1975 m. balandis Lietuvai buvo ypač nelaimingas – tilto griūtis įvyko praėjus vos 9 dienoms nuo Žaslių geležinkelio avarijos, apie kurią jau rašėme. Dabar kviečiame daugiau sužinoti apie Vilniuje įvykusią nelaimę.
Tekste remtasi Vilniaus miesto istorijos tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus knyga „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990“, taip pat laikraštyje „Lietuvos rytas“ 1993 m. spausdintais nelaimės liudininkų pasakojimais.
Tiltų Vilniuje buvo du
Pontoniniai tiltai – laikini pėsčiųjų tiltai per Nerį, skirti vasaros sezonui, – Vilniuje statyti nuo 1950 m.
Statyti jie dviejose vietose – Vingio parke, ten, kur dabar pėsčiųjų tiltas, ir miesto centre, maždaug ten, kur dabar stovi Karaliaus Mindaugo tiltas.
Tiltai nebuvo statomi reguliariai – juos statant taikytasi prie švenčių ir renginių grafiko. Tiltais žiūrovai ar švenčių dalyviai galėjo lengviau patekti į Vingio parką ar „Žalgirio“ stadioną.
Tiltų konstrukcija buvo gana paprasta – lynai sujungdavo plūduriuojančius pontonus, o virš jų buvo nutiesiamas medinis takas su turėklais, kuriuo eidavo žmonės. Tiltus statydavo kariškiai, jie kainavo nebrangiai.
Nelaimė – po roko koncerto
1975 m. balandžio 13 d. Vengrijos kultūros dienų proga Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose koncertavo vengrų roko grupė „Syrius“. Koncertas baigėsi apie 22 val., jau sutemus.
Pontoninis tiltas tuomet dar nebuvo baigtas statyti – nors statybos turėjo baigtis dar balandį, užsitęsęs pavasarinis potvynis jas užtęsė. Prie jo stovėjo eiti draudžiantys ženklai ir užtvaros.
Tačiau dalis muzikos gerbėjų nutarė sutrumpinti kelią į kitą krantą ir eiti ne per toliau esantį Žaliąjį tiltą, o per dar neįrengtą pontoninį tiltą. Patys pirmieji tai darę žmonės tiesiog patraukė užtvaras, o vėliau ėję net neįtarė, kad tiltas dar neįrengtas ir juo eiti pavojinga.
Jau vėliau tuometinis miesto vadovas Algirdas Vileikis pasakojo gailėjęsis, kad prie užtvarų nebuvo pastatyti milicininkai, bet tuomet tai atrodė nereikalinga. Šis pasakojimas atsirado D.Pocevičiaus knygoje.
Iš pradžių per tiltą ėjo tik pavieniai žmonės ar mažos grupelės. Bet, kai įspėjančių juostų ir užtvarų nebeliko, masiškai pradėjo eiti visa minia. Tuomet ir įvyko nelaimė.
Žmonėms ant galvų krito sijos
Dar nesutvirtintas tiltas neišlaikė kelių šimtų žmonių svorio ir vienas jo galas atsikabino nuo kranto. Kraštiniai tvirtinimo lynai nutrūko, pabirusius pontonus pradėjo blaškyti srovė, o nuo gabalais išbyrėjusio tilto žmonės ėmė kristi į vandenį. Upės gylis šioje vietoje siekė maždaug 4 metrus.
„Mano kojos ėmė skirtis, nes buvau užlipęs ant skirtingų skersai tilto sudėtų lentų. Kojas apsėmė vanduo. Nuo tilto į vandenį virto moterys. Srovė pagavo tiltą, pakėlė ir bloškė vandenin lentas.
Nuo tilto į vandenį virto moterys. Srovė pagavo tiltą, pakėlė ir bloškė vandenin lentas.
Kelių metrų sijos krito upėje besimurkdantiems žmonėms ant galvų“, – 1993 m. „Lietuvos rytui“ pasakojo liudininkas.
Kilo panika. Žmonės gelbėjosi, kaip kas galėjo, – vieni stengėsi laikytis už plūduriuojančių pontonų, kiti pamažu yrėsi prie kranto.
Gelbėjimąsi apsunkino ir visiška tamsa, ir faktas, kad vanduo balandį dar buvo labai šaltas, o daug žmonių dėvėjo šiltas, bet sunkias ir vandenyje nepatogias striukes.
Dalis pontoninio tilto nenuskendo ir įstrigo upės viduryje, o ant šios dalies buvę žmonės lediniame vandenyje paniro iki kelių.
Atsirado kelios valtys, kurios į krantą plukdė įstrigusius ar skęstančius žmones, tačiau ilgą laiką tai buvo vienintelė pagalbos priemonė. Kai kurie žmonės vandenyje praleido beveik dvi valandas.
Atvykę greitosios pagalbos automobiliai ir gaisrinės vandenyje įstrigusiems žmonėms mažai kuo galėjo padėti – tik apšvietė upę prožektoriais. Tik vėliau atsirado narų komanda, gelbėti žmones padėjo ir kariškiai.
