Dabar populiaru
Publikuota: 2017 lapkričio 1d. 08:11

Kuo skiriasi Vėlinės ir Visų Šventųjų diena?

Rasų kapinėse Vėlinių žvakių šviesa traukia smalsuolius
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Rasų kapinėse Vėlinių žvakių šviesa traukia smalsuolius

Lapkričio 1 d., kaip ir kasmet, šiemet yra nedarbo diena. Tačiau ar visi gerai žinome, kokią šventę minime šią dieną? Daug lietuvių net nesusimąstę atsakytų – Vėlines.

Ir jie būtų neteisūs: iš tiesų lapkričio 1 d. yra Visų Šventųjų diena. Vėlinės yra lapkričio 2 d. Kaip susiklostė tokia situacija, kad vieną šalia kitos turime dvi skirtingas šventes? Iš kur atsirado Vėlinės, iš kur atsirado Visi Šventieji ir kodėl laisvadienis yra būtent Visų Šventųjų diena? Pasirodo, kad to šaknys slypi labai senuose laikuose.

Kaip atsirado Visų Šventųjų diena?

Vėlines ir Visų Šventųjų dieną dabar daugelis sulieja į vieną, tačiau jų kilmė yra skirtinga. Lapkričio 1 d. minima Visų Šventųjų diena yra bažnytinė šventė, priklausanti krikščioniškai liturgijai.

Ši šventė atsirado dar ankstyvuosiuose viduramžiuose. Tai bažnyčios tėvų įkūrėjų ir šventųjų atminimo diena. Šią dieną pagerbiami žmonės, po mirties paskelbti šventaisiais, tikimasi, kad jei jiems bus meldžiamasi, jie padės.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Malda
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Malda

Jau ankstyvieji krikščionys minėdavo tų, kurie mirė nukankinti už tikėjimą, atminimą. Šaltiniai tokius atvejus mini jau IV amžiuje. Tiesa, ilgą laiką tokios šventės neturėjo konkrečios datos ir skirtingų krikščionių bendruomenių buvo minimos skirtingu laiku.

Galiausiai šventę pripažino aukščiausia bažnytinė vadžia. 609 m. gegužės 13 d. popiežius Bonifacas IV pirmąkart paskelbė kankinių diena ir Romos Panteone aukojo mišias „palaimintajai mergelei ir visiems kankiniams“, nurodydamas, kad ši šventė turi būti minima kasmet.

Dabartinė Visų Šventųjų dienos data siejama su popiežiumi Grigaliumi III. Jis 731 m. Švento Petro bazilikoje paskyrė atskirą erdvę „šventųjų apaštalų, visų šventųjų ir kankinių, visų, kurie gyveno teisingai ir ilsisi visame pasaulyje“ relikvijų kaupimui, pakeitė Visų kankinių dienos pavadinimą į Visų Šventųjų dieną bei perkėlė šventės datą į rudenį, lapkričio 1 d.

835 m., gavus popiežiaus ir aukščiausių vyskupų sutikimą, Frankų imperija paskelbė lapkričio 1 d. minėtina diena savo valstybėje. Pamažu šventė paplito po visą krikščionišką pasaulį.

O kada atsirado Vėlinės?

Vėlinės, kaip krikščioniška šventė, skirta paminėti visų mirusiųjų atminimą, atsirado XI amžiuje Kliuni vienuolyne Prancūzijoje.

Šio benediktinų ordino vienuolyno ir jam pavaldžių vienuolynų vienuoliai pradėjo kasmet dieną po Visų Šventųjų dienos minėti ir visų mirusių krikščionių – ne tik šventųjų – atminimą. Už juos buvo meldžiamasi, aukojamos mišios, tikint, kad tai palengvins mirusiųjų kančias skaistykloje, vargšams dalijama išmalda.

Iš Kliuni vienuolyno tradicija pasklido į kitus benediktinų ordinus, o vėliau ir po visą Romos katalikų bažnyčią. Kai kur šventė gavo „Visų sielų dienos“ pavadinimą, kitur vadinta Mirusiųjų diena. Tačiau krikščioniškoje tradicijoje svarbesne švente išliko lapkričio 1 d. minima Visų Šventųjų diena.

