Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 11d. 20:59

Universitetas Vilniuje tarpukariu: nuo prašmatnių pokylių iki išdaužytų langų

Joachimo Lelevelio laidotuvės Vilniuje Interviu
Viešo naudojimo nuotr. / Joachimo Lelevelio laidotuvės Vilniuje

Prieš lygiai šimtą metų, 1919-ųjų spalio 11 dieną Vilniuje, po 87 metų pertraukos, atgimė akademija. Lenkijos valdžioje buvusiame mieste pradėjo veikti Stepono Batoro universitetas. Anot istoriko, Vilniaus Universiteto istorijos fakulteto doktoranto Povilo Andriaus Stepavičiaus, sunku įsivaizduoti, kokio masto pokytis ir miesto atgimimas įvyko čia grįžus studentijai.

– 1919-ųjų spalio 11 dieną, po 87 metų pertraukos, vėl atidarytas Vilniaus Universitetas, tiesa, pavadintas Stepono Batoro vardu. Kodėl universitetas buvo taip pavadintas?

– Galime sakyti kad po labai ilgo laiko, tokio tamsiojo periodo, Vilniuje vėl užgimė akademijos dvasia. Bet prieš aptariant pavadinimo istoriją, reikia paminėti du svarbius dalykus. Dėl universiteto Vilniuje atidarymo 1919 metais varžėsi, galima sakyti, trys pusės. Viena iš jų – Lietuvos valstybės Taryba, tęsianti Nepriklausomybės akto liniją, kita buvo 1919 metais Vilnių okupavusi marionetinė sovietinė Lietuvos – Gudijos, Litbelo vyriausybė, o trečioji – lenkai ir Lenkijos organizacijos.

Taigi, lietuviai, Lietuvos Taryba norėjo įkurti Vilniaus universitetą, Litbelas norėjo įkurti Darbo universitetą, o Lenkija norėjo įkurti savo universitetą. Galiausiai prieiname prie to, kad Vilnių nuo sovietinės valdžios išvadavo lenkai ir pradėjo kurti planus. Iš tiesų jie nemažai rėmėsi Lietuvos Tarybos jau padarytais darbais – ir statuto projektai, universiteto erdvė – viskas buvo kaip ir sugalvota. Lenkijos vyriausybė atidžiau apie universitetą galvoti pradėjo rugpjūčio mėnesį.

Į detales nesileisiu, nes tai – tikrai labai paini istorija, bet galiausiai rugpjūčio mėnesį Pilsudskio pasirašytu dekretu nuspręsta, kad būsimasis universitetas vadinsis Stepono Batoro vardu. Tame pačiame dekrete labai romantiškai prisiminti senojo universiteto rektoriai, profesoriai, absolventai – visa šlovinga ir tragiška senojo universiteto praeitis. Tai tas dekretas atrodo toks keistokas.

Antrasis svarbus dalykas – kodėl universitetą pavadino šitaip. Pirmoji priežastis buvo ta, kad Steponas Batoras simbolizavo senąją valstybę, Abiejų Tautų Respubliką, ir buvo universiteto įkūrėjas. Antroji priežastis, žinoma, buvo grynai ideologinė, noras parodyti tą lenkiškumą – kad Steponas Batoras buvo lenkų karalius. Tai, aišku, susiję ir su nacionalinėmis nuotaikomis bei požiūriais, tačiau žvelgiant iš šių dienų ir, veikiausiai, net ir tuo metu galvojant, gana ironiška laikyti Steponą Batorą vien lenku – jis buvo vengras, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis viename. Tačiau gavosi taip, kaip gavosi, ir Batoras tapo lenkiškumo simboliu.

Na, o jau minėto Pilsudskio dekreto pirminiuose variantuose buvo įrašytas savotiškas atsišaukimas, kreipimasis į „rytų pakraščių lenkus“. Tai iš karto parodo, į ką buvo orientuotas naujasis universitetas ir koks buvo jo tikslas.

