Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 8d. 16:01

Nepaprasta kurčiojo istorija: 27 metus nemokėjo kalbėti visiškai jokia kalba

Gestų kalba Ar žinai?
123rf.com nuotr. / Gestų kalba

Ar galite įsivaizduoti, kaip atrodytų jūsų gyvenimas, jeigu nemokėtumėte kalbėti jokia kalba ir netgi nesuvoktumėte, kad toks dalykas kaip kalba apskritai egzistuoja? Tikriausiai negalite. Su kalba absoliuti dauguma žmonių susipažįsta vos gimę ir kalbėti išmoksta natūraliai. Tačiau ne visi.

XX a. aštuntajame dešimtmetyje amerikietė Susana Schaller, kuri Los Andžele dirbo gestų kalbos vertėja, atsitiktinai sutiko labai neįprastą žmogų – kurčią 27 metų meksikietį Ildefonso. Nors jis pasižymėjo normaliais protiniais gabumais, nemokėjo kalbėti absoliučiai jokia kalba.

Ildefonso augo skurdžioje Meksikos indėnų šeimoje ir nuo vaikystės elgetavo. Jo, kurčiojo, niekas niekada nemokė nei skaityti iš lūpų, nei net gestų kalbos pagrindų.

Jis ne tik kad nemokėjo gestų kalbos, nemokėjo ispanų kalbos, nemokėjo anglų kalbos, nemokėjo rašyti ar skaityti. Jis netgi nesuvokė pačios kalbos idėjos.

123rf.com nuotr./Vakas, užsikimšęs ausis
123rf.com nuotr./Vakas, užsikimšęs ausis

Tai lėmė, kad jis gyveno visiškoje atskirtyje nuo kitų žmonių pasaulio. Jis nežinojo, kas yra valstybės ir jų sienos, kas yra laikas, ką reiškia pinigai, kas yra religija, nesuvokė, kodėl kiti žmonės nuolat krutina lūpas.

Iki susitikdamas su S.Schaler Ildefonso netgi niekada nežinojo, kas yra vardai ir kad jis taip pat turi vardą.

Ir vis dėlto Ildefonso tokiame pasaulyje sugebėjo egzistuoti ir išgyventi. Iš Meksikos jis nelegaliai pateko į JAV, net nežinodamas, kad egzistuoja tokia Meksika arba tokios JAV.

S.Schaler kilo daug klausimų – kaip mąsto žmogus, kuris neturi kalbos, kaip jis suvokia pasaulį, nepritaikytą tokiems kaip jis. Ji pradėjo mokyti Ildefonso gestų kalbos – tačiau pirmiausia ji turėjo apskritai jam padėti suvokti, kas yra kalba. Įspūdžius, patirtus bandant bendrauti su Ildefonso, suprasti jo gyvenimą ir išmokyti jį kalbos, S.Schaller aprašė knygoje „Žmogus be žodžių“.

Gyvenimą pakeitęs susitikimas

S.Schaller Ildefonso sutiko kurčiųjų mokykloje Los Andžele, klasėje, kurioje kurtieji mokėsi skaityti anglų kalba. Ji iš karto atkreipė dėmesį į mokinį, kuris, kaip ji pamatė, sėdėjo nuošaly ir įdėmiai stebėjo aplinką, tačiau pats nebandė su niekuo bendrauti.

Po kelių minučių S.Schaller suprato, kad kai ji mokiniui rodo gestus, šis tiesiog klusniai juos atkartoja, tačiau visiškai nesupranta, kad gestai – tai bendravimo forma ir kad kiekvienas gestas turi tam tikrą reikšmę, simbolizuoja raidę ar žodį.

„„Tavo vardas?“, – aš jo paklausiau gestų kalba. Jis pakartojo mano gestus. Jis atidžiai žiūrėjo į mane, jo žvilgsnis rodė, kad yra pasiruošęs atsakyti. Aš atsisėdau prieš jį ir pakėliau rankas, ruošdamasi rodyti kitą gestą. Jis taip pat pakėlė rankas. Aš nuleidau rankas, jis taip pat jas nuleido ir mane stebėjo. Taip jis kartojo kiekvieną mano veido mimiką ir rankų judesį, o jo akys prašė mano pritarimo. (…) Aš bandžiau paaiškinti be kalbos, kad kalba egzistuoja, nenaudodama vardų parodyti, kad visi dalykai turi vardus. Man nepavyko, ir iš jo veido matėsi, kad jis jaučiasi mane nuvylęs. Atrodė, kad esame iš skirtingų planetų ir vienas kito suprasti mums neįmanoma“, – rašė S.Schaller.

