Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 06 17, 00:00

Ar galima suvalgyti auksinę žuvelę?

Net ir šiuolaikiniame pasaulyje dar galima pamatyti virš namų durų prikaltą arklio pasagą – kaip įrodymą, jog visgi dar tikima, kad ši į namus atneša sėkmę. Todėl galime manyti, kad panaši mintis persekioja ir tuos, kurie įsigyja akvariumą su auksine žuvele arba auksinę žuvelę savo akvariumui.
Auksinė žuvelė
Auksinė žuvelė / 123RF.com nuotr.

Todėl turbūt nereikėtų nustebti, kad į klausimą „Ar galiu suvalgyti auksinę žuvelę?“ portalas www.foodrepublic.com sureagavo šmaikščiai: „Atminkite, bičiuliai, kad kvailų klausimų nėra“.

Populiariausia vakarienė

Taip, auksinę žuvelę, kaip ir kitas gėlavandenes žuvis, valgyti galima. Kokio jos skonio? Jeigu kalbame apie akvariuminę auksinę žuvelę, kuri maitinama specialiu maistu, žinovai pataria tiesiog paragauti to maisto – toks bus ir žuvelės skonis. Kiti sako, kad žuvelės skonis kažkuo primena brandintą spalvotą čederį, tačiau... kiek kitokį čederį.

Moderni auksinė žuvelė (Carassius auratus auratus) yra prijaukinta laukinių Azijos karpių giminaitė, selektyviai išvesta prieš daugiau nei 1000 metų Kinijoje. Populiausios šiandien akvariumo auksu tviskančios žuvelės laukinis protėvis buvo nuobodi pilkšvos sidabro spalvos žuvis, visoje Azijoje žinoma Či vardu. Vienu metu Či buvo labiausiai valgoma žuvis Kinijoje.

Tiesą pasakius, iki šių dienų karpis Azijos virtuvėje turi gana aukštą reitingą.

Mutacija išgelbėjo nuo puodo

Kai kurios iš šių pilkų ar sidabrinių karpių rūšių pasižymėjo genetinėmis mutacijomis, kurios sukeldavo spalvos pokyčius – šių mutacijų dėka tarp sidabrinių karpių ėmė rastis raudonos, oranžinės ar geltonos spalvos žuvys. Tai pirmą kartą užfiksuota senovės Kinijoje, Jin dinastijos laikais (265–420 m. po Kr.)

Legenda pasakoja, kad Gubernatorius Ting Yen-Tsan sugavo auksinį ir geltoną Či tvenkinyje prie Dziasingo miesto, bet pagailėjęs reto gražuolio paleido jį atgal į laisvę. Nuo to laiko tvenkinys vadinamas „Gailestingumo tvenkiniu“ – visi sugauti ryškiaspalviai Či būdavo paleidžiami į tvenkinį, o ne į puodą virti.

Laukinėje gamtoje ryškiaspalvėms nebuvo lengva – jas greitai sumedžiodavo plėšrūnai, todėl maždaug devintame amžiuje budistų vienuoliai pradėjo Či gelbėjimo akciją – auksines žuveles surinkdavo iš laukinių vandenų ir paleisdavo specialiuose dekoratyviniuose Či tvenkiniuose, kur jos buvo saugios. Tačiau dar bent 100 metų šios auksinės žuvelės nepriminė dabartinių žmogui jaukių auksinių žuvelių, nes slėpėsi nuo žmonių ir neėdė maisto, kuris joms būdavo duodamas. Jos buvo tarsi belaisviai, išnaudojami religiniais tikslais (budizmo filosofijoje išgelbėti gyvūną nuo pavojaus buvo laikoma labai geru darbu)

Auksinė – tik imperatoriaus

Gubernatoriaus Ting Yen-Tsan dėka viešuose tvenkiniuose ėmė daugėti auksaspalvių karpių, o šie ėmė kryžmintis tarpusavyje. Rezultatas – natūralios genetinės mutacijos dėka ėmė daugėti auksinės spalvos žuvų!

