsidūrusio Vilniaus infrastruktūra buvo prižiūrima. Kelias nuo Vilniaus iki Lazdėnų (demarkacijos linijos ribos) 1936-aisiais buvo atnaujintas grindžiant betoniniais blokeliais, būdingais visai to meto Lenkijai.

Dalis šio kelio atsidūrė po A1, tačiau viena atkarpa išgyveno iki mūsų dienų. Tiesa, mažai benaudojama, tačiau ją galite išbandyti ir patys.

Pirmoji išlikusi senojo kelio dalis išsuka nuo Vilniaus Savanorių prospekto ir vinguriuoja Panerių kalnu, išlįsdama prie EMSI degalinės ir posūkio į Trakų kelią. Kelias statokas ir labai siauras – matyt, dėl nepatogumo jį pritaikyti magistralei A1 trasa šį reliktą aplenkė.

Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Senojo Vilnius-Kaunas kelio atkarpa Vilniuje
Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Senojo Vilnius-Kaunas kelio atkarpa Vilniuje

Su tuo siaurumu susijusi įdomi eismo reguliavimo tvarka – viršuje riedėjusio vežimo ekipažas, pasiekęs nusileidimą, pradėdavo rėkauti. Garsas įspėdavo žemiau esančius į Panerių kalvą nekopti. Nebent jie norėjo pasijausti pasakos apie du ožiukus ant tiltelio personažais.

Kitas išlikęs kelio gabaliukas yra Grigiškėse. Tai dabartinės Kauno Vokės gatvės dalis. Senojo kelio danga tęsiasi apie kilometrą ir puikiausiai tarnauja gyvenvietės reikmėms net ir šiandien.

Dar viena vieta, kur galite pajausti senojo kelio dvasią – Rykantų miestelis, kuriame akmenimis grįstas kelias labai gerai matomas važiuojant iš traukinio Kaunan langų.

A1 protėviu peržengę demarkacijos liniją grįžtame į tarpukario Lietuvą. Pirmoji Lietuvos Respublika stiprėjo, o tolimesniam jos augimui reikėjo gerų kelių.

1939-ųjų vasarą su didelėmis iškilmėmis buvo atidarytas Žemaičių plentas, o tų pačių metų rudenį į Lietuvos glėbį grįžo Vilnius (tiesa, faktiškai Trojos arkliu už nepriklausomybę). Ir čia prasidėjo įdomiausia dalis.

Jau tuo metu Kauno biurokratai suvokė, kad siekiant integruoti istorinę Lietuvos sostinę atgal į dabartinės Lietuvos organizmą, judėjimo srautas tarp Kauno bei Vilniaus neišvengiamai intensyvės. To meto plentai nebūtų itin pajėgūs tokias apkrovas išlaikyti.

Taigi, 1939-ųjų rudenį Kaune vykusiame Lietuvos inžinierių ir architektų draugijos susirinkime Lietuvos kelių priežiūrai vadovavęs inžinierius A. Barauskas pristatė kelio tarp Kauno ir Vilniaus viziją.

Keliui buvo iškelti trys tikslai: a) būti kuo trumpesniam ir patogiai įjungtam į gyvenvietes; b) būti žalia juosta perskirta dviejų kelių autostrada, kuri augant automobilių skaičiui Lietuvoje galėtų sudaryti prielaidas patogiai dumti tarp abejų sostinių; c) kelio techninės sąlygos neturi nusileisti kitur statomiems analogams.

Neatradome šaltinių, kurie tokią mūsų idėją pagrįstų, tačiau spėjame, kad būsimojo kelio mintis gimė pasižiūrėjus į Vokietiją tuo metu sparčiai vagojusius autobanus.

Netgi siūlomo lietuviško autobano maršrutas būtų beveik sutapęs su šiandieniu. Tik įvažiavimas į Vilnių turėjo leistis ne per Savanorių prospektą, o per dabartinę Šeškinę keliu nuo Ukmergės.

LCVA, 0-050519 /LSSR Ministrų tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Ksaveras Kairys 1970 m. lapkričio 3 d. perkerpa juostelę, atidarant automagistralę Vilnius-Kaunas.
LCVA, 0-050519 /LSSR Ministrų tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Ksaveras Kairys 1970 m. lapkričio 3 d. perkerpa juostelę, atidarant automagistralę Vilnius-Kaunas.

Šio tikslo buvo ketinama pasiekti nuo Lazdėnų sukant kelią Nėries slėniu ir per Zujūnus jį sujungiant su galutine stotele. Puikiai apgalvotas sprendimas – taip būtų užtikrinamas susisiekimas su Ukmergės keliu, nevarginant miesto transporto srautais.

Maždaug šimto kilometrų keliu būtų buvę galima skrieti net 120 km/h per valandą greičiu, keliones tarp sostinių sumažinant iki valandos. Ir jokio arklių eismo – šis turėjo būti nukreipiamas šalimais nutiestu žvyrkeliu. Tik tu, kelias ir rankose laikomas populiaraus tarpukario Lietuvoje „Chevrolet“ vairas.

Šis malonumas būtų kainavęs apie 15 milijonų tuometinių litų, o jo statyba trukusi apie penkioliką metų.

Tikrai ambicingas projektas, turint omenyje, kad pirmasis asfaltas Lietuvoje – Kauno Laisvės alėjoje, atgulė tik prieš dešimtmetį iki šios kalbos.

Autobanas Vilnius – Kaunas būtų tikras regiono kelių perliukas, kuris neabejotinai būtų puošęs viso regiono kelių peizažą ir dar kartą įtvirtinęs modernios Lietuvos įvaizdį.

Mes net neabejojame, jog idėją būtų pavykę įgyvendinti, tačiau nutiko raudonoji nelaimė ir Antrasis pasaulinis karas, ilgiems dešimtmečiams bloškęs Lietuvos kelių vystymąsi atgalios.

Tik 1960-aisiais nuo Kauno į Vilnių pradėtas tiesti kelias, kurio idėja gimė pirmosios Lietuvos Respublikos metu. Deja, nepelnytai užmiršta mūsų dienomis.

LCVA, 0-025743-01/Automagistralės Vilnius-Kaunas pradžia Vilniuje, 1966 m.
LCVA, 0-025743-01/Automagistralės Vilnius-Kaunas pradžia Vilniuje, 1966 m.

Tekstas pirmąkart publikuotas „Facebook“ puslapyje „Sumauta pavara“. Perpublikuojama su puslapio autorių sutikimu.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"