– O ar iki uždarymo 1832 metais universitetas vadinosi kitaip?

– Taip, iš tiesų buvo labai daug universiteto pavadinimų. Ta pavadinimų kaita buvo natūraliai susijusi su erdvės, kurioje yra universitetas, valstybės pokyčiais ir įvairiomis perturbacijomis. 1579 metais oficialus naujojo universiteto pavadinimas skambėjo taip: Jėzaus draugijos Vilniaus akademija ir universitetas. 1773 metais panaikinus jėzuitų ordiną universitetą pradėjo valdyti pati valstybė – prieš tai universitetą valdė jėzuitai. Įkurta edukacijos komisija, pirmoji švietimo ministerija, ir 1778 metais universitetas pervadintas nauju vardu – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vyriausioji mokykla.

Tačiau 1795 metais panaikinus Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Abiejų Tautų Respubliką, visos Kunigaikštystės žemės prijungtos prie Rusijos imperijos, tad universitetas prarado Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vardą ir liko tiesiog Vilniaus vyriausiąja mokykla.

Bet ir čia istorija nesibaigia, kadangi XIX amžiaus pradžioje, praėjus aštuoniems metams po padalijimo, Rusijos imperijoje įvyko didelė švietimo ir mokslo reforma. Vilniaus universitetas tapo kaip ir bandomuoju triušiu, kuriame buvo bandoma pritaikyti tą reformą, tad buvo pervadintas Imperatoriškuoju Vilniaus universitetu. Tai va, kiek čia gaunasi iki 1919-ųjų, net keturi pavadinimo pokyčiai.

– Nors šiandien Vilniaus Universiteto gimtadienį švenčiame balandžio pirmąją, panašu, kad tarpukariu būta kitaip. Tikriausiai ir 1919-aisiais neatsitiktinai Universitetas atkurtas spalio mėnesį – 1579-ųjų spalio pabaigoje popiežius Grigalius XIII patvirtino universiteto įkūrimą. Gavosi kaip ir savotiškas jubiliejus. Tai kada yra tikrasis universiteto gimtadienis?

– Šiandien mes esame pripratę, kad universiteto gimtadienis yra balandžio pirmoji – kaip tik šiemet šventėm 440 metų jubiliejų. Tai iš tikrųjų yra tiesa. 1579-ųjų balandžio pirmąją Steponas Batoras patvirtino privilegiją ir prasidėjo universiteto kūryba. Tačiau taip pat žinome, kad spalio 30 dieną popiežius Grigalius XIII universitetą patvirtino bule. Taip atsirado dvi datos. Kiek esu girdėjęs, nors tiksliai nežinau, universiteto gimtadienio minėjimas balandžio pirmąją nėra labai senas dalykas, lyg ir atsiradęs po nepriklausomybės.

– O kaip sovietmečiu, kai buvo švenčiamas 400-asis universiteto jubiliejus?

– Skirtumas tas, kad tada tiesiog buvo minima data, jubiliejiniai metai. Bet tikrai turime dvi datas, spalio 30 ir balandžio 1 dienas.

Kaip buvo švenčiama tarpukariu? Irgi įdomus klausimas, nes tarpukariu atsirado trečia data, būtent spalio 11-oji. Tą dieną Pilsudskis atidarė universitetą, Mažojoje auloje perskaitė pranešimą, buvo inauguruotas universitetas. Būtent tai lėmė, kad tarpukariu nauji mokslo metai būdavo inauguruojami kiekvienų metų spalio 11 dieną.

– Bet ar spalis vis dėlto nebuvo pasirinktas dėl metinių, juk 1919-ieji taip pat buvo jubiliejiniai metai?