Taigi, amerikietė susidūrė su neįtikėtinu iššūkiu. Kai susitinka du žmonės, kurie nemoka vienas kito kalbos, jie bent jau supranta, ko nesupranta, ir gali pradėti mokytis vienas iš kito. Čia buvo žmogus, kuris net nežinojo, kad kalba egzistuoja.

Pasiklausinėjusi S.Schaller sužinojo indėno amžių ir kad jo vardas yra Ildefonsas – tokią informaciją suteikė jo dėdė, kuris ir atvedė Ildefonsą į mokyklą. Ji taip pat sužinojo, kad jis niekada nesimokė gestų kalbos.

S.Schaller ėmėsi jį mokyti kalbos. Ilgą laiką jų komunikacija nesistūmėjo į priekį – nors S.Schaller atrodė, kad Ildefonso nori mokytis, jis įdėmiai stebėjo jos veiksmus, visi jo paties veiksmai susidėjo tik iš jos gestų bei judesių kartojimo.

Jokių ženklų, kad apskritai supranta, kas čia vyksta, Ildefonso nerodė. Tačiau S.Schaller nepasidavė ir ėmėsi vis naujų metodų.

Vieną dieną S.Schaller pagaliau pavyko – Ildefonso suprato ryšį tarp gestų kalbos žodžio „katė“, ant popieriaus užrašyto žodžio „katė“ ir tikros katės.

Suvokęs šį dalyką ir supratęs, kad gestai gali atspindėti realybėje esančius dalykus bei kad išmokęs pakankamai gestų jis galės suprasti kitus žmones, jis iš susijaudinimo pradėjo verkti.

„Jis prasilaužė. Jis suprato. (…) Jis įžengė į žmonijos visatą. Jis atrodo protų bendriją. Jis dabar žinojo, kad ir jis, ir katė, ir stalas – viskas turėjo vardus... Jis galėjo matyti kalėjimą, kuriame egzistavo vienas, atskirtas nuo žmonių 27 metus“, – rašė S.Schaler.

Nepažino laiko ir bijojo žalios spalvos

Pamažu, lėtai ir per vargus, Ildefonso mokėsi vis naujų dalykų. S.Schaler su nuostaba suprato, kad jam, pavyzdžiui, lengva išmokti aritmetiką – sudėti ir atimti skaičius.

Bet jam, niekada nieko nežinojusiam apie vardus, pačią „vardo“ koncepciją, tai, kad kiekvieną žmogų apibūdina vienas trumpas žodis, kuris nekinta visą gyvenimą ir jį atskiria nuo kitų, suvokti buvo nelengva.

Be to, Ildefonso visiškai nesuprato, kas yra laikas. Bet, nepaisant to, jis į mokyklą sugebėdavo ateiti laiku.

Jis tiesiog atsimindavo, kokioje pozicijoje būna laikrodžio rodyklės tada, kai jam reikia būti mokykloje, ir tuo vadovavosi, nežinodamas, kokia apskritai yra laikrodžio rodyklių prasmė.

Be to, Ildefonso neįprastai reagavo į, pavyzdžiui, žalią spalvą. Kai S.Schaller bandė mokyti Ildefonso gesto „žalia“ reikšmės, Ildefonso atrodė išsigandęs ir sutrikęs ir bijojo rodyti šį ženklą, o ji nesuprato, kodėl.

Tik vėliau, kai išmoko daugiau gestų, Ildefonso sugebėjo papasakoti, kad žalia spalva jam siejosi su policijos pareigūnų, kurie jį buvo sulaikę kaip nelegalų imigrantą, uniformų bei jų automobilių spalva. Be to, Žalioji korta, kuri būtų leidusi jam legaliai būti JAV, irgi yra žalios spalvos.

Tad, dar nemokėdamas kalbos, Ildefonso žinojo tik tiek, kad žaliai apsirengę žmonės su žaliais automobiliais kartais jį sulaiko ir uždaro vietoje, kur jis negali eiti kur nori bei yra mažai maisto. Bet žmones, kurie gali parodyti žalią popieriaus lapą, kurio jis neturi, tie žali žmonės iškart paleidžia.

Taip žalia spalva Ildefonsui įgijo ypatingą, kone magišką prasmę.