1162 m Song dinastijos imperatorienė įsakė iškasti tvenkinį, kuriame būtų surinkta tik auksinė (geltona) žuvų veislė. Nuo tada imperatoriškajai šeimai nepriklausantiems žmonėms buvo uždrausta laikyti aukso (geltonos) spalvos karpius namų tvenkiniuose, nes auksinė (geltona) spalva buvo laikoma imperijos spalva. Tai tikriausiai ir yra priežastis, kodėl oranžinės spalvos auksinių žuvelių yra daugiau nei geltonųjų auksinių žuvų.

Ming dinastijos metu (1368–1644) auksinės žuvelės buvo pradėtos auginti uždarose patalpose ir dėl to ėmė atsirasti naujos žuvyčių rūšys, kurios jau negalėjo išgyventi atviruose tvenkiniuose. Tokioms rūšims būdinga puošni ilga uodega. Pirmas toks atvejis užfiksuotas kaip tik valdant Mingų Dinastijai.

Klestėjimo ir norų išsipildymo simbolis

Song Dinastijos laikais ypatingomis progomis, pavyzdžiui, kai būdavo laukiama svečių, auksinės žuvelės iš tvenkinių būdavo perkeliamos į specialius indus (molinius dubenėlius), skirtus eksponuoti. Galima sakyti, kad tai buvo akvariumų eros, taigi ir nežabojamų žmogaus užgaidų pildymosi pradžia.

Jau vadinamieji „Gailestingumo tvenkiniai“ suteikė galimybę žmogui vis labiau kištis į gamtą ir „sukurti“ tokią žuvį, kokios jis nori. Ryški spalva, puošni uodega, sunkiai kontroliuojami įmantrūs pelekai, kone apvalus kūnas – tai grožis žmogaus akims, tačiau vargas pačiai žuvelei.

Kilus dirbtinio auksinės žuvelės veisimo siautuliui, sukurta daugiau nei 200 naujų veislių, kai kurias jų net gyvūnus pristatančios enciklopedijos švelniai vadina „keistuolėmis“, o kartais ir „monstrais“... Net veislių pavadinimuose slepiasi savotiškas žuvelės „grožio“ įvertinimas: kometos, pomponos, liūtagalvės, teleskopai, būgnelis...

Maždaug 1611-aisiais metais auksinės žuvelės buvo įvežtos į Portugaliją, o iš ten nukeliavo ir į kitas Europos šalis, kur dėl auksu žėrinčių žvynų tapo sėkmės ir laimės, norų išsipildymo simboliu. Įsibėgėjo tradicija pirmųjų vedybų metinių proga žmonai dovanoti auksinę žuvelę – kaip linkėjimą, kad kiti metai būtų visokeriopo klestėjimo. Tačiau ši tradicija greitai prarado prasmę, nes vislios žuvelės tapo prieinamos daugumai, t. y. neteko išskirtinumo.

Auksinės parazitės

Nors gimtieji Či namai yra upės ir ežerai Rytų Azijoje, šiandien jų randama ir Europoje, ir Amerikoje, ir Okeanijos salose, ir Karibuose, trumpai tariant, visuose pasaulio vandenyse ir tikrai nemažais kiekiais (2015 m. Mičigano ežere sugauta beveik 50 000 kg auksinių žuvelių).

Tokio paplitimo priežastys gana banalios: atsibodusias akvariumines auksines žuveles žmonės tiesiog paleidžia į vietos vandenis, kur jos, kaip invazinė rūšis, ne tik sparčiai dauginasi, bet ir kelia riziką kitiems vandens gyvūnams. Štai 2011 metais aptikta, kad auksinės žuvelės minta ilgapirščių salamandrų kaušinėliais ir dėl tokios auksinių žuvelių veiklos salamandros gali tiesiog išnykti.

Be to, paleistos iš akvariumų į laukinius vandenis jos perneša ligas ir parazitus, malasi ir kryžminasi su vietiniais karpiais, o jų palikuonys kenkia vietos žuvims ir augmenijai, nes maitindamiesi naikina vandens augalus, plaukdami savo prabangiai dideliais pelekais pakelia tiek daug purvo ir dumblių, kad kitoms žuvims sunku susirasti maisto...