– Aš gal net ir sutikčiau su tuo, tačiau tai gali būti ir savotiškas sutapimas, ilgainiui virtęs privalumu. Lenkai Vilnių atkovojo 1919-ųjų viduryje ir pradėjo galvoti apie universitetą. Žinome kad dekretas buvo pasirašytas rugpjūtį, bet kas buvo veikiama rugsėjį, iki universiteto atidarymo, informacijos neradau – ar buvo specialiai laukiama spalio mėnesio, ar tiesiog taip natūraliai susiklostė ir gavosi toks smagus sutapimas.

Viešo naudojimo nuotr./Joachimo Lelevelio laidotuvės Vilniuje
Viešo naudojimo nuotr./Joachimo Lelevelio laidotuvės Vilniuje

Bet šiandien galime pasakyti, kad tarpukariu spalio mėnesis tapo labai svarbiu universitetui. Metų pradžia, jubiliejai, galų gale 1929-ųjų spalio 9 dieną į Vilnių atvežti Joachimo Lelevelio palaikai, vyko visokios procesijos ir panašiai. Kartu tų pačių metų spalį buvo švenčiamas ir universiteto 350 gimtadienis, naujojo Stepono Batoro universiteto 10 metų jubiliejus. Kaip ir sakiau, spalio mėnuo tuo metu buvo labai svarbus.

– Kam 1939 metais Stepono Batoro universitetą reikėjo pervadinti Vilniaus universitetu? Ar to reikėjo vien tam, kad universiteto pavadinimas būtų kitoks, nei kad lenkų laikais, ar tai labiau susiję su tarpukario Lietuvoje susiklosčiusiu Vilniaus kultu, na, pavadintas Vilniaus, sostinės garbei?

– Man atrodo, kad abi šitos pozicijos galėtų būti teisingos. Bet pavyko išsiaiškinti, kad profesorius Mykolas Biržiška 1939 metais bandė ieškoti vidurio kelio tarp Lietuvos ir Stepono Batoro universiteto. Reikėjo kažkokio sutarimo. Egzistavo net toks „siūlymas“ susiprasti su lenkų universiteto profesoriais, tačiau Biržiška niekur nerado atspirties. Tokia idėja nepatiko niekam – nei Vytauto Didžiojo universiteto darbuotojams, nei vyriausybei, nei ministrams. Niekas nenorėjo bendradarbiauti su lenkais.

Atmetus bet kokio kompromiso paieškas buvo pasukta lietuviško universiteto Vilniuje kūrimo keliu. 1939 metais, Biržiškai pamačius, kad susitarta nebus, nuspręsta uždaryti Stepono Batoro universitetą ir jo vietoje atidaryti naują universitetą. Ta proga prasidėjo naujo pavadinimo svarstymai. Buvo svarstomas Jono Basanavičiaus vardo universitetas, Gedimino universitetas, na ir Vilniaus universitetas. Kaip Alfredas Bumblauskas yra pasakęs, šitame ginče tarp Stepono Batoro universiteto ir Lietuvos abi pusės yra kaltos, o šis konfliktas buvo viena didžiausių klaidų, nes įvyko labai didelis protų nutekėjimas ir prasidėjo savotiška suirutė.

Bet grįžtant prie klausimo, tai Vilniaus universiteto pavadinimas yra labiau tąsa to, ką darė Lietuvos Taryba 1918 metais. Pagal jos planą, vizijas ir nutarimus, Vilniaus universitetas turėjo atsidaryti 1919-ųjų sausio 1 dieną. Taigi 1939-aisiais tiesiog bandyta tęsti prieš 21 metus pradėtą darbą.

Vilniaus universitetas yra tikrai tikslesnis pavadinimas, kadangi jis turi daugiau sąsajų su senuoju Vilniumi, senuoju Vilniaus universitetu, pačiu pirmuoju universitetu.

– Kaip tarpukariu Vilniuje atrodė studentiškas gyvenimas ir kaip labai studentai buvo matomi Vilniuje?