Beje, būtent Ildefonso nemokėjimas kalbėti jokia kalba lėmė, kad jam pavyko likti JAV. Jį sulaikę pareigūnai neturėjo kaip įrodyti, kad jis yra šalyje nelegaliai: nei jie patys, nei iškviestas vertėjas negalėdavo su juo susišnekėti, dokumentų jis neturėjo, tad ir pagrindo jį deportuoti neatsirasdavo.

Ildefonso pamokos truko keturis mėnesius. Galiausiai, jau šiek tiek pramokęs gestų kalbos, jis paaiškino S.Schaller, kad jam pavyko susirasti darbą ir jis pradės dirbti, nes nori užsidirbti pinigų, kad galėtų padėti savo šeimai.

Ildefonso toks ne vienas

Ildefonso atvejis S.Schaller labai stebino, nes vos pradėjus Ildefonso mokyti kalbos ne vienas lingvistas, su kuriuo ji bendravo, jai aiškino, kad joks žmogus, vaikystėje neišmokęs jokios kalbos, užaugęs jos išmokti jau nebegalės.

123RF.com nuotr./Gestų kalba
123RF.com nuotr./Gestų kalba

Tai jie grįsdavo „laukinių vaikų“ istorijomis – pasaulyje žinoma atvejų, kai našlaičiai, tarp gyvūnų augę vaikai vėliau būdavo randami žmonių, bet išmokti kalbėti taip ir nesugebėdavo.

Yra žinoma ir istorijų, kai tėvai užrakindavo savo vaikus ir juos slėpdavo namuose bei neleisdavo su niekuo bendrauti – tokie vaikai kalbėti irgi neišmokdavo.

Tačiau, skirtingai negu Ildefonso, tokie vaikai augo visiškai atskirti nuo visuomenės. Tuo metu Ildefonso, net ir nemokėdamas jokios kalbos, buvo visuomenės dalis – elgetavo, dirbo atsitiktinius darbus, kokius tik pavykdavo rasti. Jam teko ganyti gyvulius, dirbti skerdykloje, rinkti cukranendres.

Pradėjusi domėtis, S.Schaller aptiko, kad kurčiųjų mokytojai su nemokančiais jokios kalbos kurčiaisiais susiduria ne taip jau retai, nors informacijos apie juos yra ypač mažai.

Kai kurie augo kaip našlaičiai, kiti turėjo juos per daug saugojusius tėvus. Dalis didelę dalį gyvenimo praleido psichiatrinėse ligoninėse, kol kažkas pagaliau suprato, kad jie nėra protiškai atsilikę – tiesiog yra kurti ir niekada neišmoko kalbėti gestų kalba.

Po ilgų pastangų juos dažniausiai pavyksta išmokyti bent jau šiek tiek kalbėti, tačiau jie taip ir lieka egzistuoti visuomenės paraštėse, mažai kam įdomūs.

Susitikimas su Ildefonso draugais

Po septynerių metų S.Schaler nutarė vėl susirasti Ildefonso bei pasidomėti, kaip jai sekasi. Ji rado Ildefonso dirbantį sodininku ligoninėje Los Andžele. Jo gestų kalba jau buvo daug geresnė, jis buvo tapęs legaliu JAV piliečiu.

Lietuvos kurčiųjų draugijos iliustr./Kurčiųjų simbolis
Lietuvos kurčiųjų draugijos iliustr./Kurčiųjų simbolis

Ilgi metai, kuriuos Ildefonso praleido stebėdamas aplinką ir negalėdamas niekam persakyti savo minčių, jam suformavo specifinį požiūrį į gyvenimą.

„Pasaulyje pakanka visko, kad kiekvienas žmogus galėtų turėti nedidelį sodą. Visiems visko užtektų. Tačiau kai kurie žmonės nori didžiulių namų ir didžiulių sodų. Jie kovoja, vagia ir superka visą žemę, ir kitiems neliko nebelieka“, – sakė Ildefonso.

S.Schaller prašė Ildefonso, kad jis daugiau papasakotų apie tai, kaip atrodė jo gyvenimas, kol dar nemokėjo jokios kalbos.

Tačiau Ildefonso atsakydamas pasidalino prisiminimu, kaip, dar būdamas mažas, rodė savo tėvams į vaikus, einančius į mokyklą, ir prašė, kad leistų jam eiti kartu su jais.

Panašiai Ildefonso į tokį klausimą atsakinėjo ir vėliau – tiesiog pradėdamas aiškinti, kodėl neišmoko kalbos anksčiau. S.Schaller kilo įspūdis, kad jis arba negali, arba nenori prisiminti savo minčių ir mąstymo tada, kai dar nemokėjo jokios kalbos.