Akvariume auksinė žuvelė gali išgyventi nuo 10 iki 30 metų, tad pavargusiems nuo šios ilgaamžės rekomenduojama leisti ją „įžuvinti“ kitiems šeimininkams arba tiesiog humaniškai užmigdyti veterinarijos klinikoje, tačiau šiukštu ne paleisti į vietos upę, o dar blogiau – nuleisti į klozetą.

Beje, Paryžiuje yra net akvariumas, kuris priima nebepageidaujamas auksines žuveles...

„Patogios“ ir elegantiškos

Auksinės žuvytės lengvai dresuojamos, greitai mokosi kopijuodamos, todėl mėgstamos mokslininkų. Be to, tam tikromis ypatybėmis labiau panašios į žmones nei į žuvis, nes ant kūno neturi jutimo organų, kokius turi kitos žuvys, bet turi itin gerą klausą, uoslę ir geras akis.

Nors jaunos žuvelės blogai mato mėlyną spalvą, tačiau su amžiumi ją ima matyti vis geriau. Tas pats būdinga ir žmogui. Auksinė žuvelė skiria visas spalvas, kurias skiria žmogus (net šuo neturi šio gebėjimo), tačiau, skirtingai nei mes, ši žuvelė mato ir ultravioletinę šviesą.

Jos draugiškos. Ir ne tik savo šeimininkui, kurį, beje, atpažįsta ir prie jo pripranta, bet draugiškos ir vienos kitoms. Konkurencija nugali eleganciją tik šėrimo metu: didesnė žuvelės gali apvalgyti mažesnes, todėl įsirenginėjant akvariumą svarbu į tai atkreipti dėmesį.

Žuvytės mėgsta pasikartojantį elgesį – šio gebėjimo dėka gali įsiminti, pavyzdžiui, maitinimo laiką. Tyrėjai nustatė, kad jas net galima išmokyti atskirti Bacho ir Stravinskio klasikinę muziką!

Tai kodėl mes jų nevalgome?

Auksinės žuvelės naudingos ir norint suprasti alkoholio poveikį žmgaus kūnui bei smegenims. Taip yra todėl, kad alkoholio koncentracija jų kraujyje greitai tampa panaši alkoholio koncentracijai vandenyje, kuriame plaukioja, tad įvertinti, kiek įkaušusi yra žuvis, galima pagal akvariumo vandenį. Štai 1969 m. Bostono (JAV) miesto ligoninės gydytojas Ralphas Rybackas atliko įdomų tyrimą norėdamas suprasti, kaip alkoholis veikia žuvų gebėjimą mokytis. Paaiškėjo, kad burbonas žuvis veikia daug labiau nei degtinė!

Auksinės žuvelės nuo laukinių sidabrinių karpių skiriasi tik spalva. Tai kodėl mes jų nevalgome? Turbūt ne tik dėl to, kad esame jas prisijaukinę ir kad jos tam tikra prasme panašios į mus. Atsakymas gana paprastas: akvariume gyvanančios auksinės žuvelės yra tiesiog per smulkios (nuo 2 ik 5 cm ilgio). Tačiau laukinėje gamtoje aptinkama ir tikrai didelių auksinių žuvų. Štai 2010 m. Dž. Britanijoje paauglys pagavo beveik 3 kg sveriančią auksinę žuvį!

Beje, ar žinote, kad ir Lietuva turi savo laukinę auksinę žuvelę? Tai – gražios auksinės spalvos Auksinis karosas!


Šaltiniai:

„Background information about goldfish“. Bristol Aquarists' Society. Retrieved 2006-07-28.

Mulertt, Hugo (1883). The Goldfish And Its Systematic Culture With A View To Profit. Cincinnati [McDonald & Eick, print.] Retrieved 2009-07-07.

https://www.nationalgeographic.com/animals/fish/facts/goldfish

https://en.wikipedia.org/wiki/Goldfish

http://www.bbc.com/earth/story/20141017-four-secrets-goldfish-are-hiding

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"