Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 1d. 23:00

Sovietinė meilė: kodėl aukščiausi komunistų lyderiai vieni kitus sveikindavo bučiniu?

Ant Berlyno sienos esantis gatvės meno piešinys, kuriame bučiuojasi Leonidas Brežnevas ir Erichas Honeckeris Ar žinai?
123RF.com / Ant Berlyno sienos esantis gatvės meno piešinys, kuriame bučiuojasi Leonidas Brežnevas ir Erichas Honeckeris

Dabar Rusijoje išvysti aistringą dviejų vyrų bučinį į lūpas viešoje vietoje yra labai retas atvejis. Tačiau sovietiniais laikais SSRS ir kitų socialistinių, SSRS draugiškų valstybių vadovai dažnai sveikindavosi vienas kitą bučiuodami – kartais netgi gana karštai, į lūpas. Daugelis žino Leonido Brežnevo ir Ericho Honeckerio bučinį, įamžintą ant Berlyno sienos, tačiau tokių bučinių buvo ir daugiau. Kaip atsirado tokia tradicija?

Įprastą „socialistinį bučinį“ sudarė trys vienas po kito sekantys bučiniai į skruostus pasisveikinant, o bučiavimasis į lūpas buvo ypatingas atvejis, kai besisveikinantieji norėjo vienas kitam išreikšti ypatingą pagarbą.

Tokio „socialistinio bučinio“ kilmės galima ieškoti keliose vietose. Viena – tai, kad daug kur Europoje XX a. pradžioje vyrams sveikinantis bučiuotis į skruostus buvo įprasta.

Kita – susijusi su religija. Nors Rusijoje valdžią užėmus komunistams stačiatikių bažnyčia prarado didžiąją dalį savo įtakos, stačiatikių bažnyčios palikimas išliko tam tikruose naujosios komunistinės valstybės ritualuose. Tarp jų – ir „socialistiniame bučinyje“.

Trys bučiniai į skruostus buvo svarbi stačiatikių šv. Velykų apeigų dalis. SSRS aukščiausi vadovai perėmė šią tradiciją – „socialistinis bučinys“ tapo įprastu aukščiausiu SSRS vadovų pasisveikinimu, simbolizavusiu abipusę pagarbą.

„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas Kirilas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu
„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas Kirilas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu

Šį „socialistinį bučinį“ įprastai sudarė apsikabinimas ir trijų bučinių serija – kiekvienas vis į kitą skruostą.

Bet ypatingais atvejais, jei abu vadovai laikė save labai artimais arba jei vienas asmuo norėdavo išreikšti ypatingą pagarbą kitam (pavyzdžiui, SSRS lyderis Nikita Chruščiovas pirmajam žmogui kosmose Jurijui Gagarinui po šio skrydžio) bučiuojama buvo ne į skruostus, bet tiesiai į lūpas.

Žemiau matote tokio bučinio pavyzdį. Šioje 1936 m. atvirutėje greta Josifo Stalino vaizduojamas lakūnas Valerijus Čkalovas.

Discussionworldforum,com nuotr./Josifas Stalinas ir jį bučiuojantis lakūnas
Discussionworldforum,com nuotr./Josifas Stalinas ir jį bučiuojantis lakūnas

Dar viena priežastis, kodėl SSRS nusistovėjo būtent toks pasisveikinimas – jis buvo laikomas lygiaverčiu abiem pusėms ir naikinančiu klasinius skirtumus.

Carinėje Rusijoje buvo įprasta, kad žemesnio rango žmogus, sveikindamasis su didiku, šiam bučiuotų ranką. Sovietinių lyderių įsivaizdavimu, toks rankos bučiavimas įkūnijo klasinę nelygybę, o štai bučiavimasis į skruostus rodė, kad abu tokio ryšio dalyviai yra lygūs. To pavyzdį matyti galima žemiau esančiame atviruke.

Flickr.com nuotr./1939 m. pašto ženklas
Flickr.com nuotr./1939 m. pašto ženklas

Dar iki susikuriant SSRS, dėl aukščiau minimų priežasčių daug komunistinių lyderių susitikdami bučiuodavo vieni kitus į skruostus. O SSRS toks pasisveikinimas buvo formalizuotas.

Po II pasaulinio karo pasaulyje atsiradus daugiau socialistinių valstybių, šių vadovai iš SSRS perėmė ir „socialistinį bučinį“. Tiesa, Rytų Azijoje, kuri bučiavimo į skruostus tradicijos niekada neturėjo, „socialistinį bučinį“ pakeitė „socialistinis apsikabinimas“ – kai valstybių vadovai tris kartus apsikabindavo, bet nesibučiuodavo.

