Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 4d. 19:58

Iki pamatų sugriautas miestas: pamatykite, kokias kančias patyrė Varšuva per II pasaulinį karą

Varšuvos griuvėsiai 1945 m., po II pasaulinio karo pabaigos Ar žinai?
Vida Press nuotr. / Varšuvos griuvėsiai 1945 m., po II pasaulinio karo pabaigos

II pasaulinio karo metais kentėjo daugelis europiečių, tačiau nedaug miestų buvo tiek sugriauti, kiek Varšuva. Po karo iš daugelį savo grožiu žavėjusio miesto liko beveik vien tik griuvėsiai, o dauguma gyventojų žuvo.

Galerijoje žemiau galite išvysti istorinius kadrus, kurie leis susidaryti įspūdį, kokias kančias Varšuva patyrė II pasaulinio karo merais.

Pirmosios bombos ant Varšuvos kristi pradėjo 1939 m. rugsėjo 1 d., Vokietijai paskelbus karą Lenkijai.

Vida Press nuotr./JAV ambasada Varšuvoje 1939 m., prieš prasidedant karui
Vida Press nuotr./JAV ambasada Varšuvoje 1939 m., prieš prasidedant karui

Dalis miesto civilinės ir karinės administracijos pabėgo į Rumuniją, kartu pasiimdami ir nemažai įrangos bei amunicijos, kuri buvo numatyta miesto gynybai.

1939 m. rugsėjo 9 d. vokiečių tankų divizijos ėmė pulti Varšuvą iš pietvakarių.

Nors miesto gynėjai, prie kurių prisijungė daug civilių savanorių, kuriam laikui sugebėjo puolimą pristabdyti, situacija buvo beviltiška.

Vida Press nuotr./Karo pradžia. Berniukas verkia sugriautos Varšuvos gatvėje, 1939 m. rugsėjis
Vida Press nuotr./Karo pradžia. Berniukas verkia sugriautos Varšuvos gatvėje, 1939 m. rugsėjis

Vokiečiai puolė tokiomis pajėgomis, kad buvo aišku, jog anksčiau ar vėliau jie užims miestą, juo labiau kad rugsėjo 17 d. Lenkiją iš rytų užpuolė ir SSRS. Rugsėjo 17 d. sudegė karališkoji pilis.

Galiausiai rugsėjo 27 d. Varšuva pasidavė, o spalio 1 d. vokiečiai įžengė į miestą.

Vida Press nuotr./Vokiečių kariuomenė 1939 m. įžengia į Varšuvą
Vida Press nuotr./Vokiečių kariuomenė 1939 m. įžengia į Varšuvą

Per 1939 m. rugsėjį žuvo apie 31 tūkst. Varšuvos gyventojų (iš jų maždaug 25 tūkst. civilių), sužeisti buvo 46 tūkst. (iš jų 20 tūkst. civilių). Dešimtadalis miesto pastatų buvo sugriauti.

1940 m. miestą okupavę vokiečiai maždaug 2,5 kvadratinio kilometro ploto Varšuvos centro dalį pavertė žydų getu.

Vida Press nuotr./Naciai apžiūri Varšuvos žydus
Vida Press nuotr./Naciai apžiūri Varšuvos žydus

Šią teritoriją apsupo kelių metrų aukščių sienos ir sargybos bokštai. Manoma, kad gyventojų skaičius gete siekė 500 tūkst.

Tarp 1942 m. liepos 2 d. ir spalio 3 d. getas buvo „evakuotas“. Didžioji dalis jo gyventojų buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas, kur daugiau negu 300 tūkst. geto gyventojų mirė. Gete gyventi liko apie 70 tūkst. žydų, kuriuos vokiečiai naudojo kaip vergus darbininkus.

Vida Press nuotr./Varšuvos getas 1943 m.
Vida Press nuotr./Varšuvos getas 1943 m.

1943 m. balandį naciai nutarė iki galo sunaikinti getą. Tada prasidėjo Varšuvos geto sukilimas.

Nors vokiečiams smarkiai nusileido tiek žmonių skaičiumi, tiek ginklais, geto sukilėliai sugebėjo išsilaikyti apie mėnesį. Tada sukilimas buvo numalšintas. Beveik visi išgyvenę žydai buvo išžudyti, tik keliems pavyko pabėgti ar pasislėpti.

Vida Press nuotr./Varšuvos geto sukilimas 1943 m.
Vida Press nuotr./Varšuvos geto sukilimas 1943 m.