Kur slypi Vėlinių užuomazgos būtent Lietuvoje?

Tuomet, kai Vakarų Europoje vyko anksčiau minėti procesai, ir ilgą laiką po to Lietuva dar nebuvo krikščioniško pasaulio dalis. Tačiau mirusiųjų pagerbimo šventę lietuviai turėjo ir iki krikščionybės.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Rasų kapinės Vėlinių išvakarėse
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Rasų kapinės Vėlinių išvakarėse

Kaip 15min 2016 m. pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų ir etnologijos katedros docentas dr. Arūnas Vaicekauskas, pirmasis lietuvių derliaus nuėmimo šventę, kurios viena dalių buvo mirusiųjų pagerbimas, XV a. pirmoje pusėje aprašė Janas Dlugošas. Ji buvo švenčiama vėlų rudenį.

J.Dlugošas rašė, kad šventose alkose, kur kiekviena šeima turėjo savo ugniavietę, vėlų rudenį, kai jau būdavo surinktas derlius, būdavo pagerbiami mirusieji. Žmonės mirusiesiems aukodavo maisto, tikėdami, kad taip užsitikrina dievų malonę.

Ši šventė dar nebuvo skirta vien tik mirusiųjų pagerbimui. Tai buvo lauko darbų sezono pabaigos šventė. Iš laukų suvežamas derlius būdavo apdorojamas ir tada keliama didžiulė bendruomenės šventė. Tą šventę mini ir kiti XVI a. lietuvių papročius aprašę autoriai.

Bet mirusiųjų kvietimas buvo vienas iš centrinių šventės momentų. Apskritai šventė turėjo daug bendrų elementų su lietuviškomis Kūčiomis. Šiaudų dengimas ant stalo, mirusiųjų kvietimas į vaišes ir kiti su mirusiųjų kultu susiję ritualai buvo vykdomi ir šios šventės metu.

Šalia to vykdavo ir aukojimas senojo tikėjimo dievams. Padėka už surinktą derlių, tikintis gero derliaus ateityje.

Kada Lietuvoje susiliejo pagoniška ir krikščioniška šventės?

Jau minėtiems benediktinams Vytautas 1400 m. padovanojo savo tėviškę – senuosius Trakus. Pasak A.Vaicekausko, labai tikėtina, kad krikščioniškas Vėlines jie į Lietuvą atsinešė su savimi ir čia pamažu pradėjo skleisti jų idėją.

Taip susiliejo dvi tradicijos – krikščioniškoji ir pagoniškoji. Krikščioniškos Vėlinės pateko į labai dėkingą aplinką, kadangi Lietuvoje dėmesys mirusiems buvo kiekvienos šventės vienas iš esminių momentų. Atskiros šventės, paskirtos mirusiesiems, ikikrikščioniškoje Lietuvos kultūroje tiesiog nebuvo, nes visos šventės buvo tam skirtos.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Žvakutės kapuose
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Žvakutės kapuose

Pirmąkart krikščioniška mirusiųjų pagerbimo šventė ir senosios lietuviškos mirusiųjų paminėjimo apeigos tiesiogiai buvo susietos XVI amžiuje. Lenkų bajoras, kalvinistas Jonas Lasickis aprašė dar J.Dlugošo minėtą vadinamąją galutinio derliaus sudorojimo šventę, švęstą iki krikščionybės, ir nurodė, kad ta šventė buvo švenčiama būtent lapkričio 2 d.

Galima sakyti, kad nusistovėjusią šventės datą galiausiai lėmė būtent krikščionybė. Tačiau nors idėjiškai Vėlinės tapo nebe pagoniška, jų apeiginis turinys išliko archajiškas ir ne tiek daug paveiktas krikščionybės.

Kodėl būtent Visų Šventųjų diena tapo nedarbo diena?

Pasak A.Vaicekausko, XX a. pradžioje kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, Bažnyčia pasinaudojo savo politine galia užsitikrindama, kad nedarbo diena būtų per Visų Šventųjų dieną, kuri pasauliniu mastu yra svarbesnė šventė krikščionims, o ne per Vėlinių dieną.