– Pagalvojau, kad mes sunkiai galime įsivaizduoti, kaip po 87 metų visiškos tylos turėjo atrodyti miestas atsidarius universitetui. Ateina studentai, su organizacijom, laksto po miestą, veikia viską, organizuoja, švenčia... Iš tiesų Vilniui grįžo studentiško miesto statusas ir labai sunku būtų papasakoti visą Vilniaus universiteto studentų veiklą tarpukariu.

Ginče tarp Stepono Batoro universiteto ir Lietuvos abi pusės yra kaltos.

Iš viso per 20 veiklos metų Stepono Batoro universitete buvo užregistruoti 14 044 studentai. Pakankamai nedaug, bet reikia nepamiršti, kad Stepono Batoro universitetas nebuvo pagrindinė Lenkijos aukštojo mokslo įstaiga. Jis buvo skirtas būtent rytinių pakraščių, Vilniaus krašto jaunimui. Žinoma, universitete dominavo lenkų studentai, tačiau koridoriuose buvo galima sutikti ir žydų, baltarusių, rusų, lietuvių, ukrainiečių, vokiečių ir kitų tautybių studentų. Aišku, lenkų buvo daugiausia.

O studentiškas gyvenimas buvo labai aktyvus. Per tuos du veiklos dešimtmečius universitete buvo įkurtos net 107 akademinės organizacijos. Čia skaičiuojant ir tokias įvairias organizacijas, kaip mums, Milošo gerbėjams, puikiai žinomas Akademinis valkatų, arba bastūnų, klubas, žydų studentų savitarpio pagalbos draugija, tiesiog studentų savitarpio pagalbos draugija, įvairūs rateliai – istorijos, meto, filologijos, filosofijos, šiandien sakytume studentų mokslinės draugijos. Veikė katalikiško jaunimo draugija „Atgimimas“, Marijos brolija, akademinė lietuvių studentų sąjunga, akademinė baltarusių sąjunga ir panašiai – pačios įvairiausios organizacijos.

– Tikriausiai persidengdavo studentų narystė keliose organizacijose, ar ne?

– Oi, žinoma. Nėra taip, kad visi studentai būtinai priklausė kokiai nors organizacijai. Bet reikia įsivaizduoti, kad tie rateliai buvo įvairūs, o juose dalyvavo studentai, norintys turtinti įvairius savo gebėjimus arba padėti kitiems studentams. Aišku, man universitetas tarpukariu Vilniuje įdomus dėl to, kad čia veikė nemažai, bent 12 – dėl skaičiaus negalima sutarti, nes nėra labai daug medžiagos – vadinamųjų studentiškų korporacijų.

Vilniuje veikė vis dar aktyvi seniausia Lenkijos korporacija, Konwent Polonia, įsikūrusi 1828 metais Tartu mieste, o 1919 metais atvykusi į Vilnių. Pirmoji Vilniuje įkurta studentų korporacija vadinosi Konwent Batoria. Korporacijos tarpusavyje skyrėsi spalvomis, šūkiais, vėliavomis, atributika, šventėmis ir panašiai.

Gal verta paminėti kelias studentiškas tradicijas, puošusias Vilniaus miestą. Papasakosiu apie tris. Viena – tikrai įdomi – vadinamoji „Slibino šventė“, vykusi kiekvienų metų švento Jurgio dieną, balandžio 23-ąją, prie Bokšto gatvės, kur esą buvo slibino urvas. Čia reikia prisiminti visą Vilniaus basilisko istoriją. Matysim, kaip viskas susiriša su šiomis dienomis.