Skirtingai negu „socialistinis bučinys“, išėjęs iš mados kartu su SSRS žlugimu, toks apsikabinimas formaliai komunizmo niekada neatsisakiusiose Rytų Azijos valstybėse egzistuoja iki šiol. To pavyzdį galite matyti žemiau esančiame video, kuriame vaizduojamas Kinijos ir Vietnamo premjerų susitikimas.

VIDEO: Chinese Premier Li Keqiang begins Vietnam visit

Beje, „socialistinis bučinys“ buvo naudingas ir SSRS ekspertams Vakarų Europos šalyse, įdėmiai stebėjusiems, kaip klostosi santykiai tarp komunistinių valstybių lyderių.

Iš to, ar susitikus lyderiams jie pasibučiuoja, ar tik paspaudžia rankas, buvo galima spręsti, kiek geri tuo metu yra jų santykiai.

Pavyzdžiui, kai 1959 m. SSRS vadovas Nikita Chruščiovas bandė apkabinti Kinijos lyderį Mao Zedongą, šis žengė žingsnį atgal ir vietoje to ištiesė ranką pasisveikinimui. Taip jis norėjo parodyti, kad SSRS vadovo nelaiko sau artimu.

Iki pat SSRS žlugimo Kinijos vadovai neapsikabindavo su SSRS lyderiais ir jų nebučiuodavo. Netgi elgesio taisyklėse, kurių turėjo laikytis Kinijos pareigūnai, buvo nurodyta, kad turi būti tik rankos paspaudimas ir nieko daugiau.

Vakarų pasaulyje „socialistinio bučinio“ įvaizdis išpopuliarėjo 1979 m. Tuomet, minint Vokietijos Demokratinės Respublikos 30-metį, šios valstybės vadovas Erichas Honeckeris susitikdamas pasibučiavo su SSRS vadovu Leonidu Brežnevu. Jų bučinį įamžino nuotrauka, o vėliau – ir grafitis ant Berlyno sienos Vakarų Berlyno pusėje.

Wikimedia Commons nuotr./Nuotrauka, pagal kurią sukurtas grafitis
Wikimedia Commons nuotr./Nuotrauka, pagal kurią sukurtas grafitis

Grafitis, vaizdavęs dviejų lyderių bučinį, ir užrašas po juo „Padėk man išgyventi šią mirtiną meilę“, tapo vienu ryškiausių kovos su komunizmu simbolių.

Beje, Leonidas Brežnevas buvo žinomas kaip ypač didelis „socialistinio bučinio“ į lūpas mėgėjas ir dažnai netgi bučiuodamasis į skruostus paskutinį iš trijų bučinių atlikdavo į lūpas. SSRS sklandė anekdotas, esą jis vieną kitos valstybės vadovą pavadino „labai prastu politiku, bet geru bučiuotoju“.

Į skruostus L.Brežnevas bučiavo ne tik draugiškų valstybių vadovus, bet ir JAV prezidentą Jimmy Carterį.

Flickr.com nuotr./Leonidas Brežnevas ir Jimmy Carteris
Flickr.com nuotr./Leonidas Brežnevas ir Jimmy Carteris

Ne visiems tokie bučiniai patikdavo. Pasak vieno pasakojimo, tiesa, iki galo nepatvirtinto, kartą Kubos lyderis Fidelis Castro netgi išlipo iš lėktuvo su cigaru burnoje, kad išvengtų bučinio į lūpas.

Žemiau esančioje nuotraukoje E.Honeckerį bučiuoja jau Michailas Gorbačiovas. Ši nuotrauka daryta 1989 m. Nors M.Gorbačiovas ir inicijavo reformas, šios tradicijos jis neatsisakė.

Vida Press nuotr./Gorbačiovo ir Honeckerio bučinys
Vida Press nuotr./Gorbačiovo ir Honeckerio bučinys

Beje, ne bet koks bučiavimasis į skruostus gali būti laikomas „socialistiniu bučiniu“. Tarkime, Prancūzijos vadovai dažnai sveikindamiesi kitų valstybių vadovus pabučiuoja į abu žandus, tačiau toks bučinys neturi jokios ideologinės reikšmės ir nepriklauso nuo politiko partijos. Be to, bučinių būna tik du, o ne trys.

Parengta pagal Laisvosios Europos radiją, rbth.com, „New Statesman“, Vikipediją.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"