Jo teigimu, tarpukariu daugelis šeimų per Visų Šventųjų dieną ėjo į pamaldas bažnyčioje, o į kapines ėjo Vėlinių dieną. Tačiau jau tada kai kur atsirado praktika per tą pačią dieną – laisvadienį – eiti ir į bažnyčią, ir į kapines.

Panašaus kaip tarpukariu principo laikytasi ir atkuriant Nepriklausomybę. Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje 1990 m. priimtas įstatymas, pagal kurį būtent Visų Šventųjų diena vėl paskelbta nedarbo diena. Vėlinės tais pačiais metais buvo paskelbtos minėtina švente, tačiau darbo diena.

Tiesa, dabartinėje visuomenėje konkreti diena mirusiųjų pagerbimui apskritai reiškia vis mažiau – dažnai žmonės renkasi lankyti kapus tuomet, kada patogiau, artimiausią savaitgalį. Tačiau tradicija pasisvečiuoti pas gimines daug kur išliko ir dabar.

O kaip su Helovinu? Ar jis turi ką nors bendro su Vėlinėmis?

Lietuva pagal tai, kaip joje Vėlinių atveju susiliejo krikščionybė ir pagonybė, nebuvo išskirtinė Europoje – krikščionybei plintant po Europą, daugelyje Vakarų Europos tautų krikščioniškosios Visų šventųjų diena ir Mirusiųjų diena irgi pakeitė senąsias pagoniškas šventes, perimdama šių papročius. Tiesiog tai įvyko keliais šimtais metų anksčiau.

„Fotolia“ nuotr./Moliūgai
„Fotolia“ nuotr./Moliūgai

Visiems gerai žinomo ir su amerikiečių kultūra siejamo Helovino kilmė ne taip jau daug skiriasi nuo lietuviškų Vėlinių. Šią šventę šventė jau keltai, gyvenę dabartinėje Airijoje, Škotijoje ir Meno saloje. Ji buvo švenčiama naktį iš spalio 31 d. į lapkričio 1 d. Vasara baigdavosi spalio 31 d., žiema prasidėdavo lapkričio 1 d., ir šventė žymėdavo derlingojo sezono pabaigą bei žiemos pradžią.

Manoma, kad šios šventės tradicijos siekia priešistorinius laikus, o rašytiniuose šaltiniuose šventė buvo aprašyta prieš tūkstantį metų. Minėdami šią dieną, druidai kūrendavo didžiulius laužus ir juose kaip aukas į žemę įžengusioms sieloms degindavo tiek javus, tiek įvairius gyvūnus. Be to, keltai dėvėjo kostiumus, įprastai padarytus iš gyvūnų odų ar net kaukolių, ir bandydavo spėti ateitį.

Taip pat persirengėliai keltai vaikščiodavo nuo durų iki durų, prašydami maisto – tai buvo svarbi tradicijos dalis. Iš to išsivystė ir dabartinė tradicija vaikščiojant prašyti saldainių, sakant „vaišės arba pokštas“.

Vėliau Helovino tradicijoms įtaką padarė katalikybė. Maždaug IX amžiuje krikščionybė ir jos liturgijoje jau atsiradusi Visų Šventųjų diena pasiekė keltų kraštus, kur krikščioniškos tradicijos susiliejo su senaisiais keltų papročiais.

Dabar daugelis istorikų mano, kad būtent lapkričio pradžioje nutardama minėti Visų Šventųjų dieną ir Vėlines Bažnyčia tikėjosi, kad per šias dienas pavyks lengviau į savo pusę pritraukti nenorinčius senųjų papročių atsisakyti pagonis. Jų įprastiems papročiams tiesiog suteiktas krikščioniškas apdaras. Kaip jau minėta, panaši situacija su Vėlinėmis įvyko ne tik keltų kraštuose, bet ir Lietuvoje.

Senąja anglų kalba Visų Šventųjų diena vadinosi „All Hallows Day“, o jos išvakarės – „All Hallows Eve“. Būtent iš šio žodžio ilgainiui gimė žodis „Halloween“ – Helovinas.

Pirmąkart šis tekstas buvo publikuotas 2017 m.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"