Taigi, kaip vykdavo šventė? Trumpai, buvo taip: žynys įšventindavo karžygį – yra išlikusių ceremonijos nuotraukų iš vidinio prezidentūros kiemo. Tada karžygys jodavo pro Aušros vartus į Bokšto gatvę, kur užmušdavo slibiną ir išgelbėdavo mergelę. Na, čia tipinė basilisko istorija, mergelės gelbėjimas ir panašiai. Po to užmuštą slibiną nešdavo per miestą, o ant kiekvienos gatvės kampo jis būdavo sutinkamas su dainomis, šokiais, muzika. Ir šitoje šventėje dalyvaudavo ne tik studentai, bet ir mokyklos, skautai, tie harcežai. Kartais tą slibiną neva užmušdavo ir veždavosi, o kartais lyg ir ne. Ir buvo įdomi tradicija, kai veždavo pro rotušę ar katedrą, ten stovėdavo mokyklinukai su tokiais veidrodiniais skydais. Ir čia, vėlgi, iš basilisko legendos, kad basiliską nugalėti galima tik su veidrodžiu, o jei pažiūrėsi į akis, pavirsi į akmenį. Galiausiai tą slibiną sukapodavo į gabalus, sudegindavo ant laužo, nors esu skaitęs, kad ir į Neries upę yra gabalus išmetę. Toks nelabai ekologiškas sprendimas.

O vilniečiams tai gali atrodyti, kad kažką panašaus yra matę. Ir iš tiesų, FiDi ši tradicija yra atgaivinta, nežinau, ar sąmoningai, ar ne, nors galbūt tikrai kažkas žinojo apie tą seną tradiciją, senieji vilniečiai tikriausiai prisiminė dar slibiną. Tikrai įdomu – turime mitinį basiliską, tarpukariu turėjome studentų slibiną, o šiandien turime kitą, į tarpukarinę labai panašią studentišką tradiciją. Vėlgi, yra slibinas – dinozauras, veikia mergelė, tik šiandien niekas jos nebeišgelbėja, o atgailauja už kadaise suvalgytą, visos tos eisenos... Tikrai labai smagu.

Asmeninio archyvo nuotrauka/Povilas Andrius Stepavičius
Asmeninio archyvo nuotrauka/Povilas Andrius Stepavičius

Antroji tradicija, apie kurią noriu papasakoti, irgi yra įdomi, nors šiandien analogo Vilniuje nepamatysime. Tai nuo 1922 metų gyvavusi „Akademiko“ savaitė, Tydzien Akademika. Čia svarbu atkreipti dėmesį, kad lenkų kalboje žodis „akademik“ reiškia ir bendrabutį. Į tai ir buvo orientuota ši šventė. Jos tikslas buvo surinkti lėšų broliškosios pagalbos draugijai. Šventės metu buvo organizuojama loterija, o kulminacija buvo kostiumų „balius“. Bet sakydamas kostiumų neturiu omenyje frakų ar suknelių, o tikrų kostiumų – apsirengi, kuo tiktai nori, ir eini į miestą. Irgi vykdavo eisena. Yra nuotraukų, kur po miestą važinėja krovininis automobilis ar vežimais. Būdavo padarytos Stepono Batoro iškamšos, visokie plakatai. Eisena buvo panaši į tokią, kokią dabar turime Rugsėjo pirmąją – visi tie transparantai, tiktai ne tą dieną. Ir, aišku, tos bendrabučio šventės, tai yra savaitės, metu, būdavo renkami pinigai padėti vargingesniems studentams, išlaikyti bendrabutį, jiems maisto nupirkti ir visokių kitokių naudingų reikmenų.

Na, o trečia tokia šventė, tai labiau susijusi su korporatyvizmu. Tai būdavo vienas puošniausių, rafinuočiausių pokylių, ir vadinosi „Juodoji kava“, Czarna kawa. Vilniuje šventė vyko net 19 metų, o rengdavo ją jau minėta seniausia Lenkijos korporacija Konwent Polonia.