Ne tik gete, bet ir likusioje Varšuvoje naciai už priešinimąsi taikė kolektyvinės atsakomybės taisyklę, tad aukų buvo šimtai tūkstančių.

Galiausiai 1944 m. rugpjūčio 1 d. lenkų pasipriešinimo judėjimas pradėjo Varšuvos sukilimą. Sukilėlių tikslas buvo kuo greičiau išlaisvinti miestą iš okupantų.

Vida Press nuotr./Vokiečių kareiviai 1943 m. eina pro padegtą Varšuvos getą, kuris po sukilimo buvo sudegintas iki pamatų
Vida Press nuotr./Vokiečių kareiviai 1943 m. eina pro padegtą Varšuvos getą, kuris po sukilimo buvo sudegintas iki pamatų

Prieš prasidedant sukilimui, Raudonoji armija iš rytų jau buvo beveik pasiekusi miestą, o vokiečiai ruošėsi trauktis. Tačiau tuomet sovietai laikinai sustabdė savo karines operacijas. Tai leido vokiečiams persigrupuoti ir nugalėti sukilėlius.

Sukilimas truko 63 dienas, kol buvo palaužtas. Visą šį laiką sukilėliai nesulaukė beveik jokios išorinės pagalbos. Tai buvo didžiausias sukilimas visoje Europoje per II pasaulinį karą.

Vida Press nuotr./Varšuvos griuvėsiai 1945 m., po II pasaulinio karo pabaigos
Vida Press nuotr./Varšuvos griuvėsiai 1945 m., po II pasaulinio karo pabaigos

Visą šį laiką vokiečiai tiek artilerijos pagalba, tiek iš oro nepertraukiamai bombardavo miestą. Heinrichas Himmleris karininkams įsakė išžudyti visus Varšuvos gyventojus, įskaitant moteris ir vaikus.

Netgi sukilimui dar neprasidėjus, vokiečiai žinojo, kad Varšuvos išlaikyti nesugebės, po kelių mėnesių miestas atiteks Sąjungininkams. Tačiau, nepaisydami to, jie ėmėsi beprecedenčių pastangų siekdami sunaikinti miestą.

Miesto naikinimas tęsėsi ir numalšinus sukilimą. Sukilimas papiktino nacių vadus ir jie nutarė, kad Varšuva turi tapti pavyzdžiu, kodėl prieš nacius geriau nesukilti.

Vida Press nuotr./Varšuvos griuvėsiai 1945 m.
Vida Press nuotr./Varšuvos griuvėsiai 1945 m.

Be to, miestą iš esmės rekonstruoti planuota ir anksčiau – jis turėjo tapti vienu numatytos rytų Europos germanizacijos epicentrų.

„Miestas privalo visiškai išnykti nuo žemės paviršiaus. Iš jo turi likti tik geležinkelio stotis Vermachtui. Nė viena siena neturi stovėti. Kiekvienas pastatas turi būti sugriautas iki pamatų“, – 1944 m. spalį SS karininkų konferencijoje paskelbė H.Himmleris.

Naciams netgi nerūpėjo, kad Varšuvos griovimui jie turi skirti nemažą dalį resursų, kurie galėjo būti panaudoti Rytų fronte arba po Sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje naujai atsivėrusiame Vakarų fronte.

Iš viso iki 1944 m. Varšuvoje per karą žuvo apie 800 tūkst. piliečių. Tai sudarė apie 60 proc. miesto gyventojų skaičiaus.

Be to, vokiečiai sunaikino maždaug 80–90 proc. visų Varšuvos pastatų, sąmoningai sugriovė, sudegino ar išgrobė didelę dalį miesto kultūrinio paveldo.

Vida Press nuotr./Varšuvos griuvėsiai 1945 m., po II pasaulinio karo pabaigos
Vida Press nuotr./Varšuvos griuvėsiai 1945 m., po II pasaulinio karo pabaigos

Visa tai lėmė, kad 1945 m. pradžioje, prieš pat miestą užimant sovietams, Varšuva beveik visiškai ištuštėjo. Sugriautame ir apleistame mieste slapstėsi tik pavieniai žmonės. Jie dažnai vadinti „Robinzonais Kruzais“ arba „urviniais žmonėms“.

Na, o vokiečiai juos vadino tiesiog „žiurkėmis“, ir, kai rasdavo, nužudydavo vietoje.

Žymiausias iš tokių Lenkijos „robinzonų“ yra Wladyslawas Szpilmanas – pianistas, apie kurio gyvenimą buvo sukurtas garsusis filmas „Pianistas“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"