Vieni juokavo, kiti drebėjo
Išsigelbėjusių nuotaikos buvo skirtingos. Vieni įvykio liudininkai D.Pocevičiui teigė, kad iš pradžių daug kas neįtarė, kad bus aukų. Krante atsidūrę šlapi jaunuoliai šypsojosi ir juokavo, vyravo gana linksma nuotaika, daug jaunų žmonių į išsimaudymą Neryje pažiūrėjo kaip į nuotykį.
Bet kiti žmonės krante neliko – kuo greičiau išskubėjo namo arba buvo išvežti greitosios pagalbos automobilių. Jie šią dieną iki šiol atsimena kaip didžiausio siaubo dieną.
Kitą dieną paaiškėjo, kad išsigelbėjo ne visi – pranešta apie 4 dingusius žmones. Ar visi jie nuskendo, ilgai nebuvo iki galo aišku. Neturėdama aiškių duomenų ir nežinodama, ar dingusiųjų skaičius neaugs, valdžia nieko neskelbė, oficialaus pranešimo nebuvo.
Dar keli artimiausiomis dienomis vykę „Syrius“ koncertai buvo reklamuojami, lyg nieko nebūtų nutikę. Tik praėjus kelioms dienoms paskelbta, kad dingo 4 žmonės.
Tik gegužę upė grąžino keturių dingusiųjų kūnus. Jie buvo rasti gerokai toliau nuo katastrofos vietos. Tada paaiškėjo, kad jie tikrai žuvo vandenyje.
Apkaltinti statybininkai
Rugsėjo 12 d. teismas paskelbė išvadą, kuri dėl nelaimės apkaltino tilto statybos darbų vykdytoją ir vyriausiąjį inžinierių, kurie neužbaigė tilto montavimo laiku ir nesiėmė priemonių tiltui apsaugoti: nepastatė perspėjančių ženklų, neužtvėrė perėjimų. Paskelbta, kad nuskendo 4 žmonės, nukentėjo 31-as. Nukentėjusiems išmokėta beveik 2 tūkst. rublių.
Šis teismo sprendimas, nors ir priimtas, taip ir nebuvo paviešintas, nepaskelbta ir užuojauta artimiesiems. Todėl po Vilnių ėmė ristis gandai, kad žuvusiųjų iš tikrųjų buvo daugiau negu 4.
Kalbėta, kad iš tikrųjų skenduolių ištraukta daugiau, apie 15–20, juos traukė ir narai, ir žvejai, bet gydytojai buvo priversti pasirašyti mirties aktus, neva jie mirė namuose nuo plaučių uždegimo.
Taip pat kalbėta, kad kai kurie ištrauktieji mirė ligoninėse, bet prie aukų nebuvo priskirti. Įvairiuose internetiniuose tinklaraščiuose, komentarų skiltyse tokių teiginių galima rasti ir dabar. Pavyzdžiui, šiame apie pontoninius Vilniaus tiltus pasakojančiame tinklaraščio įraše.
Šiuos gandus ypač vaizdžiai įamžino rašytojas Ričardas Gavelis savo romane „Jauno žmogaus memuarai“. Jame jis literatūriškai aprašė ne tik nelaimę, bet ir eilėmis klinikų rūsiuose suguldytus skenduolius.
Daugiau aukų neatsirado
1993 m. tuometinė „Lietuvos ryto“ žurnalistė Inga Liutkevičienė atliko žurnalistinį tyrimą: susitiko su žuvusiųjų artimaisiais, dešimtimis įvykio liudininkų. Ji bandė aiškintis katastrofos aplinkybes ir žuvusiųjų skaičių.
Kai kurie liudininkai teigė, kad aukų turėjo būti daugiau negu keturios, nes vien jų akyse nuskendo daugiau žmonių. Atsirado ir redakcijon skambinusių žmonių, teigusių, kad yra buvę narai ir kitą dieną po nelaimės iš Neries upės tinklais traukė skenduolius.
„Pontonui įstrigus seklumoje, aplink vandenyje kapstėsi apie 10–15 žmonių. (…) Susidarė sūkuriai. Žmonės tai panirdavo, tai vėl išnirdavo. Mačiau vandenyje dingstančias rankas. Geriausiai įsidėmėjau moters, prašančios pagalbos, veidą. Prieš jai nuskęstant jis buvo perkreiptas išgąsčio. Skęstantieji į viršų keldavo abi rankas. (…) Patyriau nežmonišką sukrėtimą, nes mačiau kelis gelmėn nugrimztančius ir nebepasirodančius žmones“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo liudininkė.
Kita vertus, atsirado ir žmonių, palaikiusių oficialią versiją, sakančių, kad nuslėpta tikrai nebuvo niekas.
Žmonės noriai dalijosi faktais apie avariją, daug jų patys kreipėsi į redakciją. Bet vis dėlto nenuginčijamų pasakojimų apie anksčiau nežinotas aukas, kurie būtų paremti artimiausių žmonių prisiminimais, su vardais ir pavardėmis, taip ir neatsirado.
Tad kiek tiksliai tą vakarą žuvo žmonių – keturi ar daugiau – iki galo lieka neaišku.