Į šventę būdavo kviečiami tik tikrai išrinktieji miesto gyventojai: universiteto mokslininkai, kultūros, meno, visuomenės žymūs atstovai, aukšto rango karininkai, žymių giminių atstovai ir panašiai. Jie gaudavo pakvietimus, o pati šventė atrodė taip: pokylio šeimininkas, studentas, buvo savotiškas ceremonmeisteris, kuriam priklausė organizaciniai darbai. Kadangi būdavo ir orkestras, tai šeimininkas rūpinosi svečių gerove, kviesdavo šokti, aišku, jam padėdavo kolegos korporantai, šventės metu svečiai būdavo vaišinami įvairiais belgiškais šokoladais, vilnietiškais pyragėliais, krušono gėrimu – yra toks vasariškas alkoholinis gėrimas, kuriame maišomi alus, sidras, vynas, dar kažkas, turiu užsirašęs receptą – ir būdavo patiekiama vakarienė.

Kas smagiausia – nors šventė vadinosi juoda kava, joje nebuvo galima gauti paprastos juodos kavos, o tik kavos su grietinėle. Tuo metu Vilniuje tai buvo vienas populiariausių desertų – kiek yra atsiminimų, tiek juose pasakojama, kad juodą kavą tai visi gėrė, bet jeigu jau kava su grietinėle – kitas lygis.

Tačiau yra ir liūdnesnių su studentišku gyvenimu susijusių nutikimų – nėra taip, kad studentai visą laiką švęsdavo ir būdavo labai smagūs, ne visas jų gyvenimas sukdavosi apie linksmybes ir mokslus. Jau minėti korporantai savo garbę gindavo ir ginklu, pistoletais ir špagomis, per dvikovas pasitaikydavo ne tik sužeidimų, bet ir mirčių. Paskutinė žinoma studentiška dvikova, pasibaigusi studento žūtimi Vilniuje, miške prie Jašiūnų, įvyko 1939 metais.

Viešo naudojimo nuotr./Studentų korporacijos Didžiajame kieme
Viešo naudojimo nuotr./Studentų korporacijos Didžiajame kieme

Studentai, žinoma, mieste dažnai keldavo sumaištį. Yra užfiksuota ir įvairių antisemitizmo apraiškų, kaip antai nurodymas žydų studentams sėdėti tik vienoje auditorijos pusėje. Yra tikrai užfiksuota, net išspausdinta, kad žydai turėdavo sėdėti kairėje, ne žydai dešinėje. Su žydais studentais kildavo ir muštynių. Jeigu kokio nors studento tėvai turėdavo krautuvėlę, yra pasakojimų, kad ir langus išdaužydavo.

Būdavo net ir baruose įvairių incidentų, kai studentai ateina į barą ir sukelia triukšmą, jei yra žydų. Kad bare būtų kas nors baisiai sumuštas, ar vyktų koks studentiškas pogromas, neteko užfiksuoti, bet skaičiau, kad tuo metu studentiška visuomenė ganėtinai radikaliai atspindėjo didžiosios visuomenės požiūrį.

Kažkur dabartinėje Totorių gatvėje buvo Bormano aludė. Yra užrašyta, kad ten atėjo studentai su spalvomis, su basliais, ir Bormanui, aludės savininkui, pasakė – duodam valandą šitom ant scenos šokančiom žydėm iš čia išsinešdinti, jei neišvarysi, tuoj mes čia viską išdaužysime. Savininkas žydaičių neišvarė, o studentai suniokojo tą aludę. Būdavo tokių atvejų, bet man apie juos sunku kalbėti, čia jau reikėtų daryti tyrimą, nes apie juos aš žinau tik iš atsiminimų. Bet kadangi jau keliuose aptikau tokius pasakojimus, kažkas tokio vyko. Tai tokie vat studentai.

– Kaip smarkiai keitėsi studentiškos tradicijos Stepono Batoro universitetui tapus Vilniaus universitetu ir kaip ta visa kaita atrodė?

– Tikrai galima sakyti, kad 1939 metais, visos tos suirutės, ką daryti su universitetu, metu ir jau sprendžiant, kad universitetas bus lituanizuojamas, studentiškos tradicijos pradėjo gesti. Bet to priežastis buvo ne vien lituanizavimas – reikia prisiminti, kad universitete tikrai kai kurių dalykų dėstymui buvo palikta lenkų kalba, lenkiška literatūra, nors viskas šiaip buvo tiesiog perkelta iš VDU. Prie to daug prisidėjo ir Lenkijos okupacija. Nemaža studentų ir profesūros dalis išvyko iš Vilniaus dėl to, kad tėvynė buvo pavojuje.

Aišku, dalis iš pradžių nuo karo bandė slėptis Vilniuje, kaip tokioje lyg ir neutralioje teritorijoje, nes niekas nežinojo dar, kaip čia bus. Tų pačių korporacijų viduje būdavo priimami nutarimai, kad veikla nutraukiama ir bus atkurta, kai Lenkija bus nepriklausoma. Žinoma, kad iš Vilniaus, to paties Konwent Polonia nariai išvyko į Londoną – dalis dėl to, kad įsilietų į kažkokį pasipriešinimą. Ir nemažai jų žuvo kare.

Iš kitos pusės, 1940-ųjų pavasarį jau Vilniaus universitete buvo užregistruotos net kelios dešimtys lietuvių ir žydų studentų organizacijų – sąjungų, korporacijų, draugijų, klubų ir panašiai. Kai kurios Kauno studentų organizacijos atidarė savo padalinius Vilniuje, buvo įkurta Vilniaus universiteto bičiulių draugija, taigi studentiškas gyvenimas Vilniuje pamažu lituanizavosi, aišku, neilgam.

– O kaip labai pasikeitė paties universiteto tradicijos? Ar egzistavo kažkoks tęstinumas? Na, vis viena, tikriausiai tiek Stepono Batoro, tiek Vilniaus universitetai save kildino iš to senojo, jėzuitiško Vilniaus universiteto, taigi abu tarsi skelbėsi esantys tradicijos tęsėjai.

– Prie to prisidėjo valstybės pokyčiai. Taip, ir Stepono Batoro, ir Vilniaus universitetai save kildina iš jėzuitiško universiteto, bet ir dabartiniame VU turime nemažai tradicijų, sumišusių su kitomis universiteto gyvavimo, senomis, tradicijomis. Jau minėjau basiliską-slibiną-FiDi Diną, tas pats pasakytina ir apie įvairias studentiškas eisenas – savotiškas senojo universiteto tradicijų atgarsis. Taip galime iš viso grįžti ir į XVII amžių.

Visais laikais studentai būrėsi į organizacijas, grupes, sąjungas, bendruomenes ir panašiai. Tai yra tikriausia ir seniausia Europos bendrauniversitetinė tradicija.

Taip pat viena seniausių universitetinių apskritai tradicijų yra imatrikuliacijos ceremonija, kurią šiandien išlaikė tik filologijos fakultetas. Kai filologijos fakulteto dekanas per rugsėjo pirmąją perskaito visų įstojusių vardus – tai yra imatrikuliacija, toks tarsi studento įrašymas į sąrašus. Anksčiau, viduramžių Europoje, taip darydavo visi universitetai, tačiau dabar, kadangi universitetai yra baisiai dideli, tai perskaityti visų įstojusių vardus būtų labai sunku.

O ką, žinoma, ir kalbėti apie tas tradicijas, kurias turime ir šiandien, kurios egzistavo ir tarpukariu, ir dar anksčiau. Visais laikais studentai būrėsi į organizacijas, grupes, sąjungas, bendruomenes ir panašiai. Tai yra tikriausia ir seniausia Europos bendrauniversitetinė tradicija.

– Kaip apskritai atrodė universiteto kasdienybė, jos pokytis 1939 metais, kaip visa tai atrodė praktikoje ir kaip tai buvo įgyvendinama?

– Sunku atsakyti, kadangi Vilniaus universitetas normaliai po pertvarkų veikė tik pusę metų. 1940-ųjų birželio 15 dieną vėl nauja okupacija, vėl nežinia. Tačiau ką galima pasakyti iš to laisvojo pusmečio, tai kad lietuvių studentai pradėjo tikrai aktyviai veikti. To veiksmo būta, bet kiek jo būta, sunku atsakyti, nes viskas labai greitai apsivertė aukštyn kojom kelis kartus.

– O kur uždarius Stepono Batoro universitetą dėjosi visa akademinė bendruomenė? Koks buvo pasilikusių Vilniuje studentų santykis su naujai atsikėlusiais?

– Universitetui tapus lietuvišku kai kurie Stepono Batoro universiteto studentai ir dėstytojai prarado gyvenamąsias vietas. Studentai prarado vietas bendrabučiuose, o dėstytojai, kurie gyveno universiteto patalpose, prarado butus. Kur visi jie dėjosi, vėlgi, sunku pasakyti, gal kas nors juos priglaudė. Bet tuoj pat visi pradėjo sklaidytis, emigruoti, nemaža dalis studentų, kaip minėjau, per Antrąjį pasaulinį karą paguldė savo galvas įvairiuose mūšiuose, koncentracijos stovyklose ar gulage, o po karo įkūrus Torūnės Mikalojaus Koperniko universitetą karą išgyvenusi profesūra ir studentija persikėlė būtent ten.

Taigi šiandien turime tokią įdomią situaciją. Turime universitetą Lenkijoje, Torūnėje, kuris save pozicionuoja, su kuo mes galime sutikti, kaip tarpukario Vilniaus universiteto tradicijų tesėją. Pirmieji ten dirbę profesoriai tai tikrai dirbo Vilniuje tarpukariu, o be to, Torūnės universitete vis dar saugoma Stepono Batoro universiteto rektoriaus toga ir kiti reliktai.

Manau, kad visai žavu, jog turime tokį tradicijos tęstinumą kitoje šalyje. Dabar net du universitetai turi bendras tradicijas.

– Kiek labai reikėtų permąstyti tai, kokį universitetą turime šiandien ir jo visas tradicijas?

– Kai Vilniaus universitetas minėjo 440 metų sukaktį vyko konferencija „Pasaulis po universiteto“ ir buvo bandyta svarstyti, kokia ateitis laukia universiteto. Šiaip, manau, kad universiteto istorija yra labai įdomi ir naudinga. Žvelgdami į ją mes galime įvertinti, kaip toli mes nuėjom, pažengėm akademijos kultūros srityje.

Šiandien mes esam pripratę vertinti senąjį universitetą, iki uždarymo 1832 metais, visas jo asmenybes ir darbus – aišku Mickevičius, filomatai, Lelevelis, Sarbievijus, Skarga, jėzuitų ordinas... Visa tai yra gerai, tačiau turėtume kalbėti ir apie tarpukario Vilniaus universitetą.

Mes kartais galvojame, kad jis čia nelabai mūsų, kad buvo lenkiškas, okupacija ir panašiai, bet vis dėlto tie 20 metų yra labai įdomi Vilniaus istorijos atkarpa. Kol kas iš Stepono Batoro universiteto mes žinome tik Milošą, Bulhaką ir Ruščicą. Viskas. Tačiau, tarkime, tame pačiame Stepono Batoro universitete dirbo Henrykas Lowmianskis, įkvėpęs Edvardą Gudavičių permąstyti Lietuvos istoriją ir vos ne pradėti istoriko karjerą. Mokėsi ir daug žymių lietuvių ten, pavyzdžiui Pranė Dundulienė.

Taip pat Vilniuje buvo įkurta vos ne pirmoji sovietologijos tyrinėjimo institucija, kuriame Sovietų Sąjunga buvo tiriama iš šono.

Tarpukariu Vilnius buvo gana studentiškas miestas, regiono centras. Kaip ten bebūtų, reikia nepamiršti, kad tai yra mūsų istorijos dalis.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"