Tačiau Ildefonso atskleidė, kad tokių kaip jis kadaise pažįsta daugiau. Ir S.Schaller tiesiog nusivedė susipažinti su savo draugais. Kitais kurčiaisiais, kurie, kaip Ildefonsas kadaise, nemokėjo jokios kalbos. Tarp jų buvo ir jo jaunesnis brolis Mario.

Stebėdama Ildefonso bendravimą su kitais kurčiaisiais be kalbos, S.Schaller nepaliovė stebėtis. Jie bendravo rankų judesiais ir mimikomis, tačiau nei rankų judesiai, nei mimikos neturėjo pastovių reikšmių.

Nė vienas žmonių šioje grupėje neturėjo vardo. Kalbėdami vieni apie kitus, žmonės tiesiog suvaidindavo kokią nors savybę, susijusią su konkrečiu žmogumi.

Norėdami papasakoti, pavyzdžiui, ką veikė vakar, šie kurtieji tiesiog it geriausi aktoriai suvaidindavo savo dieną. Jų pasakojamos istorijos buvo kupinos kūno judesių, besikeičiančių veido išraiškų bei emocijų.

Tarkime, pasakodamas, kokį darbą dabar dirba, Ildefonso brolis rankų judesiais kaip mimas energingai parodė, kad atidaro duris, tada ėmė drebėti, tarsi jam būtų šalta, o tada parodė, kaip krauna didelius daiktus ant lentynos.

Visų šių žmonių pagrindinis tikslas buvo tas pats – kaip išvengti policijos, rasti darbą ir gauti maisto.

Neturėdami žodyno ir gramatikos, jie šių kalbai būtinų dalykų stygių pasakodami istorijas iš savo gyvenimo stengėsi kompensuoti per vaidybą. Kiekvieną istoriją tekdavo kartoti keletą kartų, kol kiti pašnekovai suprasdavo istorijos reikšmę.

Jei kažkuris dalyvis panaudodavo gestą, kurio kiti dalyviai nesuprasdavo, jis tiesiog bandydavo viską parodyti kitaip.

Kaip pastebėjo S.Schaler, nė vienas pašnekovas niekada negalėjo būti tikras, kad kiti jį suprato teisingai, o bendravimas kasdienėmis temomis vyko tiesiog bandymų ir klaidų metodu – vienas kurčiųjų bandydavo kažką parodyti, kol kiti suprasdavo.

Per visą ilgą pokalbį buvo panaudoti vos keliolika gestų, kuriuos suprato visi dalyviai ir kurie turėjo pastovią reikšmę, tad kuriuos plačiąja prasme galima vadinti žodžiais.

Visa kita buvo energingai vaidinama, gestus sugalvojant tiesiog procese. Istorijos buvo kartojamos nuolat, vis su naujais elementais. Kiekviena istorija buvo tarsi mažas spektaklis, kuriame pasakotojas kartais prisiimdavo net kelias skirtingas roles.

Tai, kokiu greičiu vyko gestikuliavimas ir kiek informacijos vieni iš kitų sugebėjo pasisemti pokalbio dalyviai, tegu ir nesuprasdami visko, S.Schaler labai stebino. Ji padarė išvadą, kad šiems žmonėms buvo būdingas „vizualus mąstymas“ – jie mąstė vaizdais, o ne žodžiais.

Stebėdama šiuos žmones, S.Schaler susimąstė apie Antikos laikus – kai beveik niekas nemokėjo skaityti ir rašyti, bet žmonės atsimindavo ilgiausias poemas, tokias kaip „Iliada“ ar „Odisėja“, nes tai jie laikė savo istorija ir savo tapatybės dalimi.

Buvo akivaizdu, kad ir šiai bendruomenei komunikacija, net ir neturint kalbos ir ne visada suprantant vieniems kitus, buvo labai svarbi – tai jiems padėjo išlikti žmonėmis.

S.Schaller knygoje rašė, kad stebėdama juos ji jautėsi tarsi matanti, kaip lėtai ir sunkiai kadaise atsirado kalba. Kalbėdami šie kurtieji tiesiog pamažu kūrė naują kalbą.

Trumpą dokumentinį filmą apie Ildefonso išvysti galite čia.

Tekstas parengtas pagal S.Schaller knygą Žmogus be žodžių". Knygą galite rasti čia.

_____________________________________________________________________

Patiko straipsnis? Dar daugiau įdomybių rasite 15min rubrikoje „Ar žinai?“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:36
01:48
02